The Spiderwick Chronicles: visada būna pirmas kartas

Ne. Man tai ne pirmas kartas kai žaidžiau vaikišką žaidimą. Beje per tą laiką, kol jį žaidžiau, per XBL ar asmeniškai, manęs bent keletas žmonių paklausė „Tu ką? Ir tokius žaidi?“. Kokius tokius? Vaikiškus? Kurtus pagal filmus? Na taip žaidžiu. Man šiaip labai patinka vaikiški žaidimai, ir jei jie padaryti kokybiškai labai mielai juos žaidžiu. Paprastai tai darau iš noro sužinoti istoriją ir maloniai praleisti vakarą. Taip pat veža lengvai pasiekiamas em.. nežinau kaip tiksliai lietuviškai išsireikšti, „sence of acomplishment“. Bet… Bet Spidervikai tai ne vaikų žaidimas.


Ne vaikų žaidimas?

Aišku nelygu ką mes laikysime vaiku. Mano supratimu tai žmonės kuriems teko nugyventi ne daugiau kaip aštuonis metus. Vėliau jie tampa ne tokiais vaikiškais vaikais J. Tai štai, jei sumanytumėt duoti Spaidervikus vaikui, tikėtina, kad jam tai būtų ne menkas iššūkis, net jei anglų kalba jo gimtoji. Tai ganėtinai sudėtingas ir painus žaidimas, reikalaujantis visai ne vaikiškos o greičiau jau paaugliškos orientacijos erdvėje. Taip pat reikalingas porimtis loginis mąstymas, nes pasitaiko gan keblių momentų. Šiuo atžvilgiu Spaidervikai gerokai pranoksta kitus žaidimus pagal filmus vaikams su garsiuoju Hariu Poteriu priešakyje. Mane stebina kaip kruopščiai buvo atkurtas, kad ir ganėtinai menkas žaidimo pasaulėlis (nedaug ten jo: namai, miškas, gilus miškas, kasykla ir požeminė šachta jungianti du tolimiausius žaidimo pasaulio kampus. Viskas.). Nepaisant to, kad faktiškai lygmenų yra mažai, erdvės jame daug ir pasiklysti joje paprasta. Dažniausiai dėl išankstinių įsitikinimų, kad žaidime vaikams bus uždaryti visi keliai išskyrus teisingą. Juk taip būna visuose žaidimuose vaikams. Tačiau taip nėra. Didesnė dalis kelių atveriama žaidėjui iškarto, kitos dalys tampa prieinamos apsirūpinus praėjimui reikalinga įranga.


Naminukas. Nepamenu tiksliai jo vardo, nes šiaip vadinau jį šlep šlepu. Nes bėgdamas jis labai fainai šlepsi.

Tiesą sakant, mano įsitikinimu, tai puikus žaidimas tėvams kurį jie gali žaisti su savo vaiku. Žaidime yra žiaurių momentų t.y. nuolat reik daužyti blogiukams goblinams per galvas. Tam reikalui naudojama beisbolo lazda, savadarbis vandens šautuvas ir rapyra. Poroje lygių valdysime tokį mažą, mielą naminuką kuris smeigtuko pagalba medžioja tarakonus. Tai kaip ir visi žiaurumai. Jų ne daugiau nei standartinėse Kosto Kubilinsko pasakose kurių neišklausęs aš neužmigdavau. Aš jau nekalbu apie Kroglin Greindžą (ar kažkas panašaus) iš knygos „Anglų Pasakos“, po jo neužmigdavau mėnesiais. Užtat visa kita žaidimo eiga labai lavinanti ir linksma. Iš esmės viso žaidimo žaidėjas verčiamas ieškoti kažkokių daiktų ir naudodamasis užuominomis rasti kelią iki jų. Reiktų vaikams leisti daryti tai patiems, kartas nuo karto galbūt pasufleruojant kurią kryptimi jie tą mąstymą turėtų nukreipti. Taip žaidžiant, šio ganėtinai trumpo žaidimo, užtektų keliems ilgiems ir tikrai maloniems vakarams. Palikite jauną, sunkiai suvokiančią anglų kalbą atžalą su žaidimu tet-a-tet ir viskas baigsis arba betiksliu goblinų daužymu (jie niekada nesibaigia), arba paprasčiausiu žaidimo pakeitimu.

 


Goblos. Man tai jie tokie rūpūžiokai varliūzai. Primena kažką labai labai. Bet niekaip neatgaminu ką ir iš kur.

Truputis liūdesio

Tai pirmas žaidimas pagal filmą vaikams kuris po ilgos bandymų ir nusvilimų serijos mane tikrai sužavėjo. Puikus garsas, puikiai susuktas ir svarbiausia labai nuoseklus siužetas, visus kokybinius reikalavimus atitinkanti žaidimo grafika ir modelių animacija. Tuo kaip vaikai valdo ginklus žaidime galėtų pasigrožėti ir šiaip standartinio hack‘n‘slash žanro mėgėjai J. Pati žaidimo eiga pranoksta visus lūkesčius. Ji dinamiška ir įvairi tiek, kiek tik gali būti tokio tipo ir dydžio žaidime. Baigus pagrindinę siužetinę kampaniją yra siūloma pabaigti krūvą įvairiausių šalutinių užduočių. Joms man neužteko parako ir abejoju, ar kada jų imsiuos. Nors ką gali žinoti. Taip pat siūloma sužaisti keletą mini žaidimų tinkle. Ten visiška gūduma. Bandžiau kelis sykius, visus kartus labai gerai leidau laiką. Vienas J.

Liūdna aišku ne dėl to. Liūdna, kad kompanija pagaliau sukūrusi padorų žaidimą pagal filmą vaikams jau nebeegzistuoja. Vadinas viso pasaulio žaidžiantys vaikai ir toliau bus šeriami trečiarūšiu šlamštu užmaskuotu garsiais pavadinimais.

 

Ai jo… Dar pamiršau, kad galima pyškint iš ragatkės. Kažkaip pagalvojau, kad senai nemačiau tokios gyvai. Kaži gerai tai, ar blogai?

Pilną, mano nuomonę pernelyg kritišką ir negailestingą apžvalgą apie Spaidervikus parašė mano kolega E417. Ją galite paskaityti čia.

Na o aš jau kaip ir pražiopsojau filmo peržiūrą kine, o ir šiaip, nelabai turiu su kuo į tokį eit J. Bet ne bėda, nes nė neketinau jo žiūrėti ir jei ne žaidimas toks ketinimas ir neatsirastų. Bet dabar užsikabinau. Tokia atvirkštinė reakcija mane ištiko pirmą kartą. Lauksiu kol pasirodys nuomos punktuose.

Komentarai

6 komentarai
  1. Originalas 2008/04/22 Atsakyti
  2. Kukas 2008/04/22 Atsakyti
  3. artojelis 2008/04/22 Atsakyti
  4. Anonimas 2008/04/22 Atsakyti
  5. artojelis 2008/04/22 Atsakyti
  6. E417 2008/04/23 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *