Stalo žaidimai: Condottiere

Šiandien noriu pristatyti 1995 metų laidos kortų žaidimą „Condottiere“, kurio trečią leidimą maloniai čiupinėjom lietingą Joninių popietę. „Condottiere“ – Fantasy Flight Games, atsakingų ir už Citadels (jau išleistą ir lietuviškai“), kūrinys. Tai blefavimo, strateginio mąstymo ir nuolatinės žaidėjų konfrontacijos kokteilis, kurio esminis ir bendrai žaidimo mechanikos vertei kenkiantis ingredientas – sėkmės faktorius.

Siužetinė žaidimo linija nukelia mus į Renesanso Italiją, kai turtingi pirklių miestai, tokie kaip Venecija ar Florencija samdo profesionalias kariuomenes nuo išorės priešų apsisaugoti. Žaidimo laukas – to meto Apeninų pusiasalis ir romaniškieji jo regionai, dėl kurių ir kovoja žaidėjai. „Condottiere“ galima žaisti nuo dviejų iki šešių žaidėjų, viena partija trunka apytiksliai pusvalandį. Žaidimo pliusas, kad įdomumas ne itin priklauso nuo žaidėjų skaičiaus, tiesa, esant maksimaliam žaidėjų skaičiui žaidimas gali užsitęsti ilgiau ir tuo pačiu žaidimo specifikos diktuojamame procese kai kurie žaidėjai gali „iškristi“ iš žaidimo tam tikram laikui, tad vientisos ir nepertraukiamos žaidimo eigos „Condottiere“ neužtikrina.

Žaidimo rinkinį sudaro 110 kortų, žaidimo lenta, šešių spalvų žymeklių rinkiniai, samdinių vadovo (condottiere) bei popiežiaus figūrėlės. Kortų kaladėje yra dviejų tipų kortos – karių, su stiprumo verte kampe, bei specialiosios, kurių poveikio spektras apima įvairių pasėkmių rinkinį – nuo armijos sustiprinimo, susilpninimo, pastarųjų efektų panaikinimo,  iki tam tikrų karių kortų sunaikinimo, mūšio eigos sustabdymo, ar armijos atitraukimo.

Žaidimas vykdomas etapais, kurių kiekvienas susideda iš tam tikro mūšių skaičiaus, kurį apsprendžia žaidimo eiga, o ne konkrečios taisyklės. Žaidimą pradeda jauniausias žaidėjas, padalindamas kiekvienam žaidžiančiąjam po dešimt kortų ir pasirinkdamas regioną, dėl kurio bus kovojama. Taip pat jis ir pirmasis pradeda „ėjiminę“ žaidimo dalį.  Ėjimo metų žaidėjas gali rinktis iš dviejų veiksmų – didinti ar koreguoti savo armiją, dalyvaujančią mūšyje, ar pasuoti ir atsisakyti bet kokių armijos didinimo veiksmų konkrečiame mūšyje. Armija didinama įvedant vieną kortą iš turimų į žaidimą – žaidėjas deda ją prieš save, taip kad matytų visi žaidėjai, ir ėjimą perima sekantis žaidėjas. Taip kiekvienas žaidėjas, atsižvelgdamas į kitų žaidėjų veiksmus didina savo armijas, kurių stiprumas – visų armiją formuojančių kortų stiprumų suma.

cond3

Mūšis pereina į sprendimo fazę, kai visi žaidėjai atsisako tolimesnių armijos stiprinimo veiksmų. Mūšį laimi ta armija, kurios stiprumas yra didžiausias ir tuomet tos armijos savininkas uždeda savo žymeklį ant konkretaus regiono, pažymėdamas nuosavybę. Užkariautuose regionuose mūšiai nebevyksta. Žaidimą laimi žaidėjas, užkariavęs tam tikrą skaičių besiribojančių regionų, ar tam tikrą didesnį skaičių nesiribojančių regionų (pvz. keturių žaidėjų versijoje reikia užkariauti tris besiribojančius, ar penkis nesiribojančius regionus).

Nors prieš mūšį pasavimo galimybė atrodo nepriimtina, žaidimo eigoje, stebint kitų žaidėjų formuojamas armijas ir veikiant specialioms kortoms, kartais tenka priimti sprendimą atsisakyti pretenzijų į regioną dėl kurio vyksta kova. Nemažą rolę vaidiną ir tai, kad naujos kortos žaidėjams nepadalinamos tol, kol bent du žaidėjai turi nepanaudotų kortų. Jei mūšiui baigiantis yra tokia situacija, pradedamas naujas mūšis, kuriame kovojama kortomis, likusiomis po praėjusio. Žaidėjai neturintys kortų naujame mūšyje nebedalyvauja, tad įvairiose situacijose, kai kurie regionai gali būti užkariauti itin mažomis armijos sąnaudomis.

Karių kortos, įvedamos į žaidimą apibrėžia tik armijos stiprumą. Tikrasis įdomumas prasideda, kai naudojamos specialiosios kortos, kurios labai greitai gali nusverti jėgos svarstykles į priešingą pusę. Neaiškinsiu kiekvienos kortos reikšmės, tačiau paminėsiu keletą, kad suprastumėte kokią įtaką šios kortos turi žaidimo procesui. Specialiųjų kortų rinkinyje yra labai įdomus pavasario ir žiemos kortų duetas. Į žaidimą įvesta žiemos korta sumažina visas karių kortų reikšmes iki 1. Pavasario korta gi prie aukščiausio stiprumo kortų prideda po papildomus 3 stiprumo punktus. Nepriklausomai nuo to, kuris žaidėjas panaudojo pavasario ar žiemos kortas, jų poveikis taikomas visų žaidėjų armijoms. Papildomas vinis – žiemos korta sunaikina pavasario kortą žaidime, ir atvirkščiai – jei vienas žaidėjas įvedė žiemos kortą į žaidimą, o sekantis pavasario, tai žiemos korta nuimama nuo stalo ir jos poveikis nebegalioja.

Kitos specialiosios kortos dažniausiai naudojamos veiksmams prieš konkrečias armijas. Pvz žaidėjas į savo armiją pajungęs būgnininko kortą, padidina savo karių kortų stiprumą dvigubai. Vyskupo korta sunaikina stipriausias karių kortas įvestas į žaidimą, tad jei jūsų oponentai turi karių kortų su stiprumu 10, o jūs tokių kortų neturite, tai vyskupas yra idealus įrankis toms kortoms sunaikinti. Tuo pačiu, panaudojus vyskupą, gaunate popiežiaus figūrėlę, kuria pastatę ant norimo regiono, apsaugosite šį regioną nuo mūšių. Popiežius yra ideali priemonė blokuoti tam tikrus regionus, taip neleidžiant konkrečiam žaidėjui užkariauti besiribojančių regionų. Kitos specialiosios kortos leidžia susigrąžinti norimas karių kortas į ranką, nutraukti mūšį ir iškarto pereiti prie mūšio sprendimo fazės, įvesti į žaidimą stipria heroję, kuri yra nepaveiki specialių kortų poveikiui ir pan.

cond2„Condottiere“ dėžutės turinys

„Condottiere“ leidžia atvira žaidėjų diskutavimą, sąmokslą ir apgavystę. Kaip mini apžvalgininkai, savo esme žaidimas artimas pokeriui, kai nėra moralės, yra tik tikslas ir jo siekimas bet kokiomis priemonėmis, tad „Condottiere“ yra labiau artimas tradicinių kortų žaidimams, nes kortos į žaidimą įvedamos paprastai, be jokios resursų sistemos. Kaip minėjau pradžioje, sėkmės faktorius „Condottiere“ lemia daug, ir tai yra šio žaidimo Achilo kulnas, kuris ypač išlindo vakar kovojant dėl regiono, kurio užkariavimas vienam iš žaidėjų užtikrino pergalę. Prieš mūšį kaip tik buvo padalintos kortos ir pastarasis žaidėjas turėjo pradėti žaidimą. Jis pradėjo savo armiją dešimties balų stiprumo herojės kortą, kuri, priminsiu, nepaveiki specialių kortų veiksmams. Mes, likusieji žaidėjai, neturėjome analogiško (10 balų) stiprumo kortos, tad apėjus ratui, pastarasis žaidėjas išmetė mūšio baigimo kortą ir paprastai laimėjo šį mūšį, mums neturint jokių šansų ką nors priešpastatyti. Šiuo konkrečiu atveju sėkmė, t.y. tai kaip buvo padalintos kortos, garantavo 100 proc. sėkmę mūšyje. Tai nėra labai gerai, ar ne?

cond4Condottieri – laisvai samdomi kariai Renesanso Italijoje. Turtingi pirklių miestai 15 amžiaus Italijoje neturėjo didelių armijų, tad turtams saugoti pirkliai prasimanė samdyti profesionalius karius. Galiausiai condottieri tapo karinės galios monopolistai, ir tai jiems suteikė nemažų politinių galių. Condottieri sąvoka, apibūdinanti samdomus karius Europoje išsilaikė iki XX amžiaus. Dabartinė Vatikano šveicarų sargyba – iki dabar išlikęs monumentalus condottieri pavyzdys

Nepaisant didelės sėkmės faktoriaus įtakos žaidimo eigai, „Condottiere“ yra dvasingas ir interaktyvus kortų žaidimas. Tai nėra pacifistinis europietis, ne pasjansas keturiems, o pakankamai dinamiškas ir pilkąsias smegenų ląsteles pakrutinantis kortų karo žaidimas, su plačiomis erdvėmis „proto žaidimams“, kurių esminiai atributai – blefas, strateginė įžvalga, galimybių numatymas ir nuolatinis priešininkų stebėjimas. Tačiau „Condottiere“ konfrontacijos lygmuo nėra toks brutalus, kaip stalo karo žaidimų, kurie gali įvaryti į neviltį triuškinamą žaidėją. „Condottiere“ suteikia galimybę išlaukti tinkamo momento smogti, o nesėkmės atveju belieka tik kaltinti save ir na… nesėkmę:) Žaidimui nereikia didelio stalo, o ir kaina ne itin kandžiojasi – apie 60 Lt. Tai geras įvadinis stalo žaidimų vakarėlio žaidimas ir mano nuomone daug įdomesnis už „resursinius“ kortų žaidimus, tokius kaip „San Juan“.

ŽPat.

Komentarai

3 komentarai/-as/-ų
  1. Artojas 2009/10/18 Atsakyti
  2. Deviser 2010/04/26 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *