Tauta privalo žinoti savo didvyrius, bet ar nori?

Šiaip toks off-top pamąstymas kuris man neišeina iš galvos nuo Kalėdų. Nes per Kalėdas žaidžiau „Uncharted 2“, o kai ekrane pasirodė žavi pupa aš pašokau ir surikau „Hey, aš ją pažystu!“. Tada prisėdau ir susimąsčiau. WTF? Viskas kas parašyta toliau yra bereikšmis ir betikslis minčių srautas, kuris buvo tėkštas čia tam, kad jo neliktų galvoj. Nes trukdė.

Ne velnio aš jos nepažinojau ir Chloe Frazer tikrai nebuvo plaukus persidažiusi Elena iš pirmos dalies. Iš kur tas familiarumo ir senos pažinties jausmas? Atsakymas į galvą atėjo kiek pavėluotai, bet atėjo. Dėl visą ko dar pasitikrinau pas imdb ir akurat. Claudia Black, iš Australijos kilusi sci–fi muilo operų aktorė ir pačio karščiausio balso savininkė ever!

Na, ne balso. Greičiau jau karščiausios balso ir kalbos manieros sintezės savininkė. Man ji buvo naujiena, nes faktas kad ji vedė „Spike TV VGA“ praslydo pro akis. Kaip ir patys awards, kurie sekant pastarųjų metų tendencijas buvo visiškai random.

Žodžiu, gimiau šiek tiek per vėlai, kad tapčiau „Stargate“ fanu. Todėl man visai negėda dėl to, kad Claudia man buvo tiesiog Morigan. O kol nebuvo Morigan, man neegzistavo jokia Claudia. Ir jei žaidimus būčiau žaidęs tokiu pat eiliškumu, kaip dauguma žaidėjų, Chloe Frazer nebūtų man pasirodžiusi pažystama, tiesa vargu ar dėl to ji būtų mažiau patraukli, bet…

Bet grįžtu prie to, kad šis įvykis privertė plačiau pasidomėti kas per viena ta Claudia Black. Kol žaidžiau Uncharted, galvoje vis sukosi mintys apie tai, kad niekada nežiūrėjau titrų PRIEŠ žaisdamas žaidimą. Juo labiau prieš jį pirkdamas. Tada pagalvojau, kad labai absurdiška yra tai, kad aš visada skaitau titrus po žaidimo, turint galvoje, kad jų metu  gauta informacija niekaip nebuvo naudojama ateityje (t.y. prieš perkant naują žaidimą).

Tada dar pagalvojau ar čia taip atėjo naujas lūžio momentas? Padariau trumpą ir banalią savo pirkimo įpročių analizę, užkabindamas dar tuos laikus kai pirkdavau piratinius CD po 20-30 litų už balvankę. Kas lėmė sprendimus? Dažniausiai viršelis ir logotipai (atpažįstamumas), rečiau spauda, dar rečiau draugai (nes žaidžiančių buvo mažai, kažką suprantančių dar mažiau). Paskui sąmonėje šiek tiek ūgtelėjau ir gražus artwork‘as ant viršelio ėmė reikšti mažiau nei leidėjo logo. Pradėjau suprasti, ką reiškia kiti logotipai, ką žaidime lemia vienos ar kitos technologijos buvimas ir kad žaidimus kuria kūrėjai. Sekantis brandos etapas — suvokimas, kad kūrėjas reiškia daugiau nei leidėjas. Sekantis etapas, suvokimas, kad kūrėjas nebūtinai reiškia daugiau nei leidėjas ir mokymasis atsirinkti. Galiausiai, prieš kokius 6 metus užėjo manija rašyti apie pavardes. Na žinot. Wright, Molyneux, Meyer, Kojima, Mechner etc. Nes dažnu atveju, žmogaus su vizija dalyvavimas projekte lemia ir rezultatus. Bet tai jau labiau nišinis atrankos kriterijus. Hideo Kojima žaidimai yra geri tik tada kai tau patinka Hideo Kojima žaidimai. Jei tau patinka Hideo Kojima, labai mažai šansu, kad jis padarys žaidimą, kuris tau nepatinka, nes… Tą žaidimą darė Hideo Kojima. Atitinkamai praktiškai nėra šansų, kad Hideo Kojima padarys žaidimą kurs tau patinka, jei tau nepatinka tai, kaip žaidimus daro Hideo Kojima. Vienintelis būdas įvertinti Hideo Kojima žaidimą blaiviai, duoti jį žaisti žmogui, kuris nieko nežino apie jokius Kojima‘s. Esu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad vertinimai būtų ne patys geriausi. Nebūtų blogi, bet tikrai ne 10/10. Tam tikra prasme šioje vietoje galima būtų teigti, kad žymaus žmogaus pavardė reiškia ne daugiau nei tarkim Sony ženkliukas Sony fanbojui. Aš žinau, kad man visada patiks išskirtiniai Sony studijų darbai, nes jie turi savotišką braižą. Šarmą, kurio aš neaptinku jokiuose kituose žaidimuose. Tai nereiškia aišku, kad mano kolegos šitame pačiame bloge jaučia tą patį.

Ir vis dėl to… Atvejis su Claudia Black, jau kelinta diena mano galvoje. Na jis ne visai susijęs su ja pačia, bet su žmonėmis dirbančiais su žaidimais apskritai. Kodėl mes apie juos žinome tiek mažai? Net ir tada kai atrodo labai domimės žaidimais, galvoje figūruojančių asmenų sąrašas tilptų ant visų kūno pirštų. Kokiais kriterijais remiantis jie ten patenka? Kokias konkrečiai sąsajas su žaidimo kokybe turi tie žmonės? Supratau, kad kai ir jei dar kada pietausiu su Aru, turėsiu jam milijoną klausimų. Taip pat supratau, kad niekad šia tema per daug ir nemąsčiau. Nors industrija pati ragino tai daryti, kad ir tada, kai atsakydami į Jade Raymond fenomeną, THQ paskelbė, kad „Saints Row 2“ prodiusuos Tera Patrick.

Tai visiškai niekam nereikalingos, nenaudingos ir žiauriai įkyrios mintys, kurios blokuoja normalias mintis tarkim… vedžiojant šunį. Tik išeinu į kiemą ir pagalvoju, ar mes norime žinoti savo herojus? O gal mums patinka kai į juos baksteli pirštu? Tada pakreipiau klausimą kitų kampu. Ar mano apsisprendimą pirkti žaidimą kaip nors įtakotų Claudia Black? Ateityje galbūt, nors žvelgiant kitu kampu… Ji taip pat garsino mano mėgintus „Crysis“, „God of War“, „Project Sylpheed“ žaidimus, kaip ir debesį kitų kurių nesu žaidęs. Esmė tame, kad nė vienas jų man neįsiminė dėl moteriško balso. Vadinasi, vien to nepakanka, kad vidutiniškas žaidimas taptų geru. Tai galioja ir atvirkščiai. „Demon‘s Souls“ įgarsintas super tragiškai, bet man tai nė motais ir mėgautis žaidimu netrukdo. Ir tai galioja ne tik įgarsinimui. „Unreal“, „Havok“ ar kitų populiarių variklių naudojimas, pats savaime nieko nereiškia, o jų nebuvimas žaidime nereiškia, kad jame kažko trūks. Vienas modeliuotojas ar animatorius nėra įgalus visiškai suknisti gero žaidimo. Lygiai taip pat kaip vienas lygių dizaineris ar programuotojas nepadarys iš blogo žaidimo GOTY.

abi

Jos visos tikrai turi kažkokių panašumų...

 

Kita vertus tikiu, kad vienas žmogus, ar labai maža jų grupė gali turėti lemiamos įtakos kuriant pridėtinę vertę mūsų išleistam pinigui. Na kai visas žaidimas jau padarytas daugiau ar mažiau gerai, Klaudijos balsas gali jį kilstelti daug aukščiau. Tą galima labai lengvai pagrįsti Morigan pasirodymu herojaus konkurse. Mes nežinom kaip mums patiktų Morigan, jei ją garsintu kita aktorė. Kitokiu balsu, tartimi, kalbėjimo maniera. Vargu ar tai turėtų kažkokios labai didelės įtakos bendram žaidimo vertinimui, bet konkrečiai herojaus vertinimą tai tikrai įtakotų. Kitaip tariant, tai kad Morigan buvo įgyvendinta taip kaip buvo, ir tai kad man tai labai patiko, realiai paties žaidimo vertinimo galvoje gal ir nekilstelėjo, greičiau jau suteikė daugiau vertės už jį sumokėtam litui. Turint galvoje šių dienų žaidimų kainodarą (visi už tokią pačią kainą nr1, arba tokią pačią kainą nr2.), tai gan svarbus, bet ne lemiamas kriterijus. Gal net savotiška investicija. Na kaip ir gyvenime. Jei yra 2 parduotuvės kur viskas kainuoja tiek pat, egzistuoja tikimybė, kad pasirinksim tą kuri suteikia daugiau pridėtinės vertės (kad ir neapčiuopiamos). Maloniau aptarnauja, daugiau šypsosi, trumpesnės eilės, per Kalėdas negroja „Last Christmas“ ir t.t.

Ir tada pagalvojau, kad gal tegu viskas mano gyvenime lieka taip kaip buvę. Ko gero visą laiką kol skaitėt šitą įrašą mastėt ko aš čia užsivedžiau? Kaip ir minėjau, tai paskatino du dalykai. Visų pirma — sutapimas su Claudia Black ir labai aukštas abiejų jos pasirodymų vertinimas. „Dragon Age: Origins“ ji įkvėpė gyvybę personažui, kurio išpildymas technologine prasme tikrai neprilygsta tam, ką esam pratę matyti žaidimuose. Drįstu teigti, kad toks Morigan gyvybingumas ir tikrumas didžiąja dalimi ir yra garsintojos nuopelnas. „Uncharted 2“ ji skolino ne tik balsą, bet ir apsitempusi mo–cap apdarus suvaidino visiems animaciniams intarpams. Na tai jau tapo Sony standartu, kad žaidėjui rodomos veiksmo scenos yra surežisuojamos ir nufilmuojamos atskirai. Šioje vietoje naudojamas absoliučiai kinematografinis priėjimas, kuris didesne dalimi ir suteikia tą šarmo ir harmonijos prieskonį. Kitu katalizatoriumi tapo mintis, kad ateityje reikia skirti daugiau dėmesio atskiriems, su žaidimais dirbantiems žmonėms, bet ne tiems kuriuos visi žino ir apie kuriuos kalba. Galbūt net sukurti kažkokią naują temą šitam blog’e. Manau suprantat, kad kol viską čia užrašiau, spėjau kelis sykius apsigalvoti ir nusiraminti grąžindamas situaciją į status quo. Nieko nereikia daryti. Pamatei, patiko, susiradai, pasidomėjai, patenkinai smalsumą, kažką įsiminei kažko ne ir gyveni sau toliau. Tauta privalo žinoti savo didvyrius, tas tiesa, bet tautai nereikia, kad į juos kas baksnotų pirštu.

Ne?

Have your say!

Komentarai

9 komentarai/-as/-ų
  1. Foxiz 2010/01/06 Atsakyti
  2. ZZ1 2010/01/06 Atsakyti
  3. Artojas 2010/01/06 Atsakyti
  4. ZZ1 2010/01/06 Atsakyti
  5. Simauskas 2010/01/07 Atsakyti
  6. ZZ1 2010/01/07 Atsakyti
  7. ZeaLot 2010/01/07 Atsakyti
  8. BluredFace 2010/01/07 Atsakyti
  9. wr 2010/01/09 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *