Žaidimas be įsipareigojimų

Nemažai man reikėjo drąsos pasisiūlyti į „Dievo režimą“ rašyti apie žaidimėlius, kurių pagrindinė šio tinklaraščio auditorija praktiškai nežaidžia, o jei ir žaidžia, tai neprisipažįsta net mamai. Svarsčiau, ar verta pradėti atskirą jiems skirtą projektą, tačiau nusprendžiau to nedaryti – informacija internete ir taip labai išbarstyta – kam dar labiau ją skaidyti, kai jau yra svetainė žaidėjams?Tai kas, kad lig šiol ji iš esmės skirta rimtų, mėnesius trunkančių pramogų gerbėjams? Tinklalapis – ilgas ir platus daiktas, jame galima surasti vietos ir kitokiems žaidimams. Taip, netgi „Solitaire“ ar „Minesweeper“…

pvz1

Pavadinimo problema

Žaidimai, apie kuriuos ketinu rašyti angliškai vadinami „Casual“. Na, žinote, tokie neįpareigojantys: prisėdai turėdamas laiko kokiam pusvalandžiui, o kartais – ir vos kelioms minutėms, ir tam kartui gana. Kitą kartą gali paleisti kad ir po metų – nebaigti žygdarbiai širdies neslegia. Esi laisvas juos žaisti, kada tik ištaikai minutėlę.

Lietuviško pavadinimo jiems aš nežinau. Vadinu įvairiai: „mažieji žaidimai“, „neįpareigojantys“, „smulkmė“ arba tiesiog „žaisliukai“. Jei žaidi rimtai – tai žaidimas. Jei nerimtai – žaisliukas.

Mūsų su jumis reikalas nuspręsti, kaip juos verta vadinti. Jei turite gerą pavadinimą – siūlykite komentaruose. Tam, kas pasiūlys tinkamą naudoti „Dievo režimo“ rubrikos pavadinimui, padovanosiu „Big Fish Games“ dovanų čekį tiems patiems žaidimėliams, apie kuriuos čia ir ketinu rašyti.

pvz2

Ištakos

Neįpareigojantys, trumpai pramogai skirti žaidimai yra bene patys seniausi. Dabar kompiuteryje juos dažniausiai žaidžia „sesės ir mamos“, tačiau anais laikais tai buvo labiau vyrų užsiėmimas. Šimtmečius pagrindinė kaimo ir miesto pramoga buvo visokios varžybos dėl prizo turgaus aikštėje. Kartais reikėjo žiedą taikliai ant lazdos užmesti, kartais – virves greičiausiai išnarplioti, o daugiausiai smagumo teikdavo lipimas į taukais išteptą stulpą pinigų kapšo pasiimti. Retkarčiais vietos valdžia ankstyvųjų šaudyklių gerbėjus pamalonindavo galimybe pamėtyti supuvusiais vaisiais ar kiaušiniais į surakintą nelaimėlį, laikomą miestelio areštinėje.

Iki šių laikų kai kurios, tegu ir smarkiai transformuotos, pramogos išliko klajojančiuose pramogų parkuose, kuriuos sovietmečiu visada vadindavome „lunaparkais“, nepriklausomai nuo tikrojo to balagano pavadinimo. Nušauti panelei prizą kreivavamzdžiu oriniu šautuvu, pataikyti kamuoliukus į subtiliai jų nelaikančias duobutes – tokios buvo pramogos šalia „siaubo“ kambarių ir pačių įvairiausių sūpynių bei karuselių.

Kol mes linksminomės mechaniškai, Vakaruose prasidėjo elektroninės pramogos. Pats pirmasis tokio tipo žaidimas, „Pong“, irgi laikytinas neįpareigojančiu žaidimu – įmetei centų, pamušinėjai kamuoliuką – laikas baigėsi, eini su draugais laukan. Elektroninės pramogos, tiesa, sparčiai tobulėjo, ypač kai atsirado pirmieji kompiuteriai. Smulkūs žaidimai liko tik standartiniame operacinių sistemų komplekte (tos pačios kortos ir minų paieška), o šiaip jie greitai išsikraustė į televizoriaus žaidimų priedus ir rankinius įrenginukus („GameBoy“ ir pan.). Neveltui Patarėjas ilgai neieškojo vietos mano rašiniams – bakstelėjo virtualiu pirštu į „rankinukų“ skyrių, ir tiek.

Į kompiuterius neįpareigojantys žaidimai sugrįžo iš interneto. Keista, ar ne? Kol mes savo kompiuteriuose braidėme po „Half Life“ ir „Neverwinter Nights“, internete atsirado begalė pramoginių svetainių, su „Flash“ ir „Java“ pagalba atkūrusių daugumą smulkių žaidimų – nuo „Tetris“ ir „Arkanoid“ iki naujosios kartos „Bejeweled“ ir „Zuma“. Santykinai menkas duomenų srauto pralaidumas ir naršyklių galimybės apribojo šių žaidimėlių galimybes ir tarsi apibrėžė trukmę – dažniausiai jie būdavo skirti kavos petraukėlėms.

Ilgainiui žmonės užsimanė juos turėti ir savo kompiuteriuose, nes internetas ne visada yra pasiekiamas, o stumdyti tą patį „Solitaire“ pabodo iki koktumo. Taip atsirado dabartinės šių pramogų imperijos – „Big Fish Games“, „Gamehouse/Reflexive“ ir kitos.

pvz3

Skiriamieji bruožai

Prieš tęsiant pasakojimą apie šių mažylių atgimimą, verta bent kiek aiškiau apibrėžti, apie kokius žaidimus kalbama. Vientiso apibrėžimo aš irgi dar nesugalvojau, tačiau galiu išvardinti keletą bruožų, kurie, mano galva, leidžia juos apibūdinti:

– Neilga žaidimo trukmė (visą žaidimą dažnai galima įveikti per pusdienį ar greičiau);

– Skaidymas lygiais ar epizodais (lygiais skaidomi ir kiti žaidimai, tačiau čia jie trunka vos kelias minutes – kaip tik kavos puodeliui);

– Valdymas pele (kai kuriais atvejais gali būti naudojama ir klaviatūra, tačiau niekada nereikia mokytis komandų);

– Žaidimas lange (dauguma paleidžiami per visą ekraną, bet galimybė žaisti paslepiamame lange yra praktiškai privaloma savybė);

– Orientacija į netradicinę auditoriją (jei rimti žaidimai yra skirti 10-25 m. vyriškosios lyties asmenims, tai šie žaidimėliai dažniausiai taiko į moterų, merginų, mergaičių, senelių ir mažų vaikų kompiuterius);

– Draugiškumas (nors kai kuriuose iš žaidimėlių galima prarasti visas „gyvybes“, tačiau kaip taisyklė jie turi aibę užuominų, galimybių pratęsti nuo vietos, kurioje nepavyko, ir apskritai labiau linkę skatinti už sėkmę, o ne bausti už klaidas);

– OS įvairovė (daugelis jų išleidžiami ne tik „Windows“, bet ir „MacOS X“, „iPhone“, naršyklėms internete, kartais – ir „Linux“ ar „Android“);

– Maža kaina (kainos svyruoja nuo 5 iki 20 dolerių, tačiau daugelį jų galima įsigyti vos už 3 dolerius – papasakosiu vėliau, kur ir kaip).

Ne viską, žinoma, išvardinau, tačiau bendrais bruožais orientuotis galima.

pvz4

Augimas

Dar prieš dešimtmetį rimtų žaidimų žurnalai rašė apie didelę kompiuterių vartotojų rinką, kuriai beveik niekas nekuria žaidimų. Pusiau juokais, pusiau rimtai buvo rašoma, kad joks „Doom“ ar „Descent“ negali prilygti su „Windows“ pridedamų žaidimukų populiarumui.

Tai buvo laikais, kai pagrindiniai kompiuterių vartotojai beveik sutapo su rimtų žaidimų mėgėjais, o kaip yra dabar, kai kompiuteriai išplito? Kai šeimoje yra ne po vieną ir ne po du kompiuterius? Natūralu, kad „Call of Duty“ ar „World of Warcraft“ tinka tik vienam iš jų – o kas gi tuomet yra kituose? Kituose yra „Bejeweled“, „Sally’s Salon“ ir „Virtual Villagers“.

„Electronic Arts“ užgriebė dalį šios naujos rinkos su savo „Sims“ superhitu, tačiau tik dalį. „Sims“ yra įpareigojantis žaidimas – jam reikia daug laiko ir dėmesio. Trumpesnėms pramogoms skirtą laiką akimirksniu užpildė kiti. „Pop Cap Games“ ir „Gamehouse“ pradėjo ekspansiją į „netradicinių žaidėjų“ kompiuterius vos prieš penkerius metus, tačiau šių ir kitų firmų augimas buvo stulbinantis – kaip, beje, ir jų pelnas. Šiandien šių žaidimėlių fabrikų lobyne yra keli tūkstančiai įvairaus žanro neįpareigojančių pramogų – su visomis jomis, net rašydamas kasdien negalėčiau jūsų supažindinti, nes po 4-5 naujus žaidimus išleidžiama kasdien!

pvz5

Žanrai

Nors mažųjų žaidimų negalima griežtai sudėlioti į lentynas – tarp jų yra nemažai žanrų ribas peržengiančių ir originalių pramogų – vis dėlto pagrindines grupes galima išskirti:

– Veiksmo („arcade“). Tipiški atstovai – „Arkanoid“, „Tetris“ ir pan. Bene seniausia žaidimų grupė.

– Stalo („board & card“). Kortų žaidimai ir virtualizuoti stalo žaidimai: pasjansai, „Backgammon“, kauliukai ir t.t. Prie šių galima būtų prijungti ir įvairius madžongo variantus.

– Trijų sekos („match 3“). Itin iškerojusi žaidimų atmaina, nors iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad čia yra ką patobulinti. Vis dėlto su „Bejeweled“ visas reikalas nepasibaigė…

– Kamuoliukų šaudymo („ball shooter/marble popper“). „Snood“, „Zuma“, „Luxor“ – nelabai vientisa grupė, tačiau visada reikia šauti kamuoliuką, taikantis į kitus tokios pat spalvos.

– Paslėptų objektų („hidden object“). Pati populiariausia grupė, nes mažiausiai įpareigojanti, nereikalaujanti nei reakcijos spartos, nei rankų miklumo. Be to, ji labai dėkinga pasakoti istorijas…

– Vadybos („time management“). Įvairiausio realaus ir nerealaus verslo bei pasaulio imitacija. Nuo lėktuvėlių aptaravimo („Airport Mania“) iki salos čiabuvių gyvenimo valdymo („Virtual Villagers“).

– Nuotykių („adventure“). Teko žaisti „The Secret of Monkey Island“? Ilgam nuotykių žaidimai buvo išnykę iš horizonto, tačiau dabar sugrįžo mažiau įpareigojančiais tačiau ne mažiau įdomiais „Machinarium“ ar „Painted Tower“ pavidalais.

– Galvosūkių („puzzle“). Nulis judėjimo – daug galvojimo. Dažniausiai reikia sugalvoti, ne tik kaip išspręsti, bet ir ką išspręsti. Sakyčiau, „Azada“ ir „Dream Chronicles“ serija yra neblogi pavyzdžiai.

– Žodžių („word“). Įvairiausi „Scrabble“ variantai.

pvz6

Kodėl?

Kodėl (1) aš (2) apie tai (3) rašau (4)?

Kodėl (1). Nes apie šiuos žaidimus informacijos gali dažniausiai rasti tik jų kūrėjų ir leidėjų svetainėse. Net anglų kalba. O juk jie, kaip ir visi žaidimai, labai skiriasi – vieni yra aukso grynuoliai, o kiti yra visiškas mėšlas. Kas padės atsirinkti?

Aš (2). Šie žaidimukai yra pagrindinė mano laisvalaikio pramoga. Pradėjau juos žaisti, kai supratau, kad „Baldur’s Gate 2“ niekada nebaigsiu. Nebeturiu laiko įsipareigojimams. Šiai smulkmei gi laiko dar randu. Negana to, galiu būti laikomas jų maniaku – turiu bene pusantro šimto (legalių, žinoma – išleistų pinigų skaičiuoti nereikia, ačiū!) ir naują įsigyju vidutiniškai kas antrą dieną. To negana apžvelgti visiškai visus, bet tai vienam žmogui apskritai neįmanoma.

Apie tai (3). Kodėl gi ne? Gal tokiu būdu išplėsiu nuolatinę „Dievo režimo“ skaitytojų auditoriją, o gal tiesiog padėsiu retkarčiais iš paieškos užklystantiems tokių pramogų ieškotojams? Matydamas, kad apie „Casual“ žaidimus beveik nėra nepriklausomos informacijos internete, galvojau netgi anglų kalba rašyti, bet aš tinginys-patriotas…

Rašau (4). Su rašymu sunkiausia. „Dievo režimo“ formatas (vienas straipsnis tokio ilgio kaip 10 kitur, che che) smarkiai įpareigoja. Šiam rašiniui kaupiausi dvi savaites. Apžvalgos, žinoma, tokio ilgio nebus – duokdie, kad apskritai rasčiau laiko reguliariai parašyti. Tai priklausys ir nuo jūsų – jei palaikysite, stengsiuosi rasti jėgų šiam maratonui, jei ne – bėgsiu tiek, kiek jausiu malonumą.

Beje. Jei atpažinote, kadrai iš kokių žaidimų yra panaudoti rašinio iliustracijoms, mums tikrai pakeliui. Ateityje tikriausiai sugalvosiu žaidimų su prizais ta tema (šiam kartui vieno prizo už pavadinimą pakaks).

Komentarai

33 komentarai/-as/-ų
  1. Edgaras 2009/12/27 Atsakyti
  2. Artojas 2009/12/27 Atsakyti
  3. wr 2009/12/27 Atsakyti
  4. Patarejas 2009/12/27 Atsakyti
  5. MekDrop 2009/12/27 Atsakyti
  6. Pijus 2009/12/27 Atsakyti
  7. Simauskas 2009/12/28 Atsakyti
  8. Foxiz 2009/12/28 Atsakyti
  9. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  10. Toxis 2009/12/28 Atsakyti
  11. Patarėjas 2009/12/28 Atsakyti
  12. qarpon 2009/12/28 Atsakyti
  13. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  14. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  15. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  16. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  17. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  18. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  19. artojas 2009/12/28 Atsakyti
  20. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  21. Patarėjas 2009/12/28 Atsakyti
  22. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  23. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  24. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  25. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  26. Pjovėjas 2009/12/28 Atsakyti
  27. ZZ1 2009/12/28 Atsakyti
  28. vienastoks 2009/12/28 Atsakyti
  29. artojas 2009/12/28 Atsakyti
  30. endris 2009/12/29 Atsakyti
  31. Minutis 2009/12/30 Atsakyti
  32. Pjovėjas 2009/12/30 Atsakyti
  33. Minutis 2009/12/30 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *