Užrašai iš varnų lizdo #2 | „Operation Flashpoint: Red River“

Pakako 30 minučių, kad nerimas virstų pasitenkinimu. Grynai dėl laiko stokos (ir šiokio tokio kartėlio likusio nuo „OFP2: Dragon Rising“), neplanavau turėti jokių reikalų su „Falshpoint: Red River“. Na bent jau artimiausius porą mėnesių. Bet „Codies“ atsiuntė preview kodą, o vėliau ir review kopiją, tad pabėgioti po stepę teko vien iš mandagumo. Nerimavau dėl keisto sprendimo siųsti PS3 kopiją. „Flashpoint“ ant PS3? „Dragon Rising“ irgi turėjo konsolinę versiją. Nemačiau jos, girdėjau, kad skurdesnė, bet vien patirties su AK pakako, kad jos matyt ir nenorėčiau.

Esmė tame, kad „Operation Flashpoint: Dragon Rising“ nors ir paliko kartėlį, buvo malonus vieną sykį pereit. Jis sukėlė daugiau teigiamų nei neigiamų emocijų, bėda ta, kad teigiamų šaltinis buvo gan neblogos sąlygos įsijausti į vaidmenį, o neigiamų… klaidos. Visi laukę serijos atgimimo gan vieningai sutarė, kad ji turėtų likti ištikima asmeniniam kompiuteriui ir „Dragon Rising“ turėjo tai įrodančių elementų. Nors ir paprastesnis, ne toks realistiškai atstumiantis kaip originalas, antrasis „Flashpoint“ sugebėjo išlaikyti padorų atstumą nuo visų „mainstream“ gaminių. Tiesa su artimiausiu konkurentu ARMA jis irgi nesuartėjo, vienintelis juos vienijęs bruožas buvo bug‘ai. Žaisti ir vertinti įdėtą darbą buvo apmaudu. Viena vertus kūrėjai atliko kolosalų darbą mėgindami patraukliai perteikti karinį imitatorių ir tuo pat metu visiškai neišbaidyti netyčiukais nuo COD nulipusių naujokų. Kita vertus, žaidimas lyg ir atrodė nevertas savo vardo, ypač turint galvoje, kad dauguma jį žinančių tebeturi ir tebežaidžia pirmą dalį, o rekomenduoti jį konsolių turėtojams išvis atrodė kaip nusikalstama praktika.

„Red River preview“ AK versijos kurią gavau gan senokai, nepavyko „pakurti“ dėl dvigubų saugumo standartų. Žaidimas leidžiamas po GFW skėtuku ir aš mėnesį išdeginau pokalbiams su MS, dėl įrankių kurie buvo būtini norint paleisti žaidimą. Pažaisti nespėjau, bet galiu pasidžiaugti, kad pokalbis, nors ir pavėluotai, bet buvo vainikuotas sėkme. Tai rodo, kad kažkas vyksta, prieš metus ar pusantrų į mano laiškus ko gero išvis nebūtų atsakę.

screen3_large

„Corner check“ funkcija su PS3 pulteliu, kartais pasirodo per sudėtinga, tad renkuosi kitą metodą. Pasėdi prie durų minute kitą, jei ten yra DI, jis nesusiturės ir anksčiau ar vėliau mestels kokią jį išduodančią random frazę.

O štai su PS3 versija jau kažkiek spėjau palakstyt, bet žinoma be jokių šansų patestuoti kažką tinkle. Žodžiu „Red River“ jau yra kitoks nei „Dragon Rising“ ir taupydamas AK turėtojų laiką, galiu iškart pasakyt, kad jiems tai ne į naudą. Jei asmeniniam kompiuteriui skirta versija nėra drastiškai kitokia nei konsolinė, o greičiausiai ji tokia ir nėra, tai šioje sistemoje jam nebelieka nišos. Kampanija vienam žaidėjui bus pernelyg nuobodi ir paprasta šaudyklių mėgėjams, ir pernelyg paprasta ir nuobodi „Flashpoint“ fanams. Kiekvienam skirtingai, bet verdiktas visada bus panašus, o tai lemia gausybė mechaninių sprendimų. Visų pirma — nuspėjamas misijų dizainas, šansų užsirauti ant pasalos apie kurią nieko nenutuokei praktiškai neliko. Nėra taip, kad iš anksto žinotum kurioje konkrečiai troboje sėdi tadžikas, bet žinai, kad vienoje iš 20 trobų jis tikrai yra. Taip pat žinai, kad 750 metrų pievų, kurias turėsi įveikti, kad tas trobas pasiektum, yra saugios. Vien šis žinojimas griauna pačius originalaus „Falshpoint“ pamatus. Sušvelninti šaudymo, taikymosi paklaidos parametrai. Tiksliai atakuoti maišantys veiksniai tapo labiau vizualūs (purvas, dulkės), nei fiziniai (užgultas kvėpavimas, šūvio nuotolis). Dirbtinis intelektas visiškai prastas, tiek komandoje, tiek vertinant oponentus, bet abiem atvejais tai jau nebėra kritinės klaidos.

screen10_large

O DI ir toliau žaidžia su „Hardcore“ nustatymais. Bet koks pataikymas į piemenį jį neutralizuoja. Smagu, bent tai, kad tarkim į koją sužeisti oponentai, bent jau neapsimeta negyvais. Guli, dejuoja.

 

Draugiškas dirbtinis intelektas gan tiksliai suvokia „Follow me“ ir „move“ nurodymus, sustojus ar patekus į susišaudymą kažkiek pasirūpina savimi. Bandymai organizuoti taktinius „Rush‘us“ vainikavosi nesėkme, dėl ginklo brolių nekompetencijos, bet vėlgi, vertinant faktą, kad žaidimą žaidžiu su konsole, taip net ir geriau.

„Red River“ veiksmas perkeltas į Tadžikistaną į kurį pabėgo iš Afganistano išspirti teroristai. Geopolitinis siužeto pagrindas gan tvirtas, bet pristatymas lėkštas ir truputį debilavotas. Pagrindinis priešų kontingentas (bent jau pirmoje žaidimo dalyje) išdidūs tadžikų piemenys. Atitinkamai ir DI spaudimas nors ir agresyvus yra sukilėliškai paprastas, atviras mėginimas nuzerginti žaidėją. Nors susidūrimai su jais ir primena ančiukų šaudymą tire, bet savotiškos logikos tame yra, ypač vertinant vis dar Flashpoint‘išką žalos modelį. Žaidėją kliudyti gali bet kieno paleista kulka, o taip pat rikošetuojančios kulkos ir tai visada reiškia rimtą sužeidimą, kurį reik „tvarkyti“ arba momentinę mirtį. Tad vamzdžių persvarą, netikėtumo elementą ir tradicišką 75-150 metrų atstumą DI išnaudoja gan neblogai. Vėlgi, vertinant konsoliniais standartais.

screen4_large

Dėl skiriamųjų gebų skirtumo, atstumai kai atrodo, kad šaudoma į nieka sumažėjo iki ~70 metrų. Turbūt todėl standartinė ginkluotė išduodama su optika, be jos čia nelabai būtų kas veikti.

Vėliau kaip suprantu į karą įsivels kita supervalstybė, tad tikiuosi malonaus siurprizo ir DI pasitempimo, bent jau naudojant motorizuotą techniką. Nors tai greičiausiai nėra būtina, nes tik paryškins draugiško DI trūkumus.

Tai kame pasitenkinimo priežastys? Ogi tame, kad „Red River“ galutinai atsikratęs stiprių aliuzijų į serijos ištakas, patogiai įsitaisė tarpinėje padėtyje, tarp karinių simuliatorių ir „mainstream“. Su PC jo nežaisčiau, o štai su PS3 leisti vakarus labai smagu. Vidutinė misijos trukmė 30-60 minučių, jokio skubėjimo, jokio aklo bėgimo. Pačios misijos gan nuoseklios, situacijos įdomios. Pėstute paprastai tenka sukarti kilometrą, kartais du, visą kitą laiką atsiranda kas paveža, minutės kelionėse paskandinamos akivaizdaus rasisto, afroamerikiečio kolionėmis. Tiesa sakant šis, lyg ir dinamiškumo turėjęs suteikti elementas man pasirodė nuobodus. Seržantas nuolat keikiasi, bet ne taip išradingai ir smagiai kaip tai darė „Bulletstorm“ ir nuolat kartoja savo sukruštas 10 taisyklių. Žinom mes tas tavo taisykles, mulki. Išgyvenimo taisyklės jau senai nėra tik filmų apie „boot camps“ klišė. Dabar jos visko klišė, o ir rėkiančio seržanto įvaizdis irgi nebemadingas. Kitame žaidime tai gal ir būtų nieko, bet „Flashpoint“ stengiasi žongliruoti sakiniais taip, kad žaidėjo ausis pasiektų šlykštus, necenzūrinis ir tik iš kareiviškų žodžių surimuotas hiphopas. Šiam sprendimui dar minusą prideda ir tai, kad kitiems 12 ekrane matomų karių buvo paliktas algoritminis įgarsinimas sudarytas iš robotinių patvirtinimų, kad įsakymas suprastas, ar užduotis įvykdyta. Norom nenorom pradedi jaustis, lyg tarnautum siuabingų kompleksų ir iškreiptų erotinių fantazijų kamuojamo generolo armijoje (palaukit kol išgirsit „mission briefing“. Siaubas.), tiesioginis tavo vadas debilas, o ginklo broliai droidai. Bet aš galiu tai nuryti. Nes numetus balsus į šalį, kiti garso efektai skamba solidžiai. Grafika, tikrai neprilygsta tam, ką matys AK varototojai, bet po pirmų 3-4 misijų, išlindus iš stepių, ji kiek pasitvarko. O žaidimo eiga visai šauni, tiems konsolių turėtojams, kurie nori kažko rimčiau. Tempas teisingas, ritmas teisingas, žaidėjo reikšmė ir įtaka mūšio lauke kritiška, bet gyvybės stulpelis trapus. Juokinga, bet realiai „Red River“ be žodžio „Flashpoint“ turėtų kur kas daugiau šansų patikti. Nes, kad ir kaip kurioziškai tai skambėtų, ieškodamas savo vietos po saulę, „Red River“ kažkokiu mistišku būdu ėmė ir išoko terpę, kurią aš pavadinčiau „Old School Console Shooter“. Nutolimas nuo, kad ir labai patrauklios, bet sausos sim tematikos ir atsargūs mėginimai, kažkuo priminti tai ką mėgsta visi, natūraliu būdu išgimdė šaudyklę, kokios prieš penketą metų buvo norma. Tai mane ir nudžiugino. Iš to ką patyriau iki šiol — „Red River“ rekomenduočiau toli gražu ne kiekvienam PS3 ar X360 savininkui, labiau siūlyčiau jį vyresniems žaidėjams, pageidautina neturėjusiems kontakto su originaliuoju žaidimu ir manantiems, kad naujausi „Medal of Honor“ ar „Call Of Duty“ yra rimtumo viršūnė.

screen6_large

Seržantas pasakė „All clear“ todėl per likusį aulą galim neštis su vėjeliu. Jokių šansų, kad patvoryje tebetūno piemuo, kurio niekas nematė.

P.S.: „Žaidimas nors ir neturėjo blizgančio starto, pinga lėtai. Manau tam įtakos turi ir startą lydėjęs downtime, kuris iš Sony gerbėjų atima galimybę išmėginti co-op, kurį kūrėjai pateikia kaip kertinį žaidimo elementą. Priežasčių patikėti, kad su co-op bus dar smagiau, labai daug, nes co-op eliminuoja visomis prasmėmis negyvą DI ir prideda „fun“ taškų, bet aš asmeniškai net nepuoselėju vilčių rasti co-op partnerį savo friend list‘e :).“

Komentarai

11 komentarai/-as/-ų
  1. Xanthus 2011/05/11 Atsakyti
  2. Nowitzkis 2011/05/11 Atsakyti
  3. Artojas 2011/05/11 Atsakyti
  4. Xanthus 2011/05/12 Atsakyti
  5. Artojas 2011/05/12 Atsakyti
  6. Xanthus 2011/05/12 Atsakyti
  7. Artojas 2011/05/12 Atsakyti
  8. Originalas 2011/05/12 Atsakyti
  9. Nowitzkis 2011/05/12 Atsakyti
  10. Originalas 2011/05/13 Atsakyti
  11. Marius 2011/05/16 Atsakyti

Komentuoti: Marius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *