Savaitgalio godos #3

Penktadienį sužinojęs (prisiminęs), kad laukia ilgas savaitgalis pakartotinai apsidžiaugiau. „Vai tai pageiminsiu“ — sušukau ir nors visi aplink galvojo, kad aš apie „Medal of Honor“, realiai kalbėjau ne visai apie jį. Savaitgalį turėjau svečių su stalo žaidimais, tad mintyse mano sudaryta programa kažkodėl buvo apibrėžta vienu pavadinimu „Memoir 44“. Svečiams atvykus paaiškėjo, kad „Memoir 44“ į programą neįtrauktas, o jo vietą užėmė „Race to the Galaxy“, „Drunter und Druber“ ir „Power Grid“. Iš esmės apie juos ir bus savaitgalio godos. Ne, ne apie galvos skausmą, kuris sėkmingai sugriovė tris trečdalius turėtų planų.

Migrena ir kinas

Šiaip lengvą galvos skausmą jutau jau penktadienį, bet jis buvo veik nepastebimas. Gerokai sustiprėjo šeštadienį, bet dar nebuvo pakankamai stiprus, kad sutrukdytų sužaisti „Race to the Galaxy“ partiją. Po jos, atėjus vėlyvam metui buvo nutarta pažiūrėti svečių atsivežtą kiną. „El Topo“ arba tiesiog kurmis. Turiu rimtą pagrindą manyti, kad būtent jis ir sukėlė man tą galvos skausmą. Visų pirma perkeltine prasme. Next–Gen konsolės atsisakė valgyti pirmo regiono video DVD. Beprotybė. Galų gale atsitempę VGA kabelį užkūrėm nešiojamą kompą ir turėjom vaizdą TV ekrane, garsą skardinėj, nes tingėjom daugiau kažką galvot. O ir gerai padarėm! „El Topo“ dėl prastai atkuriamo garso tampa tik geresnis. Sick, sick, sick filmas. Siūlau pažiūrėt visiems kas neabejingi avangardui. Net jei po to irgi skaudės galvą, pakentėti verta. Šiaip labai laukiu, kol žaidimų industrijos avangardas pasieks tokį lygį, nes manau, kad kino avangardas į jį negrįš niekada.

Race to the Galaxy
raceTai stalo/kortų žaidimas. Na iš esmės tai kortų žaidimas. Savotiškas pasjansas keliems. Žaidimo esmė užkariauti galaktiką, kolonizuojant pasaulius, gaminant ir realizuojant gėrybes. Už žaidimo iš karto užsikabinau supratęs, kad jame naudojama mechanika labai artima tam, ką <Tolesnė pastraipos dalis negavo dieviškojo cenzoriaus palaiminimo ir buvo pašalinta. Nes tai būtų kito didelio siurprizo iš DR spoil‘as>.

Žaidėjai išsidalina korteles, gauna pirmą kolonizuotą planetą ir pradeda dėliotis pasjansą. Kiekvienas sau. Ėjimas pradedamas pasirenkant veiksmą t.y. kiekvienas žaidėjas 1 ėjimo metu, gali atlikti vieną iš 5 funkcijų (jas apibrėžia 7 asmeninės kortelės). Pasirinkęs norimą funkciją, žaidėjas deda ją užverstą ant stalo, o kai tai padaro likę žaidėjai, kortelės atverčiamos ir įvyksta ėjimas. Kiekviena tokia kortelė turi globalų poveikį. Tarkim jei aš pasirenku tyrinėjimo funkciją, galiu pažiūrėti ir išsitraukti keletą kaladėje esančių kortų. Tą patį daro ir kiti žaidėjai, tačiau „veiksmo autorius“ papildomai gauna tam tikrų bonusų (šiuo atveju pažiūri ir traukia daugiau kortelių nei kiti).

Savo veiksmo pasirinkimas tėra vienintelė trapi interakcija (o tuo pačiu ir konfrontacija) su kitais žaidėjais. T.y. žaidimo metu nebūtina, bet sveika stebėti oponentų stalo pusę ir stengtis nesirinkti tų fazių, kurios jiems naudingos. Bet kuriuo atveju „pašikti“ taip stipriai kaip kituose panašiuose žaidimuose nepavyks. Tarkim čia neįmanoma priversti žaidėją realizuoti sukurtą produkciją nepriimtinomis sąlygomis (nebent jis pats leistų tai padaryti, nesirinkdamas realizacijos kortelės). Teoriškai kiekvienas žaidėjas, įvertinęs savo ranką, gali mėginti žaisti sau. Vieną partiją aš taip ir laimėjau. Pasirinkęs savo „win“ strategiją visiškai ignoravau kitą stalo pusę, kas ko gero padėjo man nesupanikuoti ir nepriimti skubotų sprendimų matant kaip ten graibstomi pergalės taškai.

Čia ko gero ir slypi pagrindinė žaidimo vinis. Žaidimas baigiasi kai nuo stalo paimami visi pergalės taškų žetonai (gaunami realizuojant sukurtą produkciją), bet nugalėtojas nebūtinai tas kas tų žetonų pririnko daugiausiai. Kiekviena kolonizuota planeta ar suręstas pastatas taip pat duoda pergalės taškų. Žaidimo pabaigoje skaičiuojama bendra taškų suma. Mano atveju paskutiniame beviltiškai pralaimimo žaidimo ėjime, prieš pardavimo fazę suveikė mano statybos fazė. Tos fazės metu pastačiau nuo žaidimo pradžios laikytą kortą, duodančia +2 taškus už kiekvieną turimą koloniją. Tų taškų pakako, kad išplėšti pergalę 1 tašku. Laimėjau — tai ir žaidimas patiko.

Nors iš tikro tai yra geras žaidimas tiems, kas mėgsta stalo žaidimus, bet negali pernešti konfliktinių situacijų. Be papildomų išplėtimų „Race to the Galaxy“ neduoda preteksto bartis (jei teisingai supratau, vėliau buvo išleisti papildymai mėgstantiems žaisti agresyviau). Kortelės atrodo kokybiškos, art‘as įkvepiantis, Sci–Fi gerbėjai neliks abejingi ir seilėsis vien dėl paveiksliukų ir vaizduotėje paišomos kolonijinės armados. Rekomenduoju!

Drunter und Druber
drunterisAtsipalaidavimui sužaidėm partiją „Drunter und Druber“. Ne tokio kaip paveiksliuke, o akivaizdžiai senesnį leidimą, bet nemanau, kad jie per daug skiriasi.

Aš mielai į jį iškeisčiau namuose turimą „Ticket to Ride“. Aiškinu kodėl. Iš esmės šitas Dunteris yra smagus žaidimas vakarėliui. Partija vargu ar užsitęs ilgiau nei pusvalandis, tačiau jame pakankamai daug linksmos konfrontacijos.

Yra miestas, kuriame po katastrofos buvo sugriauti visi keliai. Liko tik pastatai ir bendruomenė nusamdo kelininkus, kad šie atkurtų susisiekimą. Žaidėjams padalinamos kelių (akmeninių, žvyrkelio ir vandens kelio) kortelės ir jie stato kelius.Kiekvienas žaidėjas gali pradėti savo kelią, ar statyti svetimą taip kaip jam patinka. Kur razina?

Pastatuose! Kaip minėjau, mieste jie liko. Muziejai, teatrai, mokyklos… Kiekvienas žaidėjas gauna slaptą nurodymą, statant kelius saugoti vieną iš šių pastatų. T.y. realus žaidimo tikslas yra savo ir svetimus kelius pakreipti taip, kad kelio statybos procese būtų nugriauta kuo daugiau mokyklų ir muziejų kurie tau nepriklauso. Žaidimą laimi daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas, kai nebelikus kur tiesti kelių, suskaičiuojama išlikusių pastatų vertė. Vien to pakaktų užkrečiamam vakarui su įkalbinėjimais ir maldavimais, barniais ir grasinimais, skyrybomis ir prisiekinėjimais daugiau niekada nesikalbėti, bet…

Tai dar ne viskas. Greta muziejų ir mokyklų dar mieste stovėti liko tualetai. Jie strategiškai išdėlioti taip, kad gan dažnu atveju, norint nugriauti kokį muziejų, gali tekti nugriauti ir greta esantį tualetą. Štai čia miesto bendruomenės nervai neatlaiko ir jie sukyla. Kas kartą kai žaidėjai mėgina padėti kelią ant laukelio su tualetu, tauta šaukia — „PALAUKITE, NEGALIMA GI TAIP!“. Ir iš ties — negalima. Tiksliau galima, jei laimi balsavimą. Žaidimo laikui, kiekvienas žaidėjas gauna balsavimo kortelių. Vieną kartą panaudojamas su teiginiais „TAIP“ arba „NE“ ir daugybę kartų panaudojamą „Man vienodai“. Čia reik pastebėti, kad pavyzdžiui „NEE“ kortelė yra lygi dviems „TAIP“, o „NEEE“ trims. Ir atvirkščiai. Balsavimas, paprastai yra ta vieta, kur kažkas blefuoja, o kažkas išsiduoda. Kai visi žaidėjai pamato, kad ponas X nenori griauti tualeto greta penkiais taškais vertinamo muziejaus, netikėtai nelauktai prasideda minėtų muziejų pogromas. Jei tame pogrome kažkas ir nedalyvauja, tai nebent tas, kam reikia juos saugoti. Na pavyzdžiui: Mūsų žaidimo metu, oponentas labai gynė 1 juodą pastatą, kurie kaip paaiškėjo žaidimo pabaigoje, priklausė visada pernelyg ramiai žaidžiančiai mano žmonai. 1 niekšingas triukas, o visą likusį žaidimo laiką aš grioviau jos pastatus, galvodamas, kad kaunuosi „už šeimą“.

Linksmas ir dinamiškas, pasisėdėjimui su puodeliu arbatos, sausainiais ar taure vyno. Rekomenduoju.

Power Grid
powergridApie „Power Grid“ daug nepapasakosiu, nes jis iš esmės vertas atskiro įrašo, kurį „Dievo Režimui“ skolingas Kukas. Kita priežastis, kad būtent jį žaidžiant įsivyravo galvos skausmas, kuris kaip paaiškėjo nėra suderinamas su žaidimo balansu. Man rodos dar spėjau suprasti, kad šiaip tai iki kaulų smegenų matematinis žaidimas, kuriame esant norui galima sumodeliuoti situaciją kelis ėjimus į priekį. Problema kintamieji, kuriuos reikia įsiminti, tame tarpe ir nuolat kintanti ėjimų eiga. Man ir be galvos skausmo, tokiems dalykams neužtenka kantrybės. Būtent žaisdamas „Power Grid“ supratau, kodėl net ir labai gerai pradėjęs, finale aš visada pralošiu šachmatais. Pusvalandis — maksimalus laiko tarpas per kurį aš galiu išlaikyti dėmesį konkrečiai užduočiai, po to man paprasčiausiai atsibosta. Tai ko gero paaiškina mano aistrą ypač ilgai trunkantiems stalo žaidimams, kuriuose susikaupęs kažką pasieki ir paskui 10-20 minučių važiuoji ant rezultato. Pailsi, susikaupi iš naujo ir vėl… Heh, kai pagalvoju, mano smegeninei aštuonių valandų trukmės klajonės po Azerotą, buvo paprastesnės (nors ten matematikos irgi netrūksta), nei valanda su „Power Grid“. Greičiausiai teks pripažinti, kad žaidimas, kurį po pirmos partijos laikiau vienu geriausių stalo žaidimų (šita buvo antroji), yra ne visai man skirtas. Tai liūdina.

eltopo

Žaisdamas MOH tinkle vėl prisiminiau „El Topo“ ir 4 jame matytus ginklo meistrus. Šis — kiečiausias iš jų... Jis sugebėjo sugriauti herojaus protą ir privertė filmą suktis ratu. Pasinaudojau jo mokymu ir pasiekiau 20/4 K/D reitingą. Dar syk pripažinau sau, kad tikrai geras filmas.

 

Vakar 19:00, prisiminus, kad šiandien jau į darbą, galvos skausmas visiškai liovėsi. Tai jau tampa taisykle. Gerai, kad nebuvau pasukęs laikrodžio atgal, išnaudojau atsiradusią valandą pažinties su „Star Wars: Force Unleashed II“ užtvirtinimui. Apie tai irgi netrukus.

Komentarai

4 komentarai/-as/-ų
  1. Kukas 2010/11/02 Atsakyti
  2. wr 2010/11/03 Atsakyti
  3. Pjovėjas 2010/11/03 Atsakyti
  4. wr 2010/11/03 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *