Saints Row The Third: Kryžiaus žygis į getą

Laimei ar nelaimei, PC žaidėjai negalėjo pažaisti Saints Row pirmosios dalies. Nelaimei antrosios dalies portas buvo techninės pusės tragedija, bet vis tiek pakankamai juokingas ir smagus. Saints Row the Third sulaukė daugiausiai reklamos ir iškart aplipo DLC kaip laivo dugnas polipais. Buvo susuktas tikriausiai geriausias metų reklaminis filmukas, o žaidėjams prižadėti kalnai paikybių ar sprogimų. Deja, šie metai jau parodė keletą nuviliančių tęsinių (daugiausiai iš fentazi RPG žanro), tad su SRT viltys labai nedrąsiai kabinosi.

Ekrano paveiksliukas, užbaigiantis visus Saints Row The Third ekrano paveiksliukus... bent mano fotografijoje

Trečiojo žaidimo veiksmas vyksta naujame mieste – Streelport. Mat gimtajame Stilltwater mūsų protagonistas ir jo gauja The Third Street Saints išnaikino konkurenciją, užgrobė Ultor korporaciją (be jokių šachtininkų pavardę Parker ar apsaugos vadų Hendrix) ir taip tapo šou pasaulio žvaigždėmis. Radžis išleido savo biografiją, o Saints turi drabužių parduotuvių tinklą, kosminių komiksų seriją, energetinius gėrimus, ruošiasi statyti apie save filmą (kuriame, kaip ir dera šiais laikais, vaidins gražuoliukas pupuliukas aktorius). Aišku, gauja vis dar gauja, tad užsiima ir kriminaline veikla. Pavyzdžiui, apiplėšia banką, kuris, kaip paaiškėja, priklauso kriminaliniam tarptautiniam Syndicate, gaujų konglomerato. Saints, suimti policijos, o vėliau pagrobti banko savininkų, atsisako bendradarbiauti ir iššaudę keletą kostiumuotų europiečių atsiduria Steelport gatvėse be kampo prisiglausti ir be cento kišenėje. Aišku, todėl reikia visų pirma užpulti Nacionalinės gvardijos bazę…

Siužeto prasme Saints Row The Third yra silpnesnis už Saints Row 2. Praeita dalis buvo jau palankesnėje pozicijoje: gauja buvo išblaškyta, tad po kelių metų komos prabudusiam veikėjui reikėjo vėl užkopti į (valkatų ir gangsterių lavonų kalno) viršūnę. Čia jie kaip ir turėtų būti žvaigždėmis, be to, labai jau greitai misijos metu tau į pagalbą atskrenda visas sraigtasparnių dalis. O ir pojūčio, kad Syndicate yra tikrai stipresnis už Saints nėra. Be to, nesijaučia organinio ryšio tarp misijų – net palyginus su praeita dalimi, kur buvo galima kitas tris gaujas sutriuškint tau patinkančia tvarka joms skirtose siužetinėse misijose. Nepadeda ir tai, kad tarp tikrų misijų įsimaišo ir pramoginių veiklų (pavyzdžiui, vairavimo mašinos su tigru keleivio sėdynėje, aplinkos niokojimo su ginklais ar tanku, lenktynių su liepsnojančiu keturračiu apsivilkus asbesto kostiumą) įvadai su labai permatomai pritemptais paaiškinimais, kuo tai susiję su kova su kitais nusikaltėliais. Saints Row 2 jos buvo visai atitrūkusios nuo siužeto ir net turėjo animacijos intarpus paaiškinti kodėl to ėmeis.

Saints Row 2 tai būtų tiesiog šalutinė išprotėjusio turtuolio kyciaus "vedžiojimo" misija. O čia? "Vežiok tigrą, nes tau reikia... eee... drąsos susiremti su paskutiniu bosu!" Velniai rautų, kiek drąsos reikia žmogui, kuris šaudėsi su SWAT kybodamas ant sraigtasparnio nešamo banko seifo?

Be to, šiam žaidimui trūksta stipriai išreikšto centrinio priešininko: po misijų didžiausių Syndicate gaujų vadai susitinka, palinksi galvomis „na, nesiseka mums“, tuo ir baigiasi. Saints Row 2 viskas buvo daug, daug asmeniškiau, ypač su The Brotherhood – tik sunku nupasakot nenukrypstant per daug į šoną. Daug paprasčiau – palyginti veikėjų mirtis. Saints Row imunitetą turi tik vadas (nors pirmo žaidimo pabaigoje taip neatrodė), visi kiti gali greitai baigti savo nusikalstamą gyvenimą. Tik trečiajame žaidime visa tai vyksta už ekrano, vėliau kartais paminint tai keliose dialogo eilutėse. SR2, tuo tarpu, veikėjai žuvo brutaliai, dramatiškai ir tavo akyse – kartą net ir labai gerai surežisuotai. Tad istorija buvo daug sklandesnė, dinamiškesnė ir asmeniškesnė.

Čia, tuo tarpu, viską stengiamasi pateikti su kuo daugiau saviironiško humoro, lyg parodant, kad ir veikėjai, ir kūrėjai supranta, kad tai yra komiška. Rimtame Saints Row 2 fone tai veikė daug geriau. Dar dabar pamenu, kaip gaujos vadas ir jo geriausias kompanionas prisėdo pailsėti ant sofos naujai atsikovotoje bazėje…ir pasidėjo kojas ant krūvos šviežiai užmuštų valkatų. Ar kaip Johny Gatt teisiamas paklausė teisėjos, ar jis kartais neperžengė žmogžudysčių limito, už kurio jį turėtų paleisti. Čia tokių gerų komedinių momentų tikrai trūksta – vienas būtų tada, kai vadas kalbasi su hakere, o jį blaško su aplinkiniais daiktais žaidžiantis Pierce. O gerų šansų praleista krūvom, krūvom… Žaidimas labai kenčia nuo gerų filmukų misijose trūkumo – juos pakeitė pašnekesiai telefonu. O juk nesunku buvo, reikėjo tiesiog paimt žmogų, parašiusį mano jau minėtą trailer‘į ir mest į jį pinigus. Kad nenuskęstų jis/ji greitai prigamintų krūvą kietų scenų, o jau tada lieka tik iki kraujo plakt rūsy uždarytus animatorius…

Fone vykstančios paikystės yra svarbi žaidimo humoro dalis. Kodėl jų nebuvo daugiau?

Pačio žaidimo prasme SRT yra visai smagus. Mašinos, laimei, vairuojasi kiek geriau nei SR2, bet fizikos modelis vis dar yra įtartinas – tavo vairuojamas automobilis tampa tarsi supertaranu. Skraidančios transporto priemonės valdomos pakankamai lengvai, nors nepatariu naudotis įprastais lėktuvais – jų valdymo modelis savaime yra per arkadinis ir nepatogus. O kita svarbiausia dalis – susišaudymai – yra maloni, nors pačių ginklų žaidime yra žymiai, žymiai mažiau, bet skirtumai tarp jų ženklesni. Juokingiausia, kad daugumą laiko apsieisi su pradiniu pistoletu, ypač jei pakėlei jį iki ketvirto lygio (ginklų, kaip ir absoliučiai visko kito patobulinimus, perkame už pingus). Tada ir nušauti į galvą sraigtasparnyje sėdintį snaiperį menka problema. Šautuvai individualiais šūviais tiek žalos nedaro, automatai (SMG) – žalos išvis nedaro, šratiniai šautuvai nepavojingi visiems, esantiems toliau nei tavo batai, o kiti ginklai daugiau situaciniai, ypač specialieji – didelio galingumo snaiperio šautuvas, mašinų radijo bankų pultelis ar nepilotuojamo lėktuvo raketas iškviečiantis kompiuteris (išgraužk, Modern Warfare) nelabai tinka patalpose. Amuniciją gauti lengva – parduotuvėse ji kainuoja grašius, o su paprastais priešais kovoti visai smagu. Tik tiek, kad nesibaigiančios jų bangos greičiau nei gyvybės stulpelį numuša kantrybę ir susidomėjimą – bet ar to pačio apie, tarkim, GTA, Saboteur (pavartykit tą žodį ant liežuvio – ar nesijaučiate klasiškesni ar bent prancūziškesni?) ar net retus Mercenaries 2 momentus nepasakysi? Vienintelis GTAiškas žaidimas, kuriam tokia problema nekilo, kaip pamenu, buvo Total Overdose…

Aš gal ir su sutana, skydu ir iš žaidimo ištrauktu automatu... bet tai galėtų būti ir smagiau.

Taip smagu ir su veikėju elgtis kaip su „Barbe“, nors galimybių sumažėjo (po to, kai „Barbė komunistė“ ir „Barbė Zombis“ nesulaukė pasisekimo…). Protagonistas gali būti pasirinktos lyties (nors animacija net moterišku atveju kiek vyriška, o krūtinės nepatariu didinti daugiau nei vidurio) ir formos, o kruopštų veido parengimą visgi pateisina intarpai (kitaip nei Skyrim, kur susikūrei veikėją ir pamiršai koks jo snukis baisus). Aprengiant rūbais (nors gali lakstyt kaip Dievas ir Volition sutvėrė – prisidengęs tik maskuojančiais kvadratėliais) pasirinkimų mažiau nei seniau, bet už tai galiu dar ir padėkot. Jau vien nuo dabar esančių pasirinkimo galimybių galva svaigsta, o praeiviai, laimei, nustojo sakyt kad smirdi, jei senai nekeitei apdaro. Aš net padariau kolekciją „Saints Row The Third veidai“… Kiek gali pakeisti automobilius (ar vieną kitą motociklą) priklauso nuo modelio, be to, jie automatiškai išsaugomi tavo garaže… ko svarbos taip ir nesuprato kuriant GTA: San Andreas. Jei aš pusvalandį vaikiaus vietinį „Honda Civic“ ir išleidau neblogą sumą jo dekoracijomis, aš nenoriu jo prarasti vien dėl to, kad nuėjau per toli ar pateko į susišaudymą su Ballaz. Gaila, kad sraigtasparnių perdažyt negalima, nes turimam „Hind“ analogui tikrai praverstų pakeisti koloritą (kodėl nedavė, su, tarkim, „Soviet Afganistan Camo“?). Atsirado ir daugiau pasirinkimų keičiant gaujos narių išvaizdą.

Deja, beveik viskas žaidime yra varoma pinigais – tiek veikėjo, tiek gaujos, tiek ginklų patobulinimai. O gaila, nes seniau viską reikėjo uždirbti (kitų) krauju ir (kitų motinų ir žmonų) ašaromis. Kadangi visas gerybes galima nusipirkti, man nelieka noro imtis asbesto lenktynių ar t.t.. Vis tiek galiausiai gausiu kokį niekniekį. O Saints Row 2 visada ant kabliuko buvo įvairaus riebumo – naujo ginklo ar tarkim žalos sumažinimo – sliekas. Ir pačios šalutinės veiklos buvo įdomesnės: „Farų“ laidos inscenizavimas, pastatų teršimas sanitarinėmis atliekomis, deja, neišgyveno. Užtat liko nepakenčiamas prostitučių klientų vežiojimas ir asbesto lenktynės. Tad naudojausi proga, kad nieko gero negausiu, ir jų nedariau. Ech…

Bent jau viskas gražiai atrodo. Žaidėjų modeliai, ypač intarpuose, yra nuostabūs, kūrybingi (išskyrus naują Shaundi stilių), nors detalumu ir nesiekia teisuolišką seilę varvinančio „Space Marine“ lygio (kaip rodo jo ir pirmojo Dawn of War pavyzdys, apie kosmodesantininkus centruoti Warhammer 40K žaidimai grafiškai nuneša visas kelnes šviesmečio spinduliu). Nors paslaptingasis raumenų kalnas-genijus Olegas ir priartėja prie Adeptus Astartes standartų…. Dėmesio ypač verti stilizuoti policininkai, visi su juodais akiniais ir modifikuotomis sportinėmis mašinomis. Automobilių modeliai visai smagūs, nors kažko ypatingo tikėtis nereikia. Motociklai tuo tarpu labai suspindi. Šiek tiek liūdna, kad pirmas karinis sraigtasparnis yra „Cobra“ analogas, bet kas belieka? „Apache“ jau nusibodęs ir būriais numuštas dar „Prototype“ laikais…

Aišku, reikia valgyti kiek kitokias citrinas, bet ką jau čia sunkmečiu padarysi...

Muzika, tuo tarpu, suluošinta negrįžtamai. Šioje pusėje SRT patampa tarsi anti-Vice City. Jau geriau šalimais ant stalo paleist savo fonoteką nei klausytis vietinių radijo stočių. O juk SR2 ne tik kietas muzikos pasirinkimas buvo, bet dar ir jos parduotuves buvo rast galima! Varge… Bent jau ne muzikinė dalis atlikta puikiai. Smagu klausytis protagonisto kalbant su anglišku akcentu (ar, moters atveju, rusišku), nors galima pasirinkti ir, tarkim, zombių.

Apibendrinant Saints Row The Third pasitenkinimo lygis priklauso nuo meilės SR2, įsitikinimo, kad už GTA geriau nebūna (gerą valią gerokai pagraužė GTA: San Andreas ir GTA IV) ir tikrai įdomių filmukų suteiktų vilčių. Taip, viskas, ką juose rodė, yra tiesa, tačiau tai nėra viliojančiai sujungta. Ar bent taip viliojančiai, kaip galėtų būti.  Kita vertus, naujokui žaidimas bus smagus, per daug nereikalaujantis iš kompiuterio (lyginant su senesniu GTA IV) ir spalvingas. O tai jau privalumas, kai aplink siautėja „realistiškiau ir purviniau“ šiltinė.

 

Komentarai

4 komentarai/-as/-ų
  1. Originalas 2012/01/18 Atsakyti
  2. Nowitzkis 2012/01/18 Atsakyti
  3. beecool 2012/01/19 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *