Vaikystė prie kompiuterio | Stulbinama tiesa?

Amerikiečių mokslininkų Lawrence Kutner ir Cheryl K. Olson knyga „Vaikystė prie kompiuterio“ yra tikriausiai pirmoji ir kol kas vienintelė knyga lietuvių kalba, kuri nagrinėja psichologinius ir socialinius video žaidimų kultūros aspektus. Tiesa, lietuvių kalba išleista 2008-ųjų metų knyga, visų skyrių eigoje kenčianti nuo prasto video žaidimų terminų vertimo, „nukraujavo“ jau pačiame lietuviško pavadinimo parinkime, nes originalus knygos pavadinimas „Grand Theft Childhoof“ tikriausiai daug taikliau perteikia temas, nagrinėjamas knygoje.

„Vaikystė prie kompiuterio: Visa tiesa apie smurtinius vaizdo žaidimus“ yra populiariosios psichologijos knyga – autoriai remiasi keliais jų pačių atliktais moksliniais tyrimais, o knygos kalba yra lengva, paprasta ir lengvai suprantama. Mano nuomonė, tai ideali knyga kiekvienam video žaidimų analfabetui, kuriam įdomi ši tema – iš smalsumo, ar tiesiog iš reikalo.

Autoriai nuolat akcentuoja, kad vertinant video žaidimų įtaką vaikui, moksliniame lygmenyje nuveikta nedaug ir viskas remiasi iš piršto laužtomis teorijomis, mitais  ir populistiniais politikų pareiškimais. Nors autorių atliktas tyrimas, kurio paremta didžioji knygos dalis, patvirtina, kad aukšto reitingo žaidimus žaidžia vaikai, kuriems tai nerekomenduojama, žaidimų įtaka šių vaikų nenormaliems elgesio nukrypimams yra ginčytina ir neįrodoma.

„Per mažai duomenų“ yra nuolatinis bent kiek rimtesnės knygos autorių iškeltos hipotezės palydovas ir tai nuolat nuvedą į randevu su pirmuosiuose knygos skyriuose pateiktu visuomenės naujo reiškinio absorbcijos modeliu: savo laiku bulvariniai skaitalai, komiksai, kinas, radijas ir televizija kariavo tuos pačius karus, kokius kariauja video žaidimai. Skirtumas tas, kad XXI a. viskas vyksta blitz režimu, tad kūnas(senoji karta) nebespėja paskui mintį(jaunoji karta) ir gimsta nesusukalbėjimas.

Narpliodami vyresniosios kartos nuostatą, kad video žaidimai vienaip ar kitaip yra blogis ir tik dėl jų vaikai tampa žiaurūs ir propaguoja įvairų kitokį neigiamą elgesį, mokslininkai trenkia tvirtą „NE“, tiesa, nepamiršdami apsisaugoti „per mažai duomenų“ korta. Jų atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad didžioji dalis 13-15 metų vaikų žaidžia M(t.y. vyresniems nei 18 metų amžiaus jaunuoliams skirtus) reitingo žaidimus. Tarp apklaustų berniukų žaidžiamiausia „Grand Theft Auto“ serija, tarp mergaičių – „The Sims“, tačiau antroje vietoje – tas pats „Grand Theft Auto“. Verta pažymėti, kas tyrimas buvo vykdomas 2006-aisiais, todėl jo aktualumas laikmečio prasme gal ir susilpnėjęs, tačiau kaip faktas jis yra svarbus tiek dabarties, tiek ateities šios temos plėtojimams. Tačiau net ir žaisdami jiems netinkamus žaidimus, paauglių elgesio sutrikimai nėra dažnesni, nei apskritai video žaidimų nežaidžiančių jų draugų. Tiesa, M reitingo žaidimų nežaidžiančių vaikų elgesio sutrikimai yra keliskart retesni nei tuos žaidimus žaidžiančių.

Autorių iškeltas tikslas – paneigti esamus mitus apie žaidimus ir jų poveikį, bei pateikti objektyvią situacijos apžvalgą, knygoje įvykdomas, tačiau silpnas mokslinis pagrindimas priveda prie to, kad knygai persivertus per vidurį, Kutner ir Olson imasi žongliruoti ta pačia, jų jau pateikta informacija, tad antroji knygos dalis man pasirodė kiek pritempta.

Autoriai labai saugiai manevruoja tarp industrijos, jos kritikų, nekentėjų(haters) ir pačių žaidėjų, sukurdami švelnią objektyvumo ir neutralumo aurą. Bet kuris stovintis bet kurioje barikadų pusėje(vaikas, tėvas, bobis, tompsonas) negalės pasakyti, kad ši knyga dezinformuoja ar atstovauja vienos ar kitos pusės interesams. Tačiau siekdami neutralumo ir objektyvumo, autoriai negalėjo ar nenorėjo sudėti visų taškų ant ‘i’, tad ši knyga nėra nei įrankis žaidimams pulti, nei juos ginti, tai labiau informacinio/rekomendacinio pobūdžio leidinys, kuris eilinį kartą patvirtina, kad socialinės ir psichologinės mūsų visuomenės problemos yra pernelyg kompleksiškos, kad visas kylančias ligas būtų galima išspręsti vienu chirurgo pjūviu.

„Vaikystė prie kompiuterio“, nepaisant jos švelnaus tono ir lengvo turinio, yra puikus šaltinis tėvams susipažinti su video žaidimais ir jų vieta šiuolaikinėje kultūroje. Tai tarsi gidas „Video žaidimai žaliems“, supažindinantis su faktais, mitais ir teorija. Autoriai naudoja žinomus įvykius(šaudymus mokyklose, nesantaiką kurstančių nemokamų žaidimų platinimą), nagrinėdami aktualias temas – žaidimų poveikio paaugliams, priklausomybės žaidimams, žaidimų įtaką paauglio vystymuisi, žaidimų reitingavimo. Tai būtina knyga kiekvienam jaunojo geimerio tėvui, neskiriančiam konsolės nuo dvd grotuvo. Ir nors knygos nugarėlė pažada atskleisti „Stulbinamą tiesą apie vaikus ir smurtinius vaizdo žaidimus“, ši tiesa nėra stulbinama. Tai tiesiog tiesa – prieštara tiems melagingiems mitams, kurie turi savo nedidelę apšnerkštą kertelę video žaidimų analfabetų galvose.

Knygą Lietuvoje išleido „Baltos lankos“
http://www.baltoslankos.lt/index.php?productID=685

P.

Komentarai

4 komentarai
  1. Artojas 2010/08/09 Atsakyti
  2. Patarėjas 2010/08/09 Atsakyti
  3. Artojas 2010/08/09 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *