Rise of the Argonauts | Ikaras

Vat man smalsu, kodėl siekdami visuotinės gerovės žaidimų kūrėjai taip ir nesukuria snukių daužytojo etato. Toks etatas nepakenktų net ir vykusių projektų atžvilgiu toks etatas dažnai būtų v temu. Ką jau kalbėti apie tokius atvejus kaip štai šis. Vienas Rise of the Argonauts prižiūrintis snukių baladotojas būtų laisvai ištempęs projektą iš duobės. Nes dabar tai Jasonas su visais savo Argonautais yra tokioj Jolkoi, kad man net nepatogu. Ir vėlgi… Truputį gaila.

Anglosaksiškais Džeisonas
Greičiausiai žaidimo kūrėjų pradėta akcija Gražinkime Džeisoną yra ne šiaip reklaminis triukas. Panašu, kad jie tikrai šventai tiki, kad graikų mitai yra neatsiejama jų istorijos dalis. Nepaisant to, kad „Rise of the Argonauts“ pasakoja apie antikinius graikų didžiavyrius, jie turi labai daug britoniškų bruožų. Na pats Džeisonas tai yra tipiškas Notingamo lordas. Heraklis, it po eilinių rąsto mėtymo varžybų grįžęs škotas. Antrinio plano personažai irgi nelabai graikiškų bruožų. Na bent jau kol kalbam apie veidus. Kūnai gi savo ruožtu pagrindžia teoriją, kad Unreal varikliukas skirtas raumenų išpūstiems kūnams vaizduoti. Kadangi antikinių mitų herojai buvo kuriami tokie, kad gražiai atrodytų iškalti marmure, tai ir žaidime jie atrodo neprastai. Turi mat Unreal‘as ir marmuras kažką bendro.
Kadangi žaidimo istorija apie Argonautus yra iš piršto laužta (na bent jau man nenuskilo girdėti tokios pasakojimo versijos kokia yra žaidime) tai kūrėjams praktiškai buvo atrištos rankos. Viskam. Net ir politkorektiškumui, leidusiam Dedalą pavaizduoti kaip juodaodį.
Tiek neribota veiksmų laisvė, tiek ir naudojamos technologijos įpareigojo žaidimo kūrėjus kurti ryškiaspalves (dažnu atveju apšvietimo dėka) aplinkas su sodriu bloom efektu. Dog‘s Old Tricks kurį pastaruoju metu naudoja visi bijantys išsiduoti kad iš esmės dirba su ne pirmos jaunystės technologijomis. Šiuo atveju rezultatas beje, gavosi visai skanus. Žaidimas vizualiai žiūrisi lyg koks Hallmark‘o filmas. Pilnas pigios nuo Holivudo blokbusterių likusios butaforijos ir bandymų dirbti su spec. efektais. Tačiau tuo pat metu ir jaukus. Neįpareigojantis. Viskas ir toliau būtų ok, jei kas nors kūrėjams išmuštų iš galvos tingulį.


Achilas  — vietinis blondinas. Iki tobulumo jam trūko rožinės rankinės ir jorko.

Epinis epas. Lol
Problema tame, kad Rise of the Argonauts anonsuose pateikiamas kaip:
• Geriausias metų veiksmo RPG antikiniame fone
• 300 primenanti kruvina drama
• Epinis epas.

O realiai tai nieko panašaus. Tai ne RPG. Juolabiau ne veiksmo žaidimas. 300 jis primena tik vaizdo užsklandų metu ir dėl specifiniu būdu naudojamo slo-mo efekto. Ir realiai nieko epiško jame nėra. Iš esmės tai žaidimas apie pliurpą. Jis atplaukia šen bei ten, prikabina visiems makaronų rėždamas populistines prakalbas ir finale gauna ko panorėjęs. Visa žaidimo esmė yra dalyvauti dialoguose. Pirmus 3-4 aktus žmogus faktiškai nieko neveiki, tik sprendi moralines, teisines ir panašaus pobūdžio problemas. Kažkas susibarė nes turi nezgrabnai pasirašytą prekybinę sutartį, kažkas užsistūmė debatuose ir jau keli amžiai nesupranta, kad yra senai mirę, kažkas prarado tikėjimą, kažkas jo turi per daug… Visus juos aplankys Jasonas, visiems jis praplaus smegenis, visus juos užstums pakišti sprandą po kirviu dėl bendro tikslo. Tiesa apie tai, kad tas bendras tikslas vertas kažko daugiau nei vieno karaliuko ambicijos žino visi. Tik kažkaip niekas to nepabrėžia. Ir tarkim pačiam karaliukui nedrįsta priminti, kad antikinio pasaulio likimas yra svarbesnis nei viena jam patinkanti moteris. Greičiausiai niekas nenori su juo ginčytis. O ir kokia prasmė? Jasonui vis tiek parašytos geresnės prakalbos, visi iš anksto žino kad jo argumentacijos nenugalės niekas.


Žaidime esantys panašumai yra visiškai atsitiktiniai. Ekrane matomas veikėjas nėra nemirtingas. Ir jis net ne persas.

Tarpuose tarp pokalbių gausim užmušti 10-15 priešų, kurių pasirodymo dažnumas sakyčiau kartą per valandą ar dvi. Ir tai varo į žiaurią neviltį, nes ši žaidimo dalis padaryta gerai. Ją reik tik šiek tiek patobulinti, šen bei ten pašlifuoti, šį bei tą priveržti ir galbūt tikrai kalbėtume apie vieną smagesnių šių metų RPG. Kovos sistema pakabinta ant 3 ginklų valdomų dviem mygtukais ir galimų kombinacijų. Gražiai animuota, paprastai valdoma, įdomiai kombinuojama. Tarkim žudantį ieties smūgį apjungus su bloku, galima padaryti nuostabų judesiuką. Jų žaidimui reiktų daugiau. Na bent 10 kartų daugiau. Juos žaidėjai galėtų atrakinti lavindami savo įgūdžius, kurių lavinimo sistema irgi padaryta originaliai. Žaidime integruoti pasiekimai, kuriuos pasiekę žaidėjai atrakina „žygdarbius“. Pastaruosius gali krauti olimpo dievams ant aukuro ir pelnyti jų malonę, kaip patobulinimą tam tikrai kovos technikai. Tai jau yra žaidime. Tai atrodo patraukliai, tačiau šio sprendimo integracija yra niekinė. Vien dėl to, kad pati kova žaidime neturi jokios reikšmės. Net bosų dvikovos yra blankios. Jokių silpno taško paieškų. Elementarus bloko laikymas vienai atakos sekai. Pasižiūri patern‘ą ir jau antros atakos metu gali kontratakuoti. Kaip du pirštus apmyžt žodžiu.


Įgūdžių lavinimo sistema per aukas pasirinktiems dievams paliko labai gerą įspūdį.

Apmaudu, nes žaisdamas paskutinius porą lygių mačiau daugiau kovos. Maždaug tiek kiek jos turėjo būti kiekviename lygyje. Žaidimas būtų buvęs geresnis.

Žaidimas būtų buvęs geresnis jei mums leistų laisvai ganytis po pievas. Kaip rodė treileriuose. Realiai žaidime yra žemėlapis su nubraižytais takeliais. Vaikščioti gali tik jais. Net jei ir atrodo, kad gali nueiti kažkur kur nėra takelio, teks apsilaužyti nosį į nematomą sieną. Labas rytas. Nekenčiu to grybo kuris ją apskritai išrado. Dar labiau nekenčiu fakto, kad ji grįžta į madą.

Žaidimas būtų buvęs geresnis jei mūsų sprendimai turėtų daugiau įtakos žaidimo pasauliui. Duotuoju atveju mūsų sprendimai įtakoja tik kažkurio iš Olimpo dievų malonę Jasono atžvilgiu. Ta prasme dalyvaudami esminėje žaidimo dalyje t.y. dialoge, renkamės galimus atsakymų į klausimus ar teiginių variantus kurie pamalonins vieną ar kitą dievą. Ir tiek.

Žaidimas būtų geresnis jei kažkas būtų perskaitęs pirminius dizdokus ir daužęs snukį kiekvienam mėginančiam nukrypti nuo pirminės idėjos. Iš Rise of the argonauts galima buvo padaryti labai neblogą slasheriuką. Galima buvo padaryti nuotykių žaidimą (quest). Bet padarė visiškai šlubą jų mišinį. Žaidžiant nuolat neapleido jausmas, kad Rise of the Argonauts kūrė 3, gal net 4 komandos, kurios iki pat žaidimo išleidimo tarpusavyje nebendravo. Didžiajai daugumai žmonių žaidimas nepatiks.


Press A to speak to Pan… bah, bet geriau nereikia. Rimtai.

Man patiko
Bet dievaži tikrai niekam jo nerekomenduoju. Čia vėl sąskambiai su vaikyste, pas močiutę suskaityta Iliada ir meile pigiems serialams ala Ksena, Heraklis, etc. Man tiesiog buvo įdomu kuo viskas baigsis. Bet šiaip žaidimo neparekomenduosi net kažkokio žanro mėgėjams, nes nėra tokio žanro. Kaip slasher arba action/RPG žaidimas Rise of the Argonauts yra totalus fail. Kaip quest’as… Na šiuo atžvilgiu Princesė Barbė ir užšalusių gulbių ežeras mes ne ką ne mažesnį iššūkį.


Ir kai perketi ką nors, tai belekaip gražiai sustoja laikas ir apsisuka kamera, parodydama iš jo kūno tyškančius tyškalus.

Dar patiko, kad pažaidęs Argonautus pagaliau užsimaniau ir pradėjau laukti God of War III. Man trūko to jausmo.

Komentarai

4 komentarai/-as/-ų
  1. Coreg 2009/04/03 Atsakyti
  2. Artojas 2009/04/03 Atsakyti
  3. Kalelas 2009/04/04 Atsakyti
  4. Skotas 2009/04/04 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *