Space Hulk Apžvalga

„Space Hulk“ („kosminis gremėzdas“) – tai Vorpe – Warhammer 40.000 visatos hipererdvėje IR pragare – į gniutulą sulipusių laivų ir kosminio šlamšto gabalas. Kartais jie iškrenta į realybę, o su savimi dažniausiai atsineša nemalonių pakeleivių. Pavyzdžiui, kosminiam skėrių spiečiui kelią klojančius genų vagis. Su tokiais niekšais tvarkytis tenka kosmodensantininkams. Ir dėl neapgalvoto plano teleportuotis tiesiai į priešų irštvą kyla visa kultinė serija žaidimų.

 

Taip viskas ir prasidėjo, dar tais senais laikais, kai „Games Workshop“ dirbo ne pagal programą „minimalus įdirbis, maksimalios vagystės“ (jau vien taisyklių knygų kainos nėra paremtos jokiais realiais dėsniais). Štai stalo žaidimas, kuriame vietoje beveik armijos elitinių genetiškai modifikuotų antžmogių tanko stiprumo šarvais reikėjo valdyti tik saujelę karių, kurie net tarp kosmodesantinkų yra laikomi geriausiais ir todėl dėvi absurdiškai galingus „Terminatoriaus“ šarvus. Nelaimei, gremėzdų vidus yra pilnas siaurų tunelių, o genų vagys yra absurdiškai pavojingi artimoje kovoje. Kita vertus, kiek daug fantastikos kūrinių apsimetinėja, kad kosminiai vabalai yra reali grėsmė smarkiai šarvuotiems ir ginkluotiems žmonėms? Ir tik originaliuose „Starship Troopers“ vabzdžiai turėjo lazerinius ir kitokius ginklus. Ne, čia genų vagys tiesiog yra labai greiti ir deimanto kietumo nagais aprūpinti.

Užtat mes turim psaikerio galiomis apdovanotą bibliarą! Ne kiekvienoje misijoje, nes pusę laiko praleidžia ieškodamas geresnio pareigų vertimo į lietuvių kalbą...

Užtat mes turim psaikerio galiomis apdovanotą bibliarą! Ne kiekvienoje misijoje, nes pusę laiko praleidžia ieškodamas geresnio pareigų vertimo į lietuvių kalbą…

 

Taigi, vienas žaidėjas valdė desantininkus, kitas – vagis, ir jei pirmasis sugebėdavo įvykdyt visus misijos tikslus ir/ar išgyventi – laimėdavo. Keista, bet prireikė beveik dvidešimties metų šiai formulei perkelti į kompiuterius (paskutinis bandymas buvo taip seniai, kad niekas nekalbėjo apie tokius dalykus kaip „casual players“). Ir teoriškai ji pasiteisina. Aišku, kampanija nėra stiprioji „Space Hulk“ pusė, bet ji niekad tokia ir nebuvo. Kaip kitaip, jei misijos yra beveik savižudiškos ir gana padrikos, nėra jokios išorinės dramos, vien tik genų vagių pilni tuneliai. Kaip ir ant stalo, taip ir kompiuteryje, o čia dar ir veikėjų greitai pradėsi nekęsti.

 

Viena pagrindinių to priežasčių yra tai kaip 3D simuliacijoje akivaizdu, kad bet kokia grėsmė terminatoriams yra smarkiai traukta iš tos vietos, kur saulelė neužšviečia. Vienas dalykas ridenti kauliukus ant stalo ir keiktis, kad tavo karių kastos grietinėlė nesugeba pataikyt į priešą kuris net neturi kur dingti. Visai kitas dalykas, savo akimis matyti kaip tiesiog pritūpdamas genų vagis išvengia kulkų papliūpos. Koridoriuje. Atrodo, dabar žadama kurti pirmo asmens šaudyklę „Ravenwing“, bet klausimas kaip kūrėjai  jame išvengs tokių nesąmonių lieka neatsakytas.

Padegam koridorių ir genam vagis į draugų reakcijos ugnį. Gal kuris ir pataikys

Padegam koridorių ir genam vagis į draugų reakcijos ugnį. Gal kuris ir pataikys

 

Čia, kita vertus, viską nulemia skaitmeninio kauliuko ridenimas. Yra net mažas langelis, kuriame žaidėjas gali matyti rezultatus. Laimei, žaidimo balansas ir nedidelė manipuliacija taisyklėmis lemia tai, kad pakankamai dažnai genų vagys tiesiog ištykšta į gabaliukus. Tą privalo turėti omenyje ir žaidėjas, kovos brolius statantis į pozicijas, iš kurių jie „Overwatch“ režime (šaudo į judančius priešus per jų įėjimą) galėtų išskersti kuo daugiau vagių, kol šie neprislinko arti ir nepridarė bėdų. Taip ir laimime daugumą lygiųjų. Apskritai, kartais tai yra gana pasyvus ir daug veiksmų iš žaidėjo nereikalaujantis žaidimas. Broliukai stovi tam tikrose pozicijose, vagys žengia į „žaibosvaidžių“ (taip mūsų vertėjai „bolter“ vertė „Kosmoso inkvizicijoje“ ir „Inkvizitoriaus misijoje“) ugnį kaip raudonarmiečiai į mirtį „Company of Heroes 2“.

 

Artima kova yra daug liūdnesnis, beveik niekad agresyviai nenaudojamas reikalas. Nepaisant visų šarvų, kuriems galią suteikia ne keramitas ir meistrystė, o, pagal naujesnes knygas, Žmonijos Dievo-Imperatoriaus valios trupinėliai, ir antžmogiškų refleksų bei fizikos dėsniais nejuokais žaidžiančių artimos kovos ginklų, desantininkai beveik garantuotai praloš grumtynes su genų vagimis. Kartais specialūs veikėjai yra geriau apginkluoti artimai kovai (tačiau, sutapimų sutapimas, neturi šautuvo), bet negalima pasitikėti net jų galimybėmis išgyventi. Kiaulystė!

Tarnauk Dievui-Imperatoriui, griausmo kūju pritvok tris ateivių išgamas per ėjimą.

Tarnauk Dievui-Imperatoriui, griausmo kūju pritvok tris ateivių išgamas per ėjimą.

 

O daugelio žaidėjų režime dar galima ir pačiam pabūti vagių kailyje. Na, kai kuriems juk galvoje negerai ir patinka žaisti už Tiranidus. Ką jau čia padarysi, reikia tik žiūrėt, kad į Seimą neišrinktų. Žaidžiant už vagis, savo ėjimų metų galima iš ventiliacijos šachtų paleisti savo karius – aišku, ne kiek nori ir ne visada kur nori. Bet iš pradžių jie pradeda ne kaip humanoidai vabalai, o kaip taškeliai („blips“), tariamai matomi mūsų desantininkų auspex skeneriuose. Tiranidų žaidėjas kada nori (dar nesutikęs desantininkų Mirties Kongos Linijos) gali savo “taškelius” iškeisti į tiranidų būrį, dažniausiai svyruojantį tarp vieno ir trijų. Pasirinkimas kada ir kaip tai padaryti yra paliktas žaidėjui. O tada tik pribėkt prie arčiausiai esančio desaninko ir iš karto/ankščiau ar vėliau laimėti artimą kovą. Labai retai misijos baigtis priklauso nuo pritvotų vagių kiekio, tad nuostoliai nėra svarbūs.

"Konga konga konga..."

„Konga konga konga…“

 

Laimei, kad nepaisant savo šiek tiek varganų šaknų, „Space Hulk“ yra gražus žaidimas. Nors gremėzdo koridoriai nėra pačios įvairiausi ar gražiausi, tačiau priekaištų terminatorių modeliams ar animacijoms neturiu. Ypač kai tai yra gražiausi kosmodesantininkai nuo to neišnešioto, alkoholio pažeisto vaisiaus, gimusio po girto ir neapgalvoto naktinio RTS paišdykavimo su RPG – žodžiu, Dawn of War 2 (Space Marine vis tiek gražiau atrodo, bet jis kito žanro…). Genų vagys… irgi atrodo normaliai. Garso atžvilgiu skųstis labai kuo irgi nėra, desantininkai kalba deramai dusliai, ginklai loja rimtai, ir taukši šarvai kaip dvikojai tankai. Jokių problemų! Išskyrus vieną kitą retkarčiais pasitaikiusį „bug“, bet dar nė vienas jų žaidimo nesustabdė.

 

„Space Hulk“ nėra priežastis „W40K“ fanui iš džiaugsmo tiek prikrauti kelnes, kad kojomis žemės nesiektų, bet jis vis gi yra geras žaidimas. „Space Hulk“ fanams turbūt patinka dar labiau. Ir reikia nepamiršti, kad kartais jis mus palepina mokamais ar ne, bet papildymais! Tad „Eternal Crusade“ nedrąsiai laukiant, turime bent vieną būdą nešti Dievo-Imperatoriaus žodį visatai, pilnai ateivių ir eretikų!

 

 

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *