Sine Mora | Jums gali būti sunku…

„Sine Mora“ — old-school, side scrolling, žaidžiamas 2D, bet pateiktas 3D erdvėje žaidimas. Su lėktuvėliais, meniniu prieskoniu ir istorija. Bendras ambicingų vengrų (Digital Reality) ir mano taip dievinamų japonų (Grasshopper Manufacture) projektas, kuriame rasit nesveiką veiksmo užtaisą, šiek tiek galvosūkių, kalbančių žvėrių, galimybes valdyti laiką, bosus ir Akira Yamaoka kurtą muzikinį garso takelį. Žodžiu daug dalykų, kuriuos šiaip mėgstame žaidimuose, bet daliai mūsų bus sunku… juo mėgautis.

Lenkčių iki skerdyklos!

Čia buvo ne išvada, o įžanga, kurią užsirašiau po 8 minučių žaidimo. Manau išvadas irgi pateiksiu pradžioje, kad tingintys skaityti nepabėgtų nesupratę:
Nepaisant kūrėjų komandas skiriančių atstumų ir kultūrinių skirtumų — „Sine Mora“ yra tobulai išpildytas projektas. Jei kada norėjot pamatyti tobulo išpildymo fizinę apraišką, šis žaidimas galėtų būti vienu iš pavyzdžių. Tiesa… Tobulas išpildymas negarantuoja, kad jums patiks pats žaismas, juk greta menines saviraiškos, atmosferos ir mechaninių sprendimų visuomet trokštame dar kažko — savotiškos harmonijos tarp mūsų nusiteikimo ir to kas vyksta ekrane. Vertinant per audio vizualinės saviraiškos prizmę „Sine Mora“ yra labai harmoningas žaidimas, tačiau jame nederu aš. Kiek bežaisčiau, visuomet noriu atiduoti pultelį kam nors kitam, atsilošti sėdmaišyje ir tiesiog mėgautis švente.

Teoriškai yra įmanoma išsisukti nuo visų voratinklį sudarančių kulkų. Teoriškai...

Šiaip tai gan sudėtingas žaidimas nė neketinantis atleisti klaidų, net ir standartiniame istorijos režime. Kiti režimai kaip nekeista išgryninti iki gryno klasikinio hardcore, iš jų išmestos nereikalingos animacijos, siužeto elementai ir visas veiksmas sukasi apie taškus. Net ir treniruočių režimas skirtas kautynėms su bosais, nors ir siūlo tam tikrų nuolaidų, vis tiek yra hardcore. Jo paskirtis įsidėmėti ir įsiminti skirtingų bosų atakų tipus ir jų leidžiamų kulkų raštus. Išmokti kovos ritmą mintinai, o vėliau šias žinias pritaikyti „Score Atack“ rungtyse, išvengiant tiesioginių pataikymų į save ir nenaudojant specialios ginkluotės, kuri nors ir galinga, bet numuša sukauptą combo daugiklį iki 0. Šiaip žaidėjams iš šio režimo jokios naudos, nes bosai jame atsiranda tik tada, kai pirmą kartą juos nugalim istorijos režime.

Apsaugos dronas KOLOBOK. Vietinio savartyno pagrandukas, kurio įkyrią dainelę nutraukė apsukrus pilotas su ausinėmis.

Žadėtas galvosūkių elementas yra žaidime, bet tai grynų gryniausi veiksmo galvosūkiai. Nuostabaus grožio, bet labai pavojingos priešų atakos apsups valdomą lėktuvą margaspalviais raštais, kuriais teks naviguoti. Žaidime nėra gyvybių, tik laikmatis, prie kurio pridedama sekundė kita už nukautą priešą, ar atimama už gautą žalą. Todėl norint sėkmingai įveikti lygį (aš jau nekalbu apie aukštas leaderboard pozicijas) teks atsižvelgti į priešininkų tipus, jų greitį, sveikatą, keliamą pavojų ir žaibiškai suplanavus veiksmų seką, atlikti tai kas suplanuota. Šią užduotį šiek tiek palengvins galimybė valdyti laiką, tačiau šis resursas išsenka gan greit, o jo atsargos perkeliamos iš vieno misijos segmento į kitą. Realiai tai reiškia, kad jei sutikę pirmą mini bosą išdeginam laiko stabdymo atsargas, lygio pabaigoje žaidimas gali pasirodyti neįveikiamas.

Taigi — hardcore… Ir aš tame nematau nieko blogo, nes pats šmupsų žanras yra gan reiklus kūrėjui, bet…

Hardcore gerbėjai (o tokių aš pažįstų, bent kelis), jūs neįsižeiskit, bet „Sine More“ atrodo ženkliai geriau nei jūs nusipelnot. Dėl to jums irgi bus sunku… mėgautis žaidimu.

Laputaitės ir vengrojapolenkrusioj laputaitės.

Jis šviesus, ryškus, spalvingas, neišpasakytai turtingas smulkiomis detalėmis ir kūrybiniais prisilietimais. Įkvėptas diesel punk sub-žanro, žaidimas įkūnija klasikinio anime ir side scrolling žaidimų susiliejimą. Nenuostabu, kad pirmos akimirkos galvoje man pažadino Hayao Miyazaki darbų vaizdus, o jau po akimirkos aš visa savo esybe panirau į prisiminimus apie „Contra“. Vizualiai nepriekaištinga „Sine Mora“ visuma, iš tiesų sudaryta iš priešybių. Permainingas žaidimo veiksmas užverda danguje, tuomet akmeniu neria į vandenyno dugną, pakyla, pažaidžia saulės spinduliais ir vėl traukiasi požeminių tunelių šešėlin. Kiekviena vietovė savaip unikali, pasižymi išskirtiniais priešais ir atmosfera, kiekviena akimirka — dovana nuo efektų ašarojančioms akims.

O bosai! Dalis jų užvadinta keistais, slavišką kilmę turinčiais vardais ir yra tiek makabriški, kiek gali būti turint galvoje kultūrų, meninio stiliaus samplaiką, bet nenorint pažeisti tvyrančios harmonijos. Bosų kautynių metu, žaidimo mechanika nė kiek nepakinta, tačiau sukuria įtikinamą trimatės batalijos įspūdį. Pertraukėlių tarp fazių metu, kamera grakščiai tupinėja apie milžinišką, mirtį sėjantį objektą, o ir patys bosai pereidami iš vienos fazės į kitą nevengia pasipuikuoti — tingiai vartosi ekrane, demonstruodami jų kūną nusėjusias grožybes. O jau ginklai, ginklai… Vien ko vertas milžiniškas povandeninio kalėjimo sargas, kuris lyg ir primena sarginį šunį, bent jau tol, kol neišspjauna tūkstančio mus persekiojančių torpedų. Staiga pasijutau taip, lyg kovočiau su šprotus atrajojančių banginiu…

Spėkit kuris iš jų meseršmitas.

Taip. Priešų atakos yra tiesiog gražios. Nuolat kintančios, abstrakčių formų, spalvingos, žaismingos, džiaugsmingos ir žiauriai sunkiai išvengiamos. Absurdiškas skriejančių ir žudančių objektų kiekis tik pusė bėdos. Kur kas baisiau tai, kad visa ta amunicija paprasčiausiai atrodo per patraukliai, kad sukeltų minčių apie pavojų, kad priverstų patikėti žudikiška savo prigimtim. Tiesa aš dėl to nejutau jokio susierzinimo, man „Sine Mora“ tapo drugelio stimuliatoriumi. Skaitmenine bestuburio, kvailo, žvakės liepsnose supleškėjusio vabzdies gyvenimo išraiška.

Vienintelis žmogus kūrėjų komandoje, kuriam rūpi vabzdžiai — Akira Yamaoka. Jis tapo savotišku drugelių valdovu ir globėju. „Sine Mora“ garso takelis yra visiška šviesių ir švarių vaizdo tonų priešybė. Industrinį prieskonį turinčių muzikinių temų skambesys, nuolat papildomas tradicinių klasikinių instrumentų aidais. Muzika nėra kūrėjui būdingai tamsi ar sunki, tačiau ji sukuria pavojaus nuojautą. Pilotams nutarusiems išmėginti šį žaidimą ausinės tiesiog būtinos, tačiau ne tam, kad įsiklausyti į skambesį, o grynai dėl praktinių priežasčių. Garsas vienintelė priemonė išlaikysianti jūsų sąmonę parengties būsenoje ir padėsianti išvengti nuolat supančių pavojų.

Siaubingas ar svajingas?

Žaidime taip pat yra istorija apie karą, kerštą, atominį ginklą, skausmą ir neviltį. Ji pasakojama keista vengro japoniškai slaviška kalba, tikruosius žodžius pateikiant titruose. Kitomis aplinkybėmis šį eksperimentą pavadinčiau įdomiu ir egzotišku, tačiau bėda tame, kad didžioji istorijos dalis pateikiama baltomis raidelėmis juodame lange. Tai nėra paprastas tekstas, siužetas perteikiamas gan sudėtingai, tad fone skambant pasakotojo balsui, tiesiog sunku susikaupti. Ypač tais momentais, kai pradeda vaidentis, kad supranti ką savo kalba veblena pasakotoja(s).

Kalbant apie žaidimus ir jų sudėtingumo lygį, aš ne iš tų kurie inkščia. Aš nebijau per sunkių žaidimų, kaip ir nebijau pripažinti, kad kai kurie jų man per sunkūs. Vienok kalbant apie „Sine Mora“ aš norėčiau, kad jis būtų lengvesnis ar turėtų „dievo režimą“. Taip pat aš norėčiau pataškyti jį co–op režimu. Jei jie būtų sukūrę vaikams draugišką co–op — būtų išvis tobula! Spalvingas,  kupinas netikėtumų ir su lėktuvėliais!  Jis tiesiog sukurtas mažiems berniukams ir maniškiai negali atplėšti nuo jo akių, bet patys pultelio į rankas neima. Akivaizdu, kad „Sine Mora“ grožybės ir dinamika nusipelno kur kas platesnės auditorijos nei šmupsų asai, tad norą likti ištikimiems vieno žaidimo režimui ir hardcore mechanikoms, aš laikau vienintele rimta kūrėjų klaida. Sukurti lengvesnius, paprastesnius režimus, galima nė neliečiant standartinių sprendimų, o ir užkietėję hardcore šalininkai į juos nekreips dėmesio tol, kol casual‘ai tūnos giliame leaderboards dugne.

Šiai patrankai tinka ir vienos smagios grupės pavadinimas — cool for cats. Nors šiaip ji per vėsi katinams, kaip ir pats žaidimas žanro asams.

Tuo aš vis tik išreiškiu rekomendaciją visiems tiems, kas dievinat klasikinį shoot‘em, net jei žaidime ir yra šiokių tokių žanrinių neatitikimų, kitos jo savybės greičiausiai kompensuos esamus trūkumus.
Tuo tarpu visiems kitiems tegaliu pasakyt, kad „Sine Mora“ yra verta pamatymo, jos istorija — išklausymo, o atmosfera — patyrimo. Bet gal dar ne dabar… Palaukite išpardavimo.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *