Uncharted 3: Drake's Deception | Imkit mane kaip matricą

„Uncharted 3“ mano gyvenime tapo keistai tradiciniu. Žaidimą visuomet gaunu po Kalėdų (pirmus du (1 ir 2) dovanojo žmona, o trečio kol pats neįveikė, nenešė paštininkas). Ir rašau apie jį gerokai vėliau nei reiktų. Tiesa apie pirmą gal ir ne per vėlai, nes… na tai buvo naujovė. Šį kartą guma išsitempė tiek, kad galvojau išsvis apie „Uncharted 3“ nerašyt, bet po to nutariau, kad vis tik reikia. Tiesiog šiaip… Dėl teisingumo.
Nes „Uncharted 3: Drake‘s Fortune“ laikau geriausia serijos dalimi iš tų kurios šiai dienai yra. Tai rimtas, tvirtai sukaltas veiksmo ir nuotykių šou, kuris atrodytų nė nesistengia nustebinti žaidėjo. Žaidėjo stebinimas — šalutinis poveikis varžytuvėse, kuriose „Uncharted“ bando pranokti pats save. Ir jam tai pavyksta! „Uncharted“ perspjauna save, 15 minučių tuo mėgaujasi ir tuomet vėl bando sukelti HOLY SHIT efektą.  Jis nepaiso fizikos dėsnių ar logikos, nesistengia būti nuoseklus, atrodytų kai kurias detales pamiršta tyčia, lyg tikrindamas ar kas pastebės žiojinčią skylę.

Jis kaip ši nuotrauka, pasakoja kažkokią istoriją lyg kviesdamas „žiūrėk man į akis“ tačiau tuo pat metu į ekraną teškia Ach! efektą. Ir tai veikia.


Arba ne. Galgi jis labiau primena šį video:

Na bet esmė ta pati!

Viskas žaidime padaryta taip sumautai gerai, kad man norisi paimti dėžutę ir ja gerai išdaužyti veidus veikėjams dariusiems MW3 ir pakaušius dariusiems BF3. Rimtai, daužyti ir kartoti, kad blemba ĮMANOMA suskriptinti veiksmą tiek, kad žaidėjo žandikaulis voliotųsi kažkur tarp kojų, bet tuo pat metu nesuteikti pačiam žaidimui invalidumo! Įmanoma išsaugoti žaidimo pasididžiavimą tuo, kad jis yra žaidimas, net ir tada kai jį žaidi vienas. Ne kažkokia pseudo–interaktyvi frustracija, ne interaktyvus kinas, o normalus žaidimas.

„Uncarhted 3“ įrodo, kad visa tai įmanoma ir todėl jis tampa tobulu modernaus, popkorniško AAA pavyzdžiu.

Tai tikrai nėra didžiulis komplimentas. Tobulas, modernus AAA savyje be abejo talpina visą spektrą šaunių savybių, kurių dalis anaiptol nėra šaunios. Pavyzdžiui siužetas. Prieinama, plataus vartojimo istorija turi būti suvokiama kiekvienam, todėl visiškai natūralu tai, kad tokios kategorijos žaidimuose ji šlubčioja. Aš spėčiau to priežastis net neturi nuvertinimo prieskonio. Turiu galvoje… Na, veikiausiai mūsų nelaiko debilais — priešingai. Tobulo AAA siužetas turi būti toks, kad prie jo būtų kvaila kabinėtis. Norint to pasiekti būtina pasakojime privelti keistų posūkių ir duobių, o vėliau juos užgožti spalvingomis ir nereikšmingomis detalėmis. Visa tai tam, kad išblaškyti žaidėją. Vienam tai tiks ir patiks, kitas nutars, kad dėl tokio marazmo neverta ginčytis, o dar kitas laikysis nuomonės, kad tas marazmas yra neatsiejama ir unikali šio žanro detalė.

Veidas kuriuo galima pasitikėti.

Šį kartą „Naughty Dog“ nesikuklina ir apibendrina šios konsolių kartos pasiekimus. Priedangos sistema, artimos kovos sistema, šiaip sau padaryti QTE ir QTE lydimi beprotiškų vizualių efektų. Jei pirmoje dalyje mes šokčiojome nuo vamzdies ant vamzdies ir stebėjomės dailia Nathan‘o animacija, tai antroje mes jau stebėjomės pačiu vamzdimi kuris nuo Nathan‘o svorio išlinkdavo. Trečioje dalyje… Nuo nathano svorio išlinksta kruiziniai laivai, lėktuvai ir pati žemės planeta. Absurdus į veidą kūrėjai teškia pačiam geriausiam „Ninja Blade“ stiliuj, tik „Naugthy Dog“ žino kada sustot. Ir tai kartojasi vėlgi… Kas valandą… Kai tu žaidi, žaidi ir tada nutaisęs trolio grimasą žiojiesi tarti bitch please, žaidimas užbėgs tau už akių. Švystels laike, išmes į dykumą ar pasodins ant tokių haliucinogenų, kad kai jie galiausiai „paleis“ ne vienas lengviau iškvėpsim orą.  Taip, tipo fuuuuuuuuuuu. Na bent jau aš atsidusau. Nes Sirų LSD vos nesugriovė žaidimo ir jei tai tęstųsi toliau, rašyčiau apie taip kaip trokštų „Uncharted 3“ scenaristų mirties.

Dabar netrokštu. Viskas galėjo baigti ir geriau, bet tai neišvengiamai reikštų tą patį ką ir kitose dalyse. Jei man būtų geriau, tiems su kuriais turėjau svaigų nakties nuotykį baigtųsi blogiau. Ne tai, kad jie man rūpėtų… Ai bet aš jau įpratau. Turiu galvoje manęs nestebina nežūnantis Indiana Jones‘as. Po šimts aš labai supykčiau jei jam kas nutiktų.

Horizonte smėlis, smėlis, smėlis, protkrušys, smėlis, smėlis...

Komentarai

5 komentarai
  1. Foxiz 2012/02/15 Atsakyti
    • Artojas 2012/02/15 Atsakyti
  2. Originalas 2012/02/16 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *