Shaun White Skateboarding | Nu, bet ne, tai jo!

Yra daug klausimų į kuriuos norėčiau gauti atsakymus, o ne sugalvoti juos pats. Pavyzdžiui. Kodėl „Shaun White Skateboarding“ startas toks tylus? Kodėl parinktas toks metų laikas ir jokių nuomonės formavimo priemonių? Susidaro įspūdis, kad žaidimo išvis dar nėra. Apie jį nieko nesužinosi nei „Metacritic‘e“, nei Vikipedijoj. Nors labiausiai domintų atsakymas į tokį klausimą „Ei, Ubi, a kam išvis šis žaidimas skirtas?“.

Šiaip tai jis nuostabus. Aš rimtai. Ypač turint galvoje tai, kad nuo starto nepraėjo dar nė pora savaičių, o jis jau artėja prie 20 svarų kainos. „Shaun White Skateboarding“ tikrai vertas tų 20 svarų, aišku su sąlyga jei tamsta esate ponas X. Tas nežinomasis kuriam Ubi ir darė žaidimą. Savame stiliuje, meniškai, su polėkiu ir kažkokia užslėpta idėja, tačiau tuo pat metu dirsčiodami į kairę… Ten kur senos ir naujos kartos konsolėse „sukosi“ SSX ir Skate. Greičiausiai todėl, genetinėse Ubi laboratorijose jiems ir „gimė“ toks kūdikėlis. Iš mamos (SSX) naujagimis paveldėjo dailią išvaizdą, stilingą aprangos, makiažo manierą, motinišką atlaidumą ir gebėjimą apžavėti klapsėdamas antakiais. Iš tėvo — mechanikos pagrindus ir storžieviškai šovinistinį požiūrį.

Patarėjo pageidavimu, trumpa apžvalgos versija:
Ir vienąkart, po rudenio,
Handplant‘ą dėsi drąsiai —
Pilkam mieste pavasari,
Sau kelią tu atrasi
Sulaikęs riedlentę staiga,
Į žemę pažiūrėsi,
O žemė taps strėlėm marga…
Aš kosmose.

Nepaisant svetimos kilmės, patekęs į Ubi globos namus naujagimis įgavo savybių, kurias suformavo įstaigos darbui būdinga metodika. Vienok faktas, kad apie sėkmingą genų inžinierių, klonavimo ir perauklėjimo specialistų darbus nerašo nei tabloid‘ai, nei šia tematika besidominti spauda, byloja, kad ir patys kūrėjai dvejoja savo tvarinio… eee… tvarumu.

„Shaun White Skateboarding“ nėra riedlenčių stimuliatorius, nes jis per atlaidus klaidoms. Čia triukai daromi nes juos daryti smagu ir gražu. Lyg žinodami, kad šie du elementai gali nesuteikti veiksmui pakankamos prasmės, žaidimui sukūrė legendą. Šablonišką (bet mielą), Half–Life‘iškai šiuolaikišką, pankiškai nerūpestingą ir krislelį sąmokslo teorijos turinčią istoriją. Miestą valdo MINISTERIJA (nepainioti su greitai), kuri velkasi nuo pilkos spalvos. Todėl dabar pasaulyje viskas pilka. Pilki namai, namų stogai ir mašinos pilkos. Pilkuose žmonėse, pilki smegenai ir mintys jas slegiančios… pilkos. Bet ne viskas prarasta! Pamatę spalvotą ir linksma Tave (ne, ne Shaun‘ą, jis uždarytas kalėjime) žmonės netrūksta atkusti. Rail‘as ar grind‘as kaip Meškėlos daina, padės iš letargo pabusti. Riedlentės ir triukų galia, čia it dailininko (nepainioti su solomonu) teptukas, kur pravažiuoji ten miestas ir žmonės atgyja. TAI YRA PASIUTUSIAI GRAŽU. Nors greitai atsibosta. Tiksliau ne atsibosta, bet nustoja stebinti.

screen1_large

Grind for change!

„Shaun White Skateboarding“ nėra arkadinis riedlenčių žaidimas, nes jame egzistuoja bazinės sudėtingų to paties žanro žaidimų užuomazgos. Kitaip tariant Flow. Su „flow“ iškart susišaukia kitas tematiškai ir idėjiškai artimas žaidimas. Mirror‘s Edge. Ten irgi buvo agentūra, o bėgikai, bėgdami keitė pasaulį. Na gal ne tokia tiesiogine prasme kaip riedlentininkai, bet dėl to būti riedlentininku net geriau. Didžiausia problema (abiem atvejais yra ta), kad kūrybinis priėjimas prie klausimo, aplinkos, atmosferos ir kitų panašių dalykų yra sugadinamas, trupučiuką hardcorinio požiūrio į veiksmą. Kam tas Flow? Per tą Flow, tiek „Mirror‘s Edge“, tiek „Shaun White Skateboarding“, daugeliui žmonių atrodė negražus. Nes tokia jau ta realybė. Jei ritmiškame ir veržiame žaidime, nėra veržlumo ir ritmikos, jis tampa negražus. Kūrėjai smarkiai klysta didžiąją ritmikos ir veržlumo dalį perkeldami ant žaidėjų pečių. Nes tie pečiai per trapūs. Jau embriono stadijoje visi turėjo suprasti, kad šitas žaidimas nebus įdomus ar gajus kaip „Hardcore“ objektas, tai kodėl jo negalima buvo padaryti intuityvaus? Kodėl greta visų tų žaidimų kuriuos analizavo kurdami šitą, negalėjo pažvelgti ir į „Sly Cooper“ idant suprastų, kas yra tikrasis Flow.

screen2_large

In your face byatch!

 

Tiesa aš tokios problemos neturėjau. „Shaun White“ valdomas kur kas paprasčiau nei bet kuris į jį panašus žaidimas, daryti įspūdingus triukus, pump‘inti triūbą ir vartytis ore čia net paprasčiau nei SSX‘e. Skirtumas tik tas, kad SSX visada buvo nuo kalno ir visada ore. Ten sklandumo netruko. Riedlentė gi… Na, kad ir kaip aukštai su ja bepakilsi, Tu vistiek būsi priklausomas nuo žemės ir visų ant jos esančių kliučių. Tiesa… Mėgautis žaidimu galima ir būnant visišku pradedančiuoju, bet tada klausimas kam šis žaidimas reikalingas tik paaštrės. Norint progresuoti istorijos režime, būtina įvaldyti tą nelemtą „Flow“ pirma teorine prasme pasiekiant ir išlaikant „Flow“ lygį, o po to ir praktine, išdaužant 7 nebūtyje kabančias stebėjimo kameras per nepilną minutę. Tai reiškia, kad žaidėjui reguliariai metamas iššūkis pavaryti be klaidų ir su kiekviena diena vis ekstremaliau. Žmonėms tai dariusiems su „Skate“ čia nebus kas veikt, o štai tiems kas čia atsirado dėl grožio, toks darbas kainuos daug nervų. Nervai ir grožis nėra suderinami dalykai.

Skreeeeeeenda strėlės, skrenda strėlės
Oooooohohohooo… Tu mano katinėėėėėlis! Prisiminiau „Sportą“ tai šmėkštelėjo kažkaip mintis, kad jų muzika labai liptų žaidime. Šiaip garso takelis, apie kurį rašyti neketinau yra gan „generic“. Daug pigios poprokpankuchos, nors istorijos režimui parinktos teminės dainos visai skanios. Norėjau parašyt apie strėles. Jų pilnos gatvės ir dėmesio!..
Kai ant jų užšoki jos šauna į dangų iki paties kosmoso ir nešas su savim Tave! Tai žiauriai, žiauriai jėgiškas ir geras (ir man atrodo naujas ir niekur nematytas) gameplay elementas kuris skraidina ir perkeltine prasme. Pradžioje nevaldomos ir iš taško A į tašką B skrendančios strėlės, vėliau atiduodamas į žaidėjo rankas ir jis pats sprendžia kur jam keliauti. Wow.

screen5_large

Handplant'ai (kaip ir visa) kita yra easy peasy.

 

Čia buvo pirmas žvilgsnis
Tai buvo pirmas žvilgsnis įveikus gal pusę istorijos (Šiaip žaidimas yra uber didelis!). Kada nors bus ir antras, nes net ir negavęs atsakymų į savo klausimus aš žaidimo šiaip sau nepaliksiu. Nes MAN jis jėga. Greičiausiai todėl, kad aš visada norėjau žaisti ryškius, gražius ir efektingus ekstremalaus sporto žaidimus, kurie patys savaime man nepatinka. Todėl aš ir esu tas „nežinomasis“. Ar daug mūsų tarpe žmonių labai norinčių daryti tai, kas jiems iš esmės nepatinka? Šiaip čia Ubi galėjo pagudrauti padarydami ne tikrą riedlentę, o sukurdami istoriją kaip mutavo žmogaus kojos kurios pavirto į atseit „riedlentę“ ir jis dabar gelbėja pasaulį. Tada tai būtų fantastinis nuotykių žaidimas, kuris be jokių abejonių surinktų kur kas platesnį gerbėjų ratą. That would be OUTSTANDING indeed.

P.S.: Dar yra toks apžvalgos formatas. Dedi „Youtube“ filmuką ir parašai, kad tai kas jame yra tiesa, arba netiesa. Va filmukas:

Ar tikrai viskas žaidime taip krūtai? Tai ne, bet tai Jo! (Išskyrus tokį mažą niuansą, kad iš pats Shaun White tėra epizodinis veikėjas, pagrinde valdyti teks tai, ką susiskursime patys. Jei tai bus mergina, bičai vis tiek vadins jus dude, daužys per pečius, o mergos norės girlongirlaction’o ir taškysis dviprasmiškais pasiūlymais).

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *