Shadows of the Damned | Pragaras Jazz

Džiazą visuomet laikiau vienu iš turtingiausių muzikos žanrų. Nepaisant to, kad džiazo įrašai sudaro niekingai menką mano muzikos kolekcijos dalį, mane ypatingai žavi jo nuotaikų ir spalvų amplitudė. Džiazas gali būti visoks. Nuo lengvo ir švelnaus, kai norisi, kad jo garsus atneštų vėjas, iki visiškai sunkių ir tamsių, alternatyvinių atmainų.  Mano požiūriu džiazas, nors dažnai ir naudojamas nuotaikos apibūdinimui, pats savaime nėra surištas su jokia nuotaika. Tai laisviausias ir beribei improvizacijai atviras žanras. „Shadows of the Damned“ irgi yra savotiškas džiazas. Vertinant ne autoriaus saviraišką, o cunamiu per žaidėjo galvą nuvilnijančių nuotaikų paletę.

Free pron — press x to xxx!
Pradėsiu gal nuo to, kas visiems ant lūpų. „Shadows of the Damned“ — žaidimas iškrypėliams, parodija, protestas, neskoningas mėšlas? Kas? Žaidimo kūrėjai sako, kad tai „pankūcha“ kurios labai trūksta šių dienų žaidimuose. Su jais nesutinku, kaip ir nesutinku su dauguma kritikų.

Prieš numirdami reikalaukit, kad būtumėt palaidoti su mobiliu telefonu rankoje.

Man „Shadows of the Damned“ tapo savotišku moralumo barometru. Žaidimas kuris greta visų teisingų ir neteisingų sprendimų atlieka ir foninę funkciją — parodo, kad modernus žmogus yra peršertas by****s. „Shadows of the Damned“ yra mūsų raidos veidrodis. Taip, jame naudojami pigūs, kartais seksistiniai, kartais šiaip pošlykščiai juokeliai, daugumos žaidėjų vertinami kaip žemas elgesys ir blogas tonas. Herojaus bendrakeleivis Johnson, pagrindinis ginklas „Boner“ (šis dar gali mutuoti į „Hot Boner“ ar „BIG Boner“ versijas). Galiausiai pats šėtonas atvyksta į mūsų varganą pasaulį, kad galėtų išdidžiai visiems parodyti koks jo didelis, pasigrobia mergą ir išvyksta į švytintį falą primenančius rūmus.

Iš pažiūros, kiekvienas žaidimo dialogas vienaip ar kitaip užsimena apie falą arba veiksmus kuriuos juo galima atlikti. Šlykštybių šlykštybė sakyčiau, jei ne vienas mažas niuansas… Kaip čia nutiko, kad žaidimas kurio 80% procentų sudaro porno slengas yra toks sumautai suprantamas? Ar tai nėra pats tiesiausias kelias į suvokimą, kad mūsų smegenys jau yra perkrautos pimpališku turiniu, tad reikia tik lengvo niukso į kupron, kad žmogus daugiau niekada nepamatytum delfinų.

Mano nuomone, „Shadows of the Damned“ nėra „pošlesnis“ už „Uncharted“. Taip, jis šiek tiek atviresnis ir akiplėšiškesnis, bet ir tai tik epizodiškai. Kas 2-3 valandas žaidimo, būtent tais momentais kai išsikvepia ankstesnio niukso inercija, kūrėjas mus niukteli iš naujo.

"Before you die, demon scum, I will carve my name into your flesh! That name is Garcia Fucking Hotspur! Hunter of demons and slayer of pendejos like you!

Ir man tai patiko, nors konkrečiai įvardinti simpatijų priežasties aš negaliu. Veikiausiai mane ištiko „geimeriška erekcija“ sėkmingai užblokavusi gebėjimą kritiškai mąstyti. Tai man irgi patiko. Faktas tas, kad jei nuoširdus mėgavimasis tokio pobūdžio žaidimais — nuodėmė, tai patekęs į pragarą aš bent jau išsaugosiu savo genitalijas.

Tavo draugas Džonsonas
Demonas atskalūnas Džonsonas yra nuolatinis, ištikimas protagonisto Garsijos Hotspur palydovas. Jis vertas atskiro paminėjimo nes vizualiai (kažkuria prasme ir charakteriu) primena tokį Mortimerį Mortę. Aš jį taip ir vadinau. Mortimeris Mortė Džonsonas. Pasakorius, gidas, vedlys, vienintelis šviesos spindulys tamsoje ir į pavojus stačia galva neriantis draugas. Jei prisimindami tą tikrą Mortimerį šyptelit, privalot išmėginti ir „Shadows of the Damned“. Vietinis Mortė Džonsonas gal ne toks subtilus, tačiau ne mažiau reikšmingas tiek istorijai, tiek atmosferai.

Pragare niekada netruks pragaro išperų, bet kai ateina Garsija iš parduotuvių dingsta aviečių džemas. Ir tekila.

Suda 51
Jis save vadina panku. Aš manau, kad jis turi potencialo tapti žaidimų pramonės Tarantino. „Shadows of the Damned“ yra trečias Goichi Sudos žaidimas kurį žaidžiau (ir pirmas kurį perėjau iki galo). Galbūt todėl ir sutapo, kad būtent šis žaidimas padėjo pramušti riebų apsauginį sluoksnį, kuriuo jis padengia savo kūrinius. Paviršutiniški dalykai — gašlumas ir žiaurumas keistai nukreipia žaidėjo dėmesį nuo to kas svarbiausia. Sakyčiau tai savotiška „mind–fuck“ atmaina, kurią dar sustiprina ir gaivališkai aistringi personažai. Kiekvienas Sudos herojus kurį man teko matyti yra lyg apsėstas banalaus galutinio tikslo. Šis apsėdimas ištransliuojamas visais įmanomais kanalais, pradedant dialogais, monologais ir baigiant animacija. Tokiu būdu pasiekiamas gan ryškus „Žaidimas valdo herojų valdantį žaidėją“ efektas. Tik čia tas „valdymas“ perteikiamas kiek kitokia prasme. Užuot tradiciškai bandęs primesti žaidimo „laisvių“ sampratas ir sukurti neribojamos veiksmų laisvės iliuziją, Suda priverčia apie tai nemąstyti.

Daug kas teigia, kad ši scena apie vieną didžiausių nusivylimų. Nė velnio... Didžiausias nusivylimas yra šios scenos pabaiga.

Labai panašų efektą man sukelia Kventino Tarantino filmai. Jo filmų realybė tokia nereali, kad žiūrėdamas juos nejučia atsikratai moralinių, loginių ir emocinių barjerų, dalykų — kurie labai dažnai trukdo mėgautis kinu. Savo ruožtu Suda yra Tarantino analogas žaidimuose, kopijuojantis ne konkrečius sprendimus, bet jų esmę. Savo žaidimuose jis nevengia žiaurių eksperimentų su žanrais, gausių analogijų į klasikines klišes, naujo jų perteikimo. Abu kūrėjai išskirtinį dėmesį skiria garsui ir garso takeliui, tik Kventinas dažniau juos naudoja atmosferinio nuoseklumo sukūrimui, o Suda komplekte su gameplay’jumi atkeliaujančios monotonijos griovimui.

Komentarai

3 komentarai/-as/-ų
  1. Dovydas 2011/07/20 Atsakyti
  2. ZZ1 2011/07/20 Atsakyti
  3. Artojas 2011/07/20 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *