Trys padūmojimai apie XCOM: Enemy Within

XCOM: Enemy Within yra neseniai pasirodęs papildymas XCOM: Enemy Unknown. O tai – sena serija apie taktines kovas su Žemėn besiveržiančiais ateiviais ir, jei tikėsime komentarais internete, visus įdomius būdus, kuriais gali žūti tavo kariai. Vienaip ar kitaip, EU yra labai geras serijos perdarymas, o EW yra puikus jo papildymas. Štai keletas minčių, kilusių jį žaidžiant:

 

1. Apskritai, esame kiek technofobiški žmonės. Mes, žinoma, džiaugiamės įvairiais technikos atnaujinimais, nežymiai paliečiančiais mūsų gyvenimus (naujesnės operacinės sistemos telefonams, kompiuteriams ir panašiai) ar tokiais dalykais, kurie yra reikšmingi, bet per tolimi, kad paveiktų kasdienybę (tarkime baigtųsi „Curiousity“ nuotykiais Marse). Tačiau pažvelgus į filmus ir knygas, jaučiama baimė ir neapykanta tokiems dalykams kaip, pavyzdžiui, kibernetiniai implantai. Jie mus tariamai nužmogina ir ilgainiui susidūrimas tarp paprastų žmonių ir šaltai mąstančių kyborgų pusdievių taps neišvengiamas.

Laimei, EW atsiskleidžia šiek tiek brandesnis kūrėjų požiūris. Viena iš didesnių naujovių yra tai, kad kai kurie kareiviai gali būti paversti kyborgais, į mūšį trepsinčiais metalinėmis kojelėmis ir tampančiais daug didesnius ginklus nei likę trapesni komandos nariai. O Firaxis tuo tarpu atsargiai renka žodžius ir pademonstruoja tikrą, suprantamą tokių pokyčių kainą: norint įkišti žmogelį į MEC kostiumą tenka jį nemažai apkarpyti. Visos tos šnekos apie amputacijas skamba labai rimtai. O dar rimčiau yra tai, kad nors tai žaidimą ir nelabai veikia, nepamirštama paminėti, kad kyborgai bazėje vaikšto su pakaitinėmis galūnėmis. Aišku, efekto dėlei, jos nėra tokios dailios kaip atrodytų realybėje ir dar šiek tiek negrabios, bet tikimasi, kad po karo jos padės MEC operatyvininkams turėti bent kiek įprastą gyvenimą. Ir nei vienas neverkia, kad „jis to neprašė“.

 

2. Kas bendro tarp Saints Row 3 ir Red Alert 3? Be skaičiaus 3, juos sieja ir tai, kad šie žaidimai tėra silpnoki tęsiniai, kuriuos darydami kūrėjai per daug klausė interneto balso. Kuris savo ruožtu skandavo „žiūrėkit, lazdos-vibratoriai ir milžiniški aštuonkojai, vadinasi, šie žaidimai yra juokingi!“ Tad kurdamos tęsinius, tad studijos stengėsi tai įgyvendinti ir pačios kišo tokį „atsitiktinio humoro“ standartą atitinkančius dalykus publikai po nosim, baksnojo alkūne jiems į šoną, kad va, ir mes suprantam, kad juokinga. Laimei, Firaxis – daug brandesnė. Todėl kai tavo MEC operatyvininkas raketomis varomu kumščiu permuša zombį kiaurai pastatą, tu juokies iš situacijos absurdiškumo, o ne todėl, kad „Firaxis“ specialiai ruošė juokingą momentą.

Be to, kaip matėme Pacific Rim, raketomis varomi kumščiai yra jėga.

 

3. Na, ir šaukštas deguto. Naujas papildyme pristatytas resursas yra „meld“ („susiliejimas“, maždaug), oranžinės spalvos – o kaip kitaip – marmalas, pilnas dalinai biologinių nanobotų, labai naudingas genetinės struktūros pakeitimas kūno sujungimui su mechanika. Jo egzistencija pakankamai logiška – galų gale, pačios pirmos autopsijos metu sužinai, kad pilkieji žmogeliukai yra kaip agresyvios genų inžinerijos kūrinys, o ir skraidantieji Floaters yra tokie sudėtingi, kad nežinai „kur prasideda gyvas padaras, ir kur – mašina“. Deja, bet jo rinkimas į žaidimą įdiegtas labai asiliškai – tiesiog kiekvienoje atsitiktinėje misijoje žemėlapyje mėtosi du kanistrai, kuriuos reikia pasiekti per tam tikrą laiką, kitaip suveiks susinaikinimo mechanizmas. Be to, kodėl ateiviai juos tamposi su savim yra visiškai neaišku. Toks dirbtinis naujo resurso talpinimas į žaidimą, taip pat, šiek tiek rėžia akį.

Kita vertus, be jo nebūtų raketinių kumščių, o šie daug ką atperka.

 

Komentarai

3 komentarai/-as/-ų
  1. Andrius 2013/11/29 Atsakyti
  2. wr 2013/12/01 Atsakyti
  3. Sniegius 2013/12/13 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *