Užrašai iš varnų lizdo #5 | DeusEx Human Revolution

Apžvalgą kada nors parašys Patarėjas, o aš pasipasakosiu apie sezoniškai pavėlavusią meilę iš pirmo žvilgsnio. Nežinau kas tai lėmė — saviizoliacija (ypač paskutinėmis savaitėmis, kai norint pasislėpti nuo DX tema bręstančio hype‘o reikėjo lysti į betono bunkerį), ar kažko panašaus išsiilgusi mano natūra, bet… „DeusEx Human Revolution“ padarė tai, ko nepadarė nė vienas žaidimas šiemet. Susuko smegenis per penkias minutes, uždavė toną ir apsisaugojo nuo bet kokios kritikos.

2027–ųjų Detroite praleidau daugiau nei 10 valandų, per tą laiką įvykdžiau vos dvi misijas. „DeusEx“ ne tik, kad išsklaidė visas dvejones, bet ir grūbiuoju metodu privertė žaisti lėtai. Labai lėtai ir nuosekliai, mėgaujantis procesu. Kaip tais laikais, kai laiko turėjau daugiau nei žaidimų.

Paauglystėj turėjau vieną mylimą serialą, kurį vedamas nostalgijos pažiūriu ir dabar. Nors ir nedžiugina taip kaip anuomet, bet „Jos vardas Nikita“ tebėra kultinis. Viena mano draugė sakė — „Nikita tobula. Blemba, joje net ginklai stiliovi!“ ir pataikė kaip pirštu į akį. Visas Nikitos šarmas buvo stiprių, ypač charizmatiškų personažų, konspiracijos, detektyvo, aistros ir stiliaus mišinys. Kaip ir bet kurioje tobuloje substancijoje, taip ir čia, išėmus vieną elementą, kiti netektų prasmės.

„DeusEX“ savo esybe ir receptūra toks panašus į „Nikitą“, kad net brūkštelėjau D. Anffosi tvyturį, klausdamas ar šie du dalykai gali turėti kažkokį ryšį. Kol kas jis neatsakė, bet tai ir nėra svarbu, nes tas ryšis bet kuriuo atveju yra labiau gamybiškai ideologiniame, nei tiesioginiame lygmenyje.

Jau pati pradžia sodina ant adatos. Švirškte vienodomis dozėmis maišyta stipri, unikali stilistika, konspiracija, detektyvinis elementas, individualus pagrindinių veikėjų išpildymas ir gryno aukso spalvos charizma. Substancija į veną paduodama lėtai, taip kad efektas pasiektų smegenis žaidžiant.

„O, kompiuteris, neužrakintas…CHA!“. Bet mane aplenkia Adamas — „Taip ir neišmokai užrakinti savo AK, Megan“. Megan trypčioja nuo kojos ant kojos, kurį laiką leidžia skaityt laiškus, nes jai totaliai ne tas galvoj. Ir tai jaučiasi. Netrukus ji atitoksta — „Adamai, gana“ ir mudu iškeliaujam į susitikimą.

Pakeliui aš įsimyliu į savo balsą ir kalbos manierą. (Žiauriai primena Maiklą).

Prasuku įvykius į priekį. Aš jau augmentuotas, nuo operacinio stalo tiesiai į tarnybą. Apžiūrinėju savo darbovietę. Kaip priklauso, nuodugniai. Šen bei ten stabteliu persimesti su kolegomis vienu kitu žodžiu, sužinau apie save naujų dalykų. Ne, žaidime nėra jokios amnezijos, kaip ir akimirkų kai pasijustum prastai informuotas. Istorija vystoma nepaprastai sklandžiai, foninė informacija pasiekia žaidėjo ausis ir akis tada, kai jos reikia. Kai kyla klausimai. Tikėtina, kad atsakymai į juos visuomet buvo šalia, tik aš jų nemačiau, nes neturėjau klausimų.

Užsuku į moterų tualetą, mano galva jei kas dėtų bombą pastate kur apsaugoje dirba vien vyrai, ši vieta būtų pasirinkimas numeris vienas. Bombų nerandų, bet pasiklausau pletkų. Naudinga vieta, reiks užeiti dar.

Po pastatą tryniausi gerą valandą, kol per interkomą skriejantys nurodymai negrąžino į realybę. Adamai! Po šimts, kažkur žūna žmonės!

Akimirką sudvejojau… Gal tikrai?

Keliauju į techlab‘ą, reik susikalibruoti akis. Čia dirba sysadminas Pritčeris. Iš pirmo žvilgsnio nesupratau jo funkcijos organizacijoje, nutariau, kad problema manyje. Jam nepatiko, kad aš esu saugumo bosas, nepatikau aš ir mano santykiai su Megan. Aš apsimečiau, kad man neįdomu kodėl. Persimetam kandžiomis frazėmis, apsisuku eiti… „A, tiesa, Adamai! Ant operacinio stalo tave gerokai patobulino, bet tu taip ir netapai moterim… Laikykis atokiau nuo joms skirtų tualetų“. O taip… Jis tikrai manęs nekenčia, bet aš dar syk pagalvoju kad beatodairiškai pamilau pasaulį kuriame jis gyvena.

Vėliau, gerokai vėliau, perskaičiau krūvas jo parašytų laiškų, išanalizavau post–it lapelius ant biuro sienų, pasidomėjau literatūra kurią jis skaito ir supratau. Problema ne manyje. Jis SysAdminas. Tobulas, tikras, gyvas sysadminas. Jis visų nekenčia lygiai tiek, kiek ir visi nekenčia jo. Ploju katučiu.

Prasuku pirmyn. Už durų šūviai, išeinu. „Viens, du, TRYS! Viens, du, TRYS! Nagi!“ — policija daro jai širdies masažą. Matau, kad nebeatsikels, užmezgu dalykišką pokalbį su greta esančiais pareigūnais, o mintyse sukasi meme „JC Denton is a Dick“. Taip. Adamas ne blogesnis.

Prasuku pirmyn. Vėl darbe. Užsuku į kavinę kavos. Jie žinojo, kad čia užeisiu? Jie nuspėjo, kad čia skaitysiu laikraštį? Ne, ne… Negali būt. Bet kodėl tuomet vienintelė čia sėdinti moteris elgiasi taip natūraliai?

Pirmyn. Laužau kompiuterį policijoje. Susimaunu, per marytės plauką išvengiu susidūrimo, pasislepiu ventiliacijos šachtoje. Aplinka nurimsta, baigiu darbą, permetu akimis laiškus, randu ko reikia, užmetu akį į stalčių. Ten kišeninė sekretorė, joje atmintinė, kompiuterio kodas ir tarp eilučių paslėptas tekstas „Išmok dairytis aplink, Artūrai. Po šims, kas su tavim darosi?“. Tikrai… Jei dairyčiaus, gyvenimas taptų paprastesnis, bet atpratau. Per naktį neįprasiu.

Aš negaliu garantuoti, kad „DeusEx: Human Revolution“ atitiks visų poreikius ar sudarys sąlygas ypač giliam ir nuodugniai pramąstytam žaidimo stiliui. Bet tiek, kiek sugebu pareikalauti iš žaidimo aš — jis duoda. Nesiginčydamas ir per daug nesispyriodamas. Sukant ratus apie policijos nuovada nesunku pamatyti alternatyvinių kelių ribotumą, jų ne tiek daug kiek norėtūsi. Kita vertus erdvė fantazijai neribota. DI išdresuotas gerai, su juo galima žaisti net ir žiūrkiškai nešmirinėjant po kanalizacijas.

Kas valandą žaidimas prisimena, kad pradžioje sušvirkšta dozė galė imti garuoti, veikiausiai eigoje ji ir nugaruos, bet kol kas leidžiamos papildomos injekcijos. Didžiąja dalimi per emocinę ir moralinę prizmę. Įvedamos vis naujos, asmeninio Adamo gyvenimo ir jį supančio pasaulio detalės. Augmentacijos šalininkai, ar gryno kūno trokštantys progreso priešininkai, tėra ledkalnio viršūnė. Į areną žengia korporacijos, supervalstybės, labdaros organizacijos ir neuropozinas. Informacija apie Kinijoje tebeklestinčius žmogaus teisių pažeidimus, ar eilinė vagystė darbe atrodo kaip nereikšminga šalutinė informacija, bet neskubėkite jos praleisti. „Eidos“ meistrai, kaip kokie vorai, savo voratinklio gijas pirma ištampo į kampus, o tik vėliau susuka mirtinus spąstus. Kiekviena eknyga, laikraštis ar nugirstas pokalbis čia reikšmingi, aišku su sąlyga jei žaidimo nevertini kaip šaudyklės. Foninė informacija ne ypač pravers misijų metu, o priešingas sprendimas apskritai būtų žaidimo dizaino klaida, nes dauguma jos vis tik neskaito, bet… Kuo daugiau žinosit, tuo lengviau bus priiminėti moralinius sprendimus.

DeusEx dialogai ne tiesmuki. Galimi atsakymai priešingai — pernelyg tiesmuki, kad būtų lengva pasirinkti tinkamą. Ypač jei žaidėjas neturi nuomonės apie pasaulyje vykstančius procesus. Gerai informuoti žaidėjai nenusimins net ir suklydę, žinos, kad bent jau išsakė savo nuomonę. Sunku tuo patikėti, bet atrodo, kad žaidimui ji irgi įdomi.

Tiesa… „Human Revolution“ nėra identiškai tas pats DeusEx. Originalų žaidimą ir šį jo tęsinį skiria vienas esminis dalykas. Tuomet aš galėjau daug ką, bet retai žinojau ką konkrečiai noriu padaryti. Manau būtent šis reiškinys ir buvo toji mistiškoji „DeusEx“ aura. „Human Revolution“ yra aukštos raiškos ir auksinis. Jis turi tai, ko neturėjo originalus žaidimas. Jis turi šarmą. Todėl faktas, kad šiame žaidime aš visada žinau ką turiu padaryti, ką noriu padaryti ir kaip tai padarysiu manęs neliūdina. Tokia mano rolė, o pats žinojimas nereiškia, kad man viskas pavyks. To pakanka.

Kūrėjai daug kalbėjo apie keturis žaidimo stiliaus pamatus. Kovos, slaptumo, socialinį ir įsilaužimo. Mane visuomet neramino vienas dalykas. Ar žaidimui pavyks išlaikyti dinamiką, jei kažkur susimausiu. Kūrėjai žadėjo, kad taip ir iš esmės kol kas neturiu pagrindo jais netikėti. Man tai ypač svarbu, nes aš neturiu ambicijų išnaudoti kažkurią konkrečią mechaniką. Daugybė žaidmo vietų man nepasiekiamos, nes aš žaidžiu pagal sąžinę, o ne dėl rezultato. Noriu pažiūrėti ar galiu išgyventi istoriją, elgdamasis taip, kaip elgčiausi jei būčiau Adamas iš tikrųjų. Sukėlęs aliarmą, jokiu būdu neieškau senų žaidimo išsaugojimų, paleidžiu įvykius sava vaga, žiūriu ar pavyks išsisukti. Be reikalo nerizikuoju, kur galiu pasinaudoti slaptumu pasinaudoju, kur ne, naudoju jėgą išnaudodamas momentą, kol aš dar vienintelis žinau, kad ketinu ją panaudoti. Žaidimas tam nesipriešina. Priešingai, leidžiasi į nuotykį kartu, vietomis suerzina, priverčia įdėti papildomų pastangų aiškiai parodydamas, kad iki geresnio ir labiau mane tenkinsčiančio rezultato trūksta iš pažiūros visai nedaug. Tai veikia. Tam ką kūrėjai žaidimo demonstracijos metu nuveikė per nepilnas 45 minutes, man prireikė ketverių valandų. Ir tai… Nepasakyčiau, kad padariau viską ką norėjau, tiesiog buvo šešios ryto realiam laike ir aš nutariau, kad jau gana.

Tada sužinojau, kad turiu namus. Sesiją pratęsiau, kad juos pamatyčiau. Atsirakinau duris ir ausyse suzvimbė tylus motoriukai. Jie kėlė lofto langus dengusias žaliuzes, į erdvią, moderniai ir skoningai įrengtą patalpą įleisdamos sodrų, auksinį, kone fizišką formą įgavusį naktinio Detroito švytėjimą. „Sveiki sugrįžę namo, pone Džensenai…“.

O, TAIP!

P.S. „Mes čia nerašom vertinimų, bet šį kartą padarysiu išimtį. Ambient‘as (audio/video) 10/10. Kostiumai 10/10. Dialogai, balsai 10/10. Hehe… O ko jūs tikėjotės?“
P.P.S. „Žaista su PS3. Optimizacija nepriekaištinga ir apskritai, techniškai atrodo tvarkingas žaidimas. Truputi laiko reik, kad į valdymo schemą įsikirst“.
P.P.P.S. „Rašyta prieš visus lūžinėjimus. Dabar esu matęs daugiau. Nuomonės nekeičių. Lygiai plečiasi ir auga. Veiksmų laisvė kartu su jais“.
P.P.P.S. „Namuose dūžo veidrodis. Kaip manot, ar tai reiškia, kad Adamas po operacijos vis tik pabūvojo namuose?“.

Komentarai

36 komentarai/-as/-ų
  1. Trečias Varnas 2011/08/29 Atsakyti
  2. Artojas 2011/08/29 Atsakyti
  3. Draugas Vadas 2011/08/29 Atsakyti
  4. The Architect 2011/08/29 Atsakyti
  5. Toxis 2011/08/29 Atsakyti
  6. beecool 2011/08/29 Atsakyti
  7. Trečias Varnas 2011/08/29 Atsakyti
  8. Trečias Varnas 2011/08/29 Atsakyti
  9. Artojas 2011/08/29 Atsakyti
  10. Trečias Varnas 2011/08/29 Atsakyti
  11. Kaj 2011/08/29 Atsakyti
    • Originalas 2011/08/30 Atsakyti
  12. Trečias Varnas 2011/08/29 Atsakyti
  13. Nowitzkis 2011/08/30 Atsakyti
  14. Artojas 2011/08/30 Atsakyti
    • Meshqis 2011/08/31 Atsakyti
      • MekDrop 2011/09/01 Atsakyti
  15. PATR10T 2011/08/30 Atsakyti
    • Kaj 2011/08/30 Atsakyti
  16. Artojas 2011/08/30 Atsakyti
  17. The Architect 2011/08/30 Atsakyti
  18. Nowitzkis 2011/08/30 Atsakyti
  19. Artojas 2011/08/30 Atsakyti
  20. Trečias Varnas 2011/08/30 Atsakyti
  21. karlotikas 2011/08/30 Atsakyti
  22. Trečias Varnas 2011/08/31 Atsakyti
  23. Kaj 2011/08/31 Atsakyti
  24. Artojas 2011/08/31 Atsakyti
    • Kaj 2011/08/31 Atsakyti
  25. Nowitzkis 2011/09/01 Atsakyti
    • Artojas 2011/09/01 Atsakyti
      • Nowitzkis 2011/09/01 Atsakyti
    • Kaj 2011/09/05 Atsakyti
  26. Artojas 2011/09/05 Atsakyti
  27. Kaj 2011/09/05 Atsakyti
  28. Zmej 2011/09/15 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *