SSX | Atsiduodu nedraugavęs

Rašyti apie SSX sunku, nes nelabai ir turiu ką. Aš esu serijos kalė, ant SSX 3 kalno ištupėjus turbūt trečdalį viso su „PlayStation 2“ praleisto laiko. Aš nebuvau elitistas, nesurinkau visų medalių ir apskritai mano rezultatai buvo pusėtini, bet ir SSX šlovinau ne dėl triukų mechanikos. Aš dievinau atmosferą, harmoniją, veiksmo tėkmę ir kogal stiliuje pasirėdžiusią Kaori. Todėl iš naujo SSX laukiau to paties — galimybės atsiduoti. Kalnui. Sniegui. Tėkmei.

Atsidaviau ir gavau tai ko norėjau, gal ne visai tiksliose proporcijose, bet SSX turinio tiek daug, kad jo trečdalio man per akis. Iškart pasakysiu, kad vienintelis dalykas kurio trūkumą galiu identifikuoti — Elise bikinio komplektai. Nemačiau tokių pirkt, bet neatmetu, kad jų atsiradimas laiko klausimas. Kaip ir viskas, bet tokios apžvalgos greičiausiai negana. Įtariu, kad reikia parašyti kažką daugiau nei „geras — griebkit nesigailėsit!“.

I can see my house... gah.. forget it!

Visų pirma todėl, kad pats tuo netikiu. SSX labai specifinis žaidimas mėgėjui. Visada toks buvo, tačiau deimanto „SSX 3“ žėrėjimo laikais apie jį kalbėti buvo paprasčiau. Arkadiniai, ryškūs, uždegantys ekstremalaus sporto žaidimai buvo populiarūs, o EA turėjo net atskirą „Big“ lable‘ą (kurio labai ilgiuosi). Todėl tais laikais, pareiškimus ir rekomendacijas galėjai dalyti drąsiai, nesunku buvo ir su palyginimais, tas pats SSX galėjo būti lyginamas su kitais lable‘o žaidimais, pavyzdžiui „Freekstyle“ ar „Shox“. Šiandien šis žanras — niša. Norisi tikėtis, kad SSX tą nišą gerokai praplatins, ypač turint galvoje, kad bandymas bėgti keistojo realizmo link (su „Skate“) ne visai pasiteisino.

Žodžiu, kad man būtų paprasčiau, perskaičiau kolegos iš games.lt rašytą apžvalgą,  pagriebiau iš ten keletą eilučių su kuriomis nesutinku (Taip kažką rašyti visada lengviau!), kaip nesutinku ir su žaidimą apibendrinančiu vertinimu. Greta pridursiu kažką savo ir simbolių kvotą įvykdysim.

Pasirink teisingą atskaitos tašką!
Kalbant apie SSX atskaitos taškas gali būti tik vienas — asmeniniai žaidėjo lūkesčiai ir jo santykiai su audiovizualinėmis fantazijomis. Aišku EA turėjo žiaurius namų darbus kažkaip sudyrinti šitą projektą rinkodaros prasme, tad atsirado visokių teiginių apie tai kas yra SSX. Tačiau svarbus tik vienas — jie žadėjo, kad SSX išliks SSX. Šį pažadą, su tam tikromis išlygomis kūrėjai ištesėjo, žaidimo branduolys išsaugotas, o kai kurios inovacijos, nors ir sunkiau sukramtomos niekaip neprieštarauja kertinei idėjai. Žiūrint per šią prizmę (ir išliekant žanro rėmuose) darbas gaivinant SSX atliktas stipriam devynetui, o gal net ir dešimtukui, nelygu kiek nuolaidų esam linkę daryti ir su kokiomis naujovėmis sutiksime susitaikyti.

Labai teisingas sprendimas pririšti grind natūraliais paviršiais prie mygtuko. Dabar tik specialiai tam skirtais paviršiais grind'ini automatiškai, visur kitur reik parinkti atakos kampą ir paspausti mygelį.

Pavyzdžiui — mirtinų nusileidimų idėja, apie kurią sukasi visas žaidimo siužetas ir geras trečdalis turinio, man pasirodė visiškai nepriimtina ir gerokai siutino. Prireikė poros savaičių ir kelių eksperimentų, kad išmokčiau juos vertinti kitaip, tačiau net ir dabar aš nesu jų gerbėjas. Esmė tame, kad man SSX visada siejosi su laisve, erdve ir harmoningu veiksmu. SSX 3 ypač atspindėjo tai ką noriu pasakyti, nes kas žaidė turėtų prisiminti — tas kalnas kuriuo čiuožėme buvo gyvas. Startai visada būdavo lėti ir ramūs, kiek neužtikrinti, o skriejant žemyn veiksmas evoliucionuodavo į dinamišką fiestą. Foninė muzika tiesiogiai atspindėjo žaidėjo įgūdžius, emocingi herojų šūkiai — polinkį į riziką, o įspūdingi fejerverkai palydėdavo ne mažiau įspūdingus triukus. Kalnas džiaugėsi ir atgydavo kai mums sekdavosi, o žaismas veikė kaip į veną įbestas motyvacijos injektorius. Finale galvą ir dūšią užgulantys efektai sukurdavo neaprėpiamą vaikiškos laimės pojūtį, kol… neįkrisdavai į pusnį. Puolus žemėn kažkas išjungdavo muziką ir šviesas, atimdavo laimės narkotiką pumpavusį švirkštą, o kalnas tapdavo niūrus ir šaltas. Likdavom tik vieni du su savo personažu ir bendrai kultivuojamu tikėjimu, kad laimės būsena čia pat, už štai to kalnelio. Visa tai išliko ir naujame SSX, tačiau tik pusėje trasų. Tose trasose kurios primeną jo DIDENYBĘ KALNĄ iš SSX3, neturinčiose kraštų ir mirtį nešančių prarajų.

Kita pusė trasų — iššūkis.

Uolos, medžiai, tamsūs tuneliai, oro stygius ir nežinomybė į kurią gali pabėgti nuo visų prieš tai minėtų kliūčių. Bėda ta, kad dabar nežinomybė yra lygi bedugnei prarajai, kartais net ir tada, kad manai žinąs ką darai. Turiu galvoje atvejus kai vengdamas susidūrimo su uola, atsispiri ir šoki į žemesnį kalno lygį kur matei sniegą… Tada paaiškėja, kad tai debesys.. oh, dear…

Kažkas akivaizdžiai sieks 3400spin ženkliuko. You go, girl!

Kamuodamasis su „Deadly Descent“ ir parengiamosiomis trasomis „World Tour“ režime, didesnę laiko dalį jaučiausi kaip pelėdos apvagintas ąsilas. Lyg ir buvo šventė, lyg ir džiaugiausi, bet buvo taip sumautai liūdna. Vis dėl to harmonijos stygiaus, o taip pat dėl mano nenoro prisitaikyti, prispausti lentą prie žemės, sulenkti kelius ir siekius apriboti tiesiog sėkmingu nusileidimu. Tuo metu aš guodžiau save, kad 9 SSX regionai, turi per 20 viršukalnių, kurios siūlo per 150 trasų ir bent pusė jų man labai patinka. Nes jos tokios pačios kaip seniau.

David Bowie to the rescue!
Tačiau aš klydau ir labai džiaugiuosi, kad spėjau tai suprasti, nes nušvitimas atėjo jau rašant šį tekstą. Šios skilties čia būti neturėjo ir nebūtų buvę, jei ne noras patikrinti kaip SSX tvarkosi su žaidėjo įkelta muzika. Yra toks meniu punktas leidžiantis priskirti konsolėje saugomas dainas tam tikriems SSX varžybų tipams. Kadangi mano konsolėje tik D.Bowie ir Šopenas, priskyriau pirmąjį „survival“ tipui ir apie tai pamiršau, kol vakar nenusprendžiau išmėginti „survival“ be jokių apsaugos priemonių… Nežinau kas tiksliai, ar žinia, kad šarvų nebuvimas drastiškai sumažina leidžiamų klaidų kiekį, ar įkvepianti ir tikslui sutelkianti „Rebel, rebel“ ir „Boys keep swinging“ nuotaika, bet įvyko kažkas keisto. Aš supratau, kaip jaučiasi Stig‘as trasoje. Ne, ne supratau — pajutau. Esu tuo tikras. Nepaisant to, kad mirtiną nusileidimą pradėjau be šarvų, savo rezultatą pagerinau kelis sykius iš eilės ir niekaip negalėjau sustoti. Vėl ir vėl lipau į sraigtasparnį, o pilotui paklausus ar dar nenusibodo, balsu išrėkiau „shut up and fly“. Kažkodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad kiekvienas SSX žaidėjas gali rasti savo atlikėją mirtinoms trasoms ir paversti jas ne išbandymu, ne iššūkiu — o šaltu meistriškumo demonstravimu. Todėl, kad muzika yra pagrindinis šio žaidimo variklis.

Ko ji klauso? Digitalism, Noisia, Foster the People, The Hives, The Naked and Famous, Theophilus London, Felguk ft. Example ir žinoma Run–DMC!

Komentarai

2 komentarai
  1. zmej 2012/03/16 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *