Valkyria Chronicles | Jei aš būčiau švietimo ministras…

Jei aš būčiau švietimo ministras, įvesčiau „žaidimų pažinimą“ kaip privalomas pamokas. Nuo pat pirmos klasės. Vietoj kokios nors etikos, kuri žiūrint retrospektyviai, šaliai ir žmonėms ar taip, ar taip nieko nedavė. Šią pamoką dėstytų pasikaustę žmonės, kurie žinotų kaip pateikti žaidimus. Išnaudoti žaismą bendrųjų dalykų dėstymui. Tai būtų savotiška bendro išsilavinimo pamoka, nes per žaidimus, su trupučiu pagalbos iš šalies, mes galim mokytis absoliučiai visko. Pradedant tokiais apčiuopiamais dalykais kaip loginis mąstymas, kalba ar fizika, baigiant mažiau apčiuopiamais, bet gyvenime labai reikalingais dalykais, kurių tarpe gali būti ir ta pati etika.

Greičiausiai būtent todėl, aš niekada nebūsiu švietimo ministras. O gaila.

Kaip ten bebūtų, naudodamasis proga norėčiau supažindinti su vienu iš žaidimų, kuris būtų įrašytas į programą. „Valkyria Chronicles“ būtų dėstomas mažiausi 3 kartus per 12 klasių. Nepaisant ant dėžutės esančio amžiaus reitingo, pirmą sykį žaidimą parodytume jau penktokams. Nes tai kolosalus žaidimas. Gražus, išbaigtas, išpuoselėtas, gilus… Žodžiu beveik tobulas. Ir tai… Sakau beveik tik tam, kad įtikti tiems, kas galvoja, kad nėra nieko tobulo.

Pirmą sykį apie tai, kad šį žaidimą reik duot pažaist visiems, pagalvojau stebėdamas diskusijas. Taip jau susiklostė, kad turėjau laiko ir skaitinėjau ką apie karus, gyvybę ir toleranciją galvoja auganti karta. Laikas tam buvo puikus, nes panašiu metu kažkas sušaudė žurnalistus, kažkas norėjo paradų, kažkur krito lėktuvai ir visa tai gimdė dešimtis jei ne šimtus diskusijų temų internete. „Valkiria Chronicles“ irgi apie tai. Apie karą, apie tai kaip rašoma istorija, apie toleranciją, apie „praeities šleifo“ gimdomas išankstines nuostatas, apie pagarbą, meilę, draugystę, neapykantą, kerštą, ryžtą, propagandą, tėvynę, gyvenimą, mirtį, „įrašykit bet ką savo“.

4

B. Obama kalbėdamas apie Gazos ruožo problemas ir įvykį su flotilę, sakė kad tragiškus įvykius reikia išnaudoti kaip pamatą šviesios ateities statyboms. Šita rudaplaukė su dviem kuodukais lygiai taip ir pasielgė. Barakas šaunuolis, geruose žaidimuose semiasi idėjų...

Tiesa dauguma šių dalykų nėra numetami po nosimi, žaidime daug simbolikos, kurią kiekvienas interpretuos savaip. Kitą kartą, stebint istoriją gali būti reikalingas moderavimas. Ne valios primetimas. Tik elementari pagalba, kad žmogus pažvelgtų kur (kaip?) dar nežiūrėjo. Todėl ir pagalvojau, kad su teisingais pedagogais mokykla ir pamokos būtų visai tinkama vieta. O jei aš būčiau švietimo ministras, mokyklose dirbtų tik teisingi pedagogai.

Jei aš dirbčiau turizmo departamente…
Restauruočiau malūnus ir statyčiau naujus. Nes malūnai gražu, naudinga ir dera su mūsų kraštovaizdžiu. Šiaip kas pažaidžia Japonų žaidimus yra ne sykį tuo įsitikinę. Nežinau, ką apie Europą mano eiliniai Japonai, nepažystu jų tiek daug kiek norėčiau, o štai jų kūrėjų vizijas įvertinti kiek paprasčiau. Tiesiog užmeskit akį į anime ar žaidimus turinčius tiesioginių, atmosferinių ar emocinių sąsajų su Europa. Visuose juose rasite miestus primenančius viduramžių pilis, aukštomis sienomis ir liaunais bokštais. Rasite madas užstrigusias dviejų pasaulinių karų tarpe, tačiau pažvelgę atidžiau pastebėsite akcentų tiek iš viduramžių, tiek iš šių dienų. Jei vyks karas, generolai neišvengiamai primins kaizerio armiją, o ginkluotės elementus sudarys viskas nuo kardų ir iečių iki ypač grėsmingų karo mašinų. Jų Europoje visada atsispindi industrinė revoliucija ir kažkada žemynui būdingi gigantomanijos proveržiai. Nuostabiausia yra tai, kad šie proveržiai kažkaip keistai dera su liaunomis ir trapiomis formomis. Ir dar… visada yra malūnai. Reziumuojant, galima būtų teigti, kad tai kaip rytai įsivaizduoja mus (su visomis grožybėmis ir baisybėmis) yra gražu. Belieka puoselėti malūnus ir reiks pradėt gintis nuo japonų turistų.

„Valkyria Chronicles“ vyksta žemyne pavadinimu Europa. Bet tai ne visai mūsų Europa. Tai išgalvotas žemynas, kuris angliškai rašomas kaip Europa (o ne Europe). Tai žemynas, savotiškai suvienijantis visų laikų Europas. Nepaisant to, kad pasaulio žemėlapis padalintas į tris dalis (dvi supervalstybės ir Galijos kunigaikštystė), žaidžiant be vargo galima pamatyti užuominų į skirtingų laikotarpių ir valdovų Europas. Na bet pažvelkime į žemėlapį:

map

Taip, galima daryti prielaidų, kad Galija — Lietuva. Aš statyčiau ant Lenkijos/Austrijos mišinio.

Rytuose esanti Rytų Europos Imperinė Sąjunga — savotiškas visų autoritarinių Europos režimų pavyzdys. Valdomi praktiškai Dievo statusą turinčio imperatoriaus Maksimiliano (kuris ne tik vizualiai primena Cezarį), Imperijos piliečiai visiškai pasitiki savo jėgomis ir pirmenybės teise. Tai žmonės kurie kovoja už savo idealus, nes jais tiki ir savo pažiūrų nelaiko klaidingomis. Maksimiliano pašonėje sau vietą atranda tiek kilnūs ir garbingi generolai, tiek visiškos padugnės. Dienos pabaigoje jie visi tėra įrankiai didžiam Imperijos tikslui pasiekti, o susimovę baudžiami be skrupulų. Visiškai nekeista, kad dalis Imperijos karių vaizduojami kaip paskutiniai šmikiai, bet žmonės paprastai jais tampa, kai iškelto tikslo siekimui gauna visas pageidaujamas priemones. Asmenybių kontrastas ne sykį priverčia sudvejoti savo požiūriu į Imperiją kaipo tokią, ko nepasakyčiau apie vakaruose esančią Atlanto Federaciją. Tai trapi nepriklausomų, demokratinių valstybių sąjunga greičiausiai iliustruojanti strateginius naujųjų laikų aljansus. Čia reiktų pabrėžti, kad Maksimiliano imperija, su realybėje (artimuose ar tolimuose) rytuose klestinčiomis imperialistinėmis nuotaikomis, neturi nieko bendra. Imperija ir Sąjunga, dvi priešiškos jėgos, bet nepaisant geografinių aliuzijų, realiai žaidime susiduria dviejų laikmečių Europinė pasaulėžiūra.  Spėju, kad kontrastų išryškinimas ir buvo vienas iš pagrindinių kūrėjo prioritetų. Savotiška „parkė“ senojo žemyno piliečiams, kad mes pagaliau suprastume, kad nei taip, nei taip nėra gerai/blogai (išbraukti nepatinkantį variantą). Kaip atsvara supervalstybėms yra neutrali Galijos kunigaikštystė, ją mes ir ginsime. Ji su savais trūkumais, tačiau šie išryškėja palaipsniui, tad finale, dėliojant taškus ant „i“ suvoki, kad esmė yra ne santvarkoje ar valdymo modelyje, o žmonėse. Smulkus niuansas į kurį pastaruoju metu mes kreipiam vis mažiau dėmesio.

Jei aš įkalbinėčiau jus suteikti šansą „Anime“
Nes daug kam „anime“ yra kažkas neapčiuopiamo. Kažkas, kas užstrigo giliai pasąmonėje, su nemaloniu „Candy, Candy“ prieskambiu.  Kažkas pigaus, padaryto su kompu, nekokybiško, paviršutiniško ir nė iš tolo neprilygstančio senajai rusų ar Disnėjaus animacijai. Aš nesiginčyčiau. Nėra prasmės. Niekas ir niekada nenurungs „Ežiuko ruke“ ir „Džiovanio“, bet… Anime vertas daugiau. Tą žmonės sužino kai išmoksta matyti simbolius. Greičiausiai todėl anime dievina vaikai. Nes jie tuos simbolius dar mato. Paskui nebemato, o paskui arba vėl pamato, arba užsiblokuoja nemėgindami perkąsti paviršutiniško kiauto. Dažniausiai tai įvyksta dėl to, kad kasdieniame gyvenime, mes paprastai matom tikrai šūdiną anime.

8

Reguliariosios Galijos armijos generolas. Puikus personažas. Vien dėl to, kad jo imi nekęsti labiau nei priešo, nors jis nei išdavikas, nei ką...

„Valkyria Chronicles“ yra anime. Ne, ne tik dėl cell–shading grafikos. Žaidime yra viskas, kas privaloma bet kuriam pilnametražiui animaciniam filmui iš rytų. Daugialypis siužetas, atskleisti personažai, gausybė simbolių ir protu neaprėpiami plotai jų interpretacijai. Kiekvienas sprendimas čia turi reikšmę. Kiekvienas vizualus elementas siunčia signalą, užmena mįslę, verčia susimąstyti kas norėta pasakyti… Ar ragnitas dėl kurio visi kaunasi yra naftos ekvivalentas? Kuri iš diskriminuojamų tautų davė pagrindą „Darcsen“ rasės atsiradimui. Faktas, kad žaidime toji rasė atstovauja mažumas plačiąja prasme, bet kas vis tik davė užuomazgų. Juk šios mįslės įminimas padėtų rasti atsakymą į esminį klausimą. Kuri Europos tauta davė pagrindą Valkyrijoms. Tiesa apie tai galvoji tik iki žaidimo vidurio, po to jau tampa aišku, kad tautos kaip prototipo ko gero niekada ir nebuvo. Labiau tikėtina, kad prototipu tapo santvarkos. Tada supranti, kad galbūt ir pats žaidimas visai ne apie praeitį, o apie ateitį. Įdomiausia, kad žmogui su kitokia pasaulėžiūra viskas pasirodys kitaip, bet tuo pat metu, jam bus ne mažiau įdomu.

1

Žaidimas varomas „CANVAS“ varikliuko. Gavosi savotiškas meno kūrinys. Nepaprastai detalus, išbaigtas ir stilingas. Stebina ir tai, kad švelniuose it akvarele lietuose fonuose, tobulai dera griežti ir detalūs karių ir technikos modeliai. Vaizdo efektai išvis atskira kalba. Šiuo atžvilgiu tai buvo totali meilė iš pirmo žvilgsnio. Momentais net pamiršti, kad žiūri animaciją.

Simbolių žaidime gausybe, kiekvienas jų groja savitą rolę. Galijos savanorių armiją sudaro vieni vaikai, tam yra logiškas pagrindimas ir išsamus politinės ir socialinės kunigaikštystės santvarkos aprašymas, bet tai tik dėl akių. Raumeningi ir žudynėms subrendę personažai neperteiktų reikalingų emocijų ir gausybė smulkių detalių liktų neišryškintos. Sunku įsivaizduoti botanikos mokslus baigusius Dom‘ą ar Duke‘ą, o be šio niuanso iš žaidimo iškristų viena esminių idėjų. Banali ir nuvalkiota mintis apie gyvybės ratą, kuri žaidimo įvykių fone šiaip pateikta stipriai. Kaip ir idėjos apie žmogaus prigimtį, bei minimalius jo ir jį supančio pasaulio skirtumus. Aišku biologiškai brandžiam žaidėjui visa tai žinoma ir juokinga, bet mano galva kuo dažniau primenama apie paprastus, bet svarbius dalykus, tuo geriau.

3

7 būrio grietinėlė (iš kairės): Rosie (pėstininkė buvusi kabare dainininkė), Ellet (žurnalistė), Giunteris (būrio ir tanko vadas, gamtos mokslų daktaras), Alicia (žvalgė, kepėja vadovavusi gimtojo miesto savanorių būriui), Largo (lanceris, vienintelis vyresnio amžiaus veikėjas, todėl išmintingas, todėl dievina daržoves).

Mane asmeniškai labiausiai nurovė pabaiga. Geros intencijos kurios finale išeskaluoja konfliktą ir gigantiškos ieties pretenzijos į atominę galią. Nenoriu plačiau pasakot, kad neišpliurpčiau ko nereikia, gal kas iš jūsų susigundys ir žais. Suprasit apie ką aš :).

Šiaip labai įdomu stebėti, kad ir banalių komiksų stiliumi pateikiamas dramas (dalis intarpų pateikiami filmukų, o dalis komiksų forma), kuriuose veikėjai sprendžia savo problemas. Liečiama ir aktuali tematika pradedant praradimais ir mirtimi, baigiant kerštu ir patyčiomis. Tuos intarpus būtų galima naudot kaip metodinę medžiagą ir ne tik vaikams. Dauguma problemų čia sprendžiamos kalbant, kūrėjas per debatus bando pateikti skirtingus požiūrio taškus, bet neverčia personažų jėga įveikti ar bejėgiškai nuryti karčią patirtį. Savo negandas herojai sprendžia paprasčiausiai atrasdami naujus požiūrio kampus. Nors aišku kiekvienam „Valkyria Chronicles“ pilna sudėtimi nei parekomenduosi, nei įsiūlysi. Priežastis ta pati kaip visada. Kūrėjo mintys, kad ir kokios artimos vakarų pasauliui, pateikiamos naudojant grynai rytietišką pasakojimo manierą. Vaizdo intarpuose viskas sutirštinta iki maksimumo, per kraštus veržiasi herojų atvirumas, emocionalumas ir charakterio paprastumas. Daugeliui iš mūsų tai paprasčiausiai nepriimtina.

Jei aš vadovaučiau žaidimų dizaineriams
Aš visiems „Valkyrie Profile“ rodyčiau kaip pavyzdį. Bent jau medžiagos pateikimo prasme. Visa žaidimo istorija pasakojama vartant knygą. Tai storas žinynas kuriame yra absoliučiai viskas ko gali norėti žmogus besidomintis įvykiais Galijos fronte. Knyga sudėliota skirsniais ir gausiai iliustruota. Žaidimo eiga vyksta tiesiog spaudžiant iliustracijas, kurios atgyja ir virsta vaizdo intarpu ar komiksų stiliumi pateikiamais veikėjų dialogais. Kadangi interaktyvus vaizdas rodomas visame ekrane, imersiją šiek tiek sugriauna ilgoki įkrovimo langai, bet visumoj įspūdis nuostabus. Analogišku būdu patenkama ir į misijas, jos prasideda aktyvavus tarp knygos iliustracijų esančias mūšių schemas.

6

Nepaisant to, kad žaidimo istorija yra visiškai linijinė, pasakojama ji nenuosekliai. Pagrindiniai įvykiai, kaip ir pridera veja vieni kitą ir kūrėjo numatytos tvarkos sugriauti nepavyks, bet tarsi norėdamas išsklaidyti nuobodulį jis paliko „optional“ skirsnių. Visų pirma tai pagalbiniai knygos skyriai. Tarkim ginkluotės skirsnis nuolat papildomas naujai sukurtais, pagrobtais ar tiesiog gautais dovanų ginklais. Viena iš tų vietų, kur galima užfiksuoti kūrėjo dėmesį detalėms. Kiekvieno ginklo aprašymas sukurtas kruopščiai, galima pasiskaityti apie tai kas ji sukūrė ir kokiam tikslui, kur ir kokios pajėgos tuo ginklu naudojasi. Numatytos net tokios smulkmenos kaip aprašų papildymai patobulintoms ginklų versijoms. Tarkim, kelis sykius patobulinus karabino smogiamąją galią, pasikeičia jo buožės spalva, neva standartinėje versijoje naudojamas medis nebeatlaiko atatrankos ir buožės ima skilinėti.

Analogiškus skirsnius turi ir žaidimo herojai. Visi ir kiekvienas sutiktas personažas bus aprašyti. Tiesa ne visa informacija bus pateikiama iš karto, kai kurios detalės pildomos žaidimo metu atskleidžiant vienas ar kitas personažo savybes. Keistas dėmesys detalėms, ypač turint galvoje, kad šauktiniams iš kurių formuojamas žaidėjo dalinys, pačiame žaidime iš esmės tenka antraplanis vaidmuo. Galimybė paskaityti apie jų veiklą iki karo stebina ne mažiau nei džiugina.
Be abejo yra ir bendras žinynas kuriame galima pasiskaitinėt apie žaidimo pasaulio politiką, kultūra, tradiciją, geografiją, istoriją ir t.t.

2

Tiek tankas, tiek ginklas pilnai patobulinti. Pradžioje valdysim gerokai kuklesnes šių daiktų versijas.

Grįžtant prie istorijos, ji papildoma foniniais nuotykiais, kurių peržiūra nebūtina. Tokie skirsniai žymimi *, o juose esantys įvykiai paprastai nušviečia tai kas lieka už kadro. Tas pats pasakytina ir apie „Ellet Embeded“ skirsnius. Jie atrakinami žaidimo eigoje, kaip su būriu keliaujančios žurnalistės rankraščiai. Ellet svajonė išleisti knygą, tad sukauptais rankraščiais ji prekiauja. Prašo nemažai, bet paprastai šie pirkiniai atsiperka. Esmė tame, kad nupirkti rankraščiai yra įklijuojami į žaidimo eigą ir dalis jų atrakina ne tik vaizdo intarpus, bet ir specialias misijas. Tarkim… Viena jų pasakoja apie daržovių naudą organizmui ir niekšišką priešo blokadą kurios dėka tų daržovių armija negauna. Įvykdę pasakojime esančią misiją, gausit ne tik standartinius apdovanojimus, bet ir papildomą naują „Perk‘ą“ savo herojui.
Ir visu tuo aš nenoriu pasakyti, kad visi žaidimai nuo šiol turi būti knygos. Ne anaiptol. Aš tik sakau, kad „On the Gallian Front“ tobulai iliustruoja dėmesį, kurį žaidimų dizaineriai turėtų skirti savo pasauliams.

Jei aš būčiau gyvenimo kokybės treneris
Aš nuolat kartočiau „nebijokite bandyti“. Net jei nekenčiat anime, nebijokit išmėginti „Valkyria Chronicles“. Nebijokite jį išmėginti ir tuo atveju, jei niekada neesat žaidę taktinių, ėjimais pagrįstų strategijų. Nes „Sega WOW“ nebijojo ir tik todėl gimė šedevras. Jie nebijojo maišyti atrodytų nesuderinamų klasikinių stilių, nebijojo liesti jautrias temas, taškytis simboliais ir reikšti pretenzijas. Ir gavosi tikrai puikus rezultatas. Turbūt dabar pats geriausias momentas pranešti, kad žanro prasme „Valkyria Chronicles“ yra TBS atstovas. Velniškai geras TBS atstovas. Ypač jei kalbam apie žaidimus konsolėms.

Komentarai

11 komentarai/-as/-ų
  1. MasterSUN 2010/06/10 Atsakyti
  2. Artojas 2010/06/10 Atsakyti
  3. kaimynas 2010/06/10 Atsakyti
  4. Agnyz 2010/06/10 Atsakyti
  5. Artojas 2010/06/10 Atsakyti
    • Sly_Cooper 2011/07/08 Atsakyti
  6. Agnyz 2010/06/10 Atsakyti
  7. wr 2010/06/12 Atsakyti
  8. Kukutis 2010/06/12 Atsakyti
  9. Tadz 2010/06/16 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *