Stalo žaidimai: World of Warcraft

Pramogų pasaulyje įmanomos įvairios populiaraus kūrinio transformacijos/dublikatai į kitas giminingas sritis. Tokių transformacijų „dėka“ mes turime žaidimus, pagal filmus, filmus pagal žaidimus, filmus pagal knygas, knygas pagal žaidimus, stalo žaidimus pagal filmus, video žaidimus pagal stalo žaidimus, na ir stalo žaidimus pagal ypatingai populiarius video žaidimus. „World of Warcraft: The Board Game“ įkrenta būtent į pastarąją kategoriją, tad kad ir kaip nenorėčiau, jį tenka vertinti tupint motininės imperijos šešėlyje.

Asmeninis skonis vaidina nemažą rolę diskutuojant apie video žaidimus. Diskusijose apie stalo žaidimus asmeninis skonis yra esminis faktorius, nulemiantis ar apskritai tokia diskusija vyks, nes stalo žaidimo įsimylėjimo ar nusivylimo faktas įvyksta keliskart greičiau, nei analogiškų jausmų formavimasis skaitmeninių pramogų srityje, nes priešingai nei video žaidimai, jų staliniai dėdės iš esmės yra plika mechanika – tokia kokią dievas – t.y. žaidimo kūrėjas sugalvojo. Aišku, šiais laikais galima pagaminti įspūdingo grožio žaidimą sudarančias dalis, tačiau pagrindinė žaidimo vizualizacijos apkrova vis dar tenka mūsų – žaidėjų galvoms, tad galima sakyti, kad stalo žaidimai vis dar išlaiko tą prigimtinę magiją, tą impulsą kuris prieš dvidešimt ir daugiau metų dar egzistavo video žaidimuose. Na o tai, ar ta magiją pradės veikti priklauso tik nuo žaidimo mechanikos ir plačios jo dinamikos amplitudės.

Grįžkime prie „World of Warcraft“. Savo MMOG (Massive Multiplayer Online Game) pavidalu, man žaidimas prarado magiją su pirmojo praplėtimo pasirodymu, bet jame vis dar galima kažką veikti, kažko siekti ir galiausiai įgyvendinti, net jei tai ir apsiriboja ilgavalandiniu pelytės klikinimu, darant iš esmės tuos pačius dalykus vėl ir vėl. Stalinis žaidimo variantas yra labai tiksli MMOG adaptacija, tad tam tikri internetinio žaidimo aspektai persikėlė praktiškai nepakitę, ir tai yra labai gerai, nes stalinio žaidimo pagalba galima išgyventi visą MMOG „World of Warcraft“  per šešias valandas. Jei iki šios minties aš būčiau priėjęs ne esamą akimirką, o porą metų atgal, tai tikriausiai man būtų sutaupę šiek tiek pinigų ir daug valandų, kurios, pripažįstu, gali būti išbrauktos iš mano gyvenimo, nebent aš pats kada nors kursiu MMOG (nebent).

wow2

Jam reikia didelio stalo. Tokio didelio, kad kiek teko žaist, žaidėme ant grindų.

„World of Warcraft: The Board Game“ – tai žaidimas kuriame jūs vykdote kvestus, savo brutaliais kauliukų roll’ais žudote plastikinius monstrus, keliate lygį, įgaunate naujų sugebėjimų, burtų, perkate ar gaunate naujus ginklus, šarvus ar kitą ekipiruotę, galite būti paladinu, kariu, magu ar bet kurią kitą „World of Warcraft“ klasę įvaldžiusiu veikėju. Priešingai nei „World of Warcraft: The MMOG“, stalinis variantas turi visiškai realią „Game Over“ užsklandą, išplaukiančią balta pieno, ar raudona kraujo puta, ir dėl to aš myliu stalinį variantą. Šia konkrečią akimirką – net labiau nei MMOG.

Pagrindinis žaidimo tikslas – per 30 ėjimų įveikti žaidimo bosą, kuris parenkamas atsitiktinai iš trijų sąrašo. Pradedančiajam herojui, bosas yra neįveikiamas, tad žaidėjo tikslas yra „užkočioti“ savo herojų iki maksimalaus lygio, sudėti tinkamą sugebėjimų ir ekipiruotės rinkinį ir tuomet, apsijungus su kolega iš frakcijos (aljanso ar ordos), užversti piktąjį tironą. Lygis keliamas pasiekus tam tikrą patirties taškų skaičių, o šie taškai gaunami įvykdžius kvestus, kurių tikslas vieno ar kelių monstrų įveikimas. Be patirties, žaidėjai gauna piniginius prizus bei daiktus. Nors žaidime egzistuoja PVP galimybė, jos faktas tikriausiai nulems bendrą pralaimėjimą, nes ėjimų boso įveikimui nėra tiek daug, kad juos būtų galima eikvoti itin apčiuopiamo pranašumo nesuteikiančioje PVP kovoje.

pic238490_md

Kai kurie žaidimo fanai nusispalvino žaidimo figūrėles. Nusispalvinčiau ir aš, jei turėčiau tokio darbo patirties. Turėtų būti ganėtinai raminantis užsiėmimas.

Kova žaidime vykdoma kauliukų ridenimo principu. Kiekvienas monstras turi konkretų grėsmės lygį, kuris apsprendžia ar išridentas kauliukas „pataikė“ ar ne (pvz. monstro grėsmės lygis 4, tad visi išridenti kauliukai, kurių akių suma didesnė nei 3 – pataikė). Viso metami trijų spalvų kauliukai, kurių kiekvienos kiekį apsprendžia veikėjo lygis, sugebėjimai ir ekipiruotė. Trys spalvos (mėlyna, raudona, žalia) atitinka tris kovos elementus – atakas iš atstumo, artimas atakas ir gynybą. Kauliukai kurie „pataikė“ atima priešų gyvybės taškus, arba sugeria jų atakas. Kovos mechanizmas gali pasirodyti sudėtingas, tačiau „įsikirtus“ kova vyksta dinamiškai ir paprastai. Veikėjo tobulėjimas žaidime atitinka kompiuterinį variantą. Kritikai pažymi, kad tai tikriausiai geriausią veikėjo valdymą turintis stalo RPG žaidimas. Kaip ir MMOG, keldami lygį herojai įgauna naujų sugebėjimų ir talentų. Tiesa, sugebėjimų ir talentų yra nepalyginamai daugiau, nei herojaus lape esančių plotų joms susidėlioti, tad čia priimami esminiai herojaus tipo sprendimai ir pačio žaidimo strategija. Panaši situacija ir su ekipiruote, tačiau čia galbūt paprasčiau įžvelgti tobulėjimo kopečias ir pasirinkimas nėra tiek platus, kad įtakotų herojaus kovos būdą.

wow3

Tas džiaugsmas, kurį suteikė „World of Warcraft: The Board Game“ partija su trimis įvairaus veteraniškumo „World of Warcraft: MMOG“ veteranais yra man be konkurencijos didžiausias praeinančių metų stalo žaidimų įvykis (nebent lentynoje stovintis neišpakuotas monstras, vardu „Dominion“, apvers viską aukštyn kojomis). Ir nors į ankstyvą rytą įžengusi partija pareikalavo aukų bei baigėsi pralaimėjimu, aš tikrai turėjau labai gerą laiką – su trashtalk’iniu varymu ant frakcijos oponentų, žodiniais pabėgimais į prisiminimus apie pirmuosius žingsnius virtualiame Azerothe ir pirmus reidus. Paradoksas, kad tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai žaidimas buvo naudotas pagal paskirtį. Iki tol jis pusantrų metų rinko dulkes lentynoje, laukdamas kol LFG pagalba bus suformuota pilna nuotykių ieškotojų komanda.

Čia ir yra pagrindinė „World of Warcraft: The Board Game“ problema. Neturint suinteresuotų ir žaidimui atsidavusių draugų, 250 Lt negrįžtamai užkonservuojami didelėje kartoninėje dėžėje, pilnoje plastikinių monstrų, herojų, šimtų kortų ir kitų itin kokybiškų bei dieviškai gražių žaidimo dalių. Aš šią problemą išsprendžiu paprastai. Tai – mano duoklė „Warcraft“ visatai. Pagarbos išraiška tiems žmonėms, kurie įdėjo širdį į fikciją, suteikdami pastarajai kūną.

Praeis dešimt metų, keisis mados, tendencijos, technologijos, video žaidimai mirs, nueis i GOG.com archyvą ar bus paprasčiausiai pamirštami, tačiau aš vis dar galėsiu pasistatęs kėdę nuimti nuo viršutinės lentynos didelę, elfais išpaišytą dėžę ir pusvalandį dėliodamas žaidimo elementus į atitinkamas vietas, aiškinti vaikams žaidimo taisykles. Galbūt taip ir nebus, galbūt technologijos nužudys tokių akimirkų galimybę, tačiau naiviai tikiuosi, kad ateityje visada liks vietoms stalo žaidimams. Net ir tokiems kaip „World of Warcraft“.

Komentarai

21 komentarai/-as/-ų
  1. wr 2009/10/12 Atsakyti
  2. Pjovėjas 2009/10/12 Atsakyti
  3. Mindaugas 2009/10/12 Atsakyti
  4. Pawka 2009/10/12 Atsakyti
  5. Patarėjas 2009/10/12 Atsakyti
  6. Kaimynas 2009/10/12 Atsakyti
  7. Mindaugas 2009/10/12 Atsakyti
  8. Artojas 2009/10/12 Atsakyti
  9. Martynas 2009/10/13 Atsakyti
  10. Patarėjas 2009/10/13 Atsakyti
  11. Martynas 2009/10/13 Atsakyti
  12. Toxis 2009/10/14 Atsakyti
  13. Dovydas 2009/10/14 Atsakyti
  14. Artojas 2009/10/15 Atsakyti
  15. Sanvashi 2009/10/17 Atsakyti
  16. boardgames 2009/10/31 Atsakyti
  17. irmantuxs 2009/11/20 Atsakyti
  18. Lushkyz 2009/12/17 Atsakyti
    • Dievas Tėvas 2009/12/17 Atsakyti
  19. Kibernetik 2010/02/04 Atsakyti
  20. Mantas 2010/08/29 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *