Red Dead Redemption | Istorija apie mus

„Red Dead Redemption“ mums ir apie mus. Mums — kopiantiems į ketvirtą dešimtį, bet dėl aistros žaidimams vis dar strigusiems laike kai šventėm 18. Mums, kiek paržiopsojusiems TSRS griūtį, bet spėjusiems gerokai atsikąsti po to užgriuvusių pokyčių. Mums, kapitono Granto vaikams, augusiems su Vinetu, Oceola ir mokėjusiems savarankiškai pasigaminti lanką. Mums savotiškai išgyvenus tas pačias emocijas, kurias juto laukinius vakarus pažaboti mėginę kolonistai. Jiems geležinkelis, mums internetas. Jiems telefonas, mums irgi, tik mobilus.

„Red Dead Redemption“ žaidimo visata, kažkuria prasme yra tokia artima, kad net nejauku. Istorija tikrai turi savybę kartotis ir dabar aš šventai tikiu, kad viskas pasaulyje cikliška. „Red Dead Redemption“ prerijos tėra fonas, leidžiantis pasakoti istoriją apie mus, nepaisant visų šiai dienai išgalvotų tabu. Nes iš dainos žodžių neišmesi, kaip ir neišmesi žodžio „laukiniai“ iš „laukinių vakarų“.

Nors labiausiai mane sužavėjo kitas niuansas. Visuma. Mano gyvenime „Red Dead Redemption“ tapo pirmuoju žaidimu, kuris žvelgiant iš šono turėtų patikti tik tiems kam jis skirtas. Lyginant, kad ir su tais pačiais GTA, kuriuos žaisdamas aš išgyvenau masę puikių akimirkų ir patyriau nesuskaičiuojamą kiekį déjà vu momentu. GTA istorijos turėjo skausmingai daug sąsajų su lietuviška realybe, kai kurios misijos, net ir būdamas sutirštintos, veik siurealistiškos, vis tiek atrodė taip lyg būtų nužengusios iš vakar dienos žinių. Man GTA buvo ir yra kolosali serija, kurią gali sukti vėl ir vėl, kas kartą pamatydamas kažką kito. Tas pamatymas nemaža dalimi priklauso nuo tavo amžiaus ir išgyvenimų ir greičiausiai todėl, pats žaidimas yra labai priimtinas net ir tiems, kuriems šiaip jo liesti nederėtų. GTA vienodai myli visi kas jį žaidžia. Skiriasi tik tos meilės priežastys, kas greičiausiai ir šiurpina daugumos šešiamečių tėvus.

Mano asmeniniu požiūriu „Red Dead Redemption“ turi gerokai mažiau šansų patikti tiems, kam jis neskirtas ir greičiausiai todėl jis šitaip pavergia tuos kuriems jis skirtas. Mus.

1

Aš prerijose lasu pasigavau panašų ristūną. Tik baltą. Auksiniais karčiais.

Galbūt tai skamba kaip susireikšminimas, bet iš tiesų tai niekam ne paslaptis, kad tai, kaip žmogus leidžia laiką virtualiame pasaulyje, priklauso nuo jo brandos. Sakyčiau net nuo dviejų brandų mišinio, kur vienodai reikšmingas amžius ir individo kaip žaidėjo branda. Ar gal labiau tiktų koks kitas žodis. Ne branda. Gal išsilavinimas, ar pažiūros… Žodžiu yra žmonių, kurie „GTA Story Mode“ patvarko per tris paras, yra žmonių kurie per tą laiką pasiekia tik tiek, kad randa geriausią vietą stebėti saulėlydį su dinaminiu apšvietimu, fone skambant nostalgiškoms „Flash FM“ melodijoms.

„Red Dead Redemption“ mano asmeniniu požiūriu, iš esmės apie tokias akimirkas ir yra. Veiksmas vyksta prerijose, aplinka skurdi. Be saulėlydžių, iš pirmo žvilgsnio čia nėra į ką žiūrėt. Nebent žmogus užaugai grauždamas Karlą Majų, o pašnekesį spragsint laužui ir staugiant kojotams apibūdintum kaip „epic“ nuotykį.

3

Išeinu. Ne. Ne šaudyt ir ne grobt mergelių, karves reik apeit.

Pajudi iš vietos ir supranti, kad nepaisant visų savo panašumų su vyresniuoju broliu, RDR iš esmės yra kitoks. Jis nė nemėgina lipti už savo žanro ribų ar papirkti žaidėją neoninėmis iškabomis, galimybėmis žudyti bejėges močiutes ar inscenizuoti karmagedoną megapolio gatvėse kur vaikšto žmonės (ne zombiai!).  Žinoma, tu gali būti niekšu ir siautėti žaisdamas RDR, protarpiais žiaurumo skalė gali viršyti net visą tai ką esame mate tam pačiam GTA, bet… Bet tada teks susitaikyti su žaidimo taisyklėmis. Šerifai čia agresyvūs, banditai taiklūs, armija nuožmi, o gyvybių tu veik neturi. Viskas sustyguota taip, kad žaidėjas liktų „in character“. Tu kietas ex–banditas, miklus, greitas ir neskrupulingas kai reikia kažką pasiųsti anapilin, bet… Bet tavo herojus iš tų, kurie nežudo jei tai įmanoma. Visa gameplay mechanika persmelkta šiuo bruožu ir tai savaime sukuria tam tikrą žaidimo ritmiką. RDR norisi žaisti kaip patį tikriausią RPG, užsidarius nuo išorinio pasaulio ir jo dirgiklių ir iškeliauti į prerijas. Norisi būti Džonu Marstonu, pažinti jį, susitapatinti ir suprasti. O tuomet, per Džoną pažinti viską, kas jį supa. Ir tai padaryti stebėtinai paprasta, ypač jei žvelgi per problemų ir pasaulėžiūros prizmę. Nes per daugiau nei 1000 metų daug kas pasaulyje pasikeitė, bet tik tam, kad vėl grįžtų į tas pačias vėžes.

Traukinys
Savo kelionę pradėjau traukiniu, klausydamasis pakeleivių pletkų. Žmonės bendrauja atvirai ir atvirai reiškia savo mintis, nes čia jie nevaržomi. Čia Nigeris yra Nigeris, kekšė yra kekšė, o varguolis yra varguolis. Tai laikas, kai žmonės leidžia sau reikšti mintis taip, kaip jiems atrodo teisinga. Visi išskyrus, žinoma, kunigą.

4

Apšvietimas yra 90% RDR grafikos.

Pakeleivių mintys, svajonės, ateities lūkesčiai ir dvejonės labai greitai ir aiškiai nubraižo bendras gaires. Tu iš kart suvoki kur patekai, o galva atsiribojusi nuo išorės dirgiklių automatiškai ima dėlioti informaciją į stalčiukus. Kelionės traukiniu metu suvoki, kad nors žanriškai tai visiškai kitoks žaidimas, aiški pasaulėžiūra čia pravers. Padės pasinerti.

Tobulas garsinančių aktorių darbas, autentiškai skambantys dialogai, bendravimo maniera ir kreipiniai sukuria įtikinamą atmosferą, o kelionei artėjant į pabaigą ore pakimba dvejonė. Akivaizdu (ir kiekvienas važiavęs traukiniu tą supranta), kad šis pasaulis yra ant drastiškų pokyčių slenksčio. Net ir klausant kasdienėmis temomis paremtų pliurpalų, galima pajusti neužtikrintumo gaidą. Kažkas įvyks, galbūt jau ryt, bet šiandien dar niekas nežino gerai tai bus, ar blogai.

Kodėl aš čia?
Kodėl aš čia? Žmogus, kuris tikėjaus tai paaiškins, nieko nepaaiškino, nes jis žino ne daugiau nei aš. Davė arklį ir pažadėjo palydėti iki sutartos vietos. Vakarėjo, tad mes spaudėm kiek eina, kad pasiekti fortą iki sutemstant. Ten seni draugai, o aš pasirodo atvykau jų suimti. Hm…

Ūkis
Pabudau gryčioj ir nors tą akimirką dar nebuvau matęs plačiųjų prerijų tokių kokias jas pamačiau vėliau, aš supratau, kad RDR vienas autentiškiausių žaidimų kokius esu matęs. Trobą kurioje pabundi, o taip pat ir visas kitas trobas, nuovadas, parduotuves ir salūnus pavadinčiau virtualiomis laukinių vakarų Rumšiškėmis.  Ne kitaip. Kūrėjai nepatingėjo sumodeliuoti krūvos niekaip žaidimo mechanikai ar geimplėjui nereikalingų rakandų, viskas padaryta tik dėl atmosferos. Net vežimai kuriuos vairuoji atitinka savo paskirtį. Jei tai prekeivio vežimas, jis nukabinėtas reklamomis, jei ūkininko, jis paprastas talpus ir praktiškas, jei kapų plėšiko, matysi tabaluojančią žibalinę ir kastuvą su kirtikliu. Tas pats liečia ir neprilygstamus veikėjų kostiumus, kalbėseną, tarmę…

5

Buvo mintis tiesiog sudėti krūvą nuotraukų su užrašu „Apšvietimas“, bet apsiribosiu šiuo. Apšvietimas.

O pažvelk, aš kaubojus. Po šimts! Tikras kaubojus. Aš nežinau, ko tikėjausi iš RDR, bet trauk mane devynios, nebuvo nė akimirkos, kad susierzinčiau dėl veiksmo stokos. Nors jo nebuvo. Tiksliau nebuvo tokio veiksmo kokio reikėjo tikėtis. Ne, ne… Aš kaubojus, kas iš esmės reiškia raitą piemenį. Girdi? Aš valandų valandas ganiau karves, tvarkiausi su audrų padariniais, persekiojau laukinius arklius, juos gaudžiau ir išjodinėjau. Aš gesinau gaisrus, o per pilnatį, kai neimdavo miegas, sukau ratus apie rančos perimetrą lydimas sarginio šuns. Vieną vakarą skyrėm girtus mušeikas, kitą šaudėm kojotus, trečią lasu mėginom pagauti vištų vagį. Ūkininkavimas laukiniuose vakaruose turi savo šarmo, aš nenorėjau, kad tai baigtus…

JAV
Aš norėjau auginti karves ir medžioti bizonus, tačiau pasąmonė reikalavo nuotykių. Žaisdamas RDR nuolat turėjau ją valdyti, kad neįsivelčiau į kriminalinę istoriją kurią žaidimas seks vėliau… Čia man gelbėjo ir šalutinės misijos. Kas dieną, vakarėjant aš išsliūkindavau iš man suteiktos trobos ir maudavau į gretimą miestelį. Ten nusipirkdavau laikraštį ir išlenkęs kelis stiklus viskio atsipalaiduodavau prie pokerio stalo. Kitą syk visa dviejų valandų žaidimo sesija taip ir praeidavo. Sykį užkabina pokeris, kitą syk žiūrėk nesistoji, dėl prie stalo nutrupančių pokalbio fragmentų.

Savo potraukį šaudyti aš tenkinau padėdamas vietiniam šerifui, o užsimanęs nuotykių išjodavau į negyvenamus plotus ieškoti ten paslėptų lobių ar bent jau grizlio kurį galėčiau sumedžioti ir nudirti.

6

Once upon a time in...

Deja, bet romantiškam žaidimo stiliuj galą padarė jį puoselėjančių siužetinių misijų stoka. Jos baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo, o Džonas ir aš staiga atsidūrėm visiškai kitame pasaulyje — progresyviose ir permainų trokštančiose valstijose.

Valstijose kurios taip stipriai primena šiandienos pasaulį. Galimybių šalis, kurią kažkada apgyvendinti ryžosi tik drąsiausi arba tie, kas neturėjo kitos išeities. Žemės, kurias kolonizuoti troškę ūkininkai leisdavosi į pavojingą mėnesių trukmės kelionę, tačiau mainais pasprukdavo nuo pasaulio ir gaudavo sąlyginę ramybę. Šiandien ji tampa prabanga. Laukiniai vakarai, tampa pop‘su. Juose lankosi visi kas netingi, o kelionė traukiniu trunka kelias dienas ar savaitę. O čia dar telefonas. Klausydamas bambančio šerifo supratau kaip jis jaučias. Lygiai taip, ko gero jaučias mano mama kai aš eilinį kartą paklausiu — „kodėl tu vis dar neturi Facebook, jau nekalbant apie email‘ą!?“ . Ir tada nejučiomis imi brėžti paraleles tarp visko. Laukinių vakarų ir informacinės visuomenės raida iš esmės yra vienas ir tas pats. Taip kaip laukiniuose vakaruose visada rasi durnelį perkantį tinktūrą gydančią nuo visų ligų, taip ir čia visada atsiras žmonių kuriems reik didesnio pimpio, kurie patikės kad laimėjo loterijoje, aklai susigundys pigiu „iPad“ ar užsimanys pamatyti Jolkos papus. Ir ten ir čia žmonės ryžtasi kvailystei, net tada, kai nuo pirmų akimirkų juos mausto. Greičiausiai nesuklysiu teigdamas, kad apie internetą išsivystę mitai, daugelio vaizduotėje jį patį pavertė galimybių šalimi, o būnant galimybių šalyje norisi tikėti stebuklais. Norisi tikėti, kad jie nutiks būtent tau.

Visu tuo aš nenoriu teigti, kad RDR pateikia šių dienų problematiką vesterno fone (nors įspūdis pernelyg stiprus). Tiesiog visi šie dalykai kažkaip netikėtai pavertė RDR visatą siaubingai realia. Žmonės pradėjo atrodyti kažkokie tikri ir autentiški. Minimalus susidūrimų skaičius, atviros vietovės ir milžiniški atstumai kuriuos reikia tiesiog nujoti (galima ir nejoti, bet tada geriau išvis neliesti RDR) sukuria efektą kokio senai nemačiau jokiame žaidime. Kolega štai sulygino RDR su STALKER, bet tiesą sakant RDR yra dar lėtesnis, vangesnis ir todėl tikresnis. Vienintelis Bum‘eris gražinantis žaidėją iš ten į čia yra nebent laukinė gamta, kurios čia per gausu net matuojant labai laukiniais, laukinių vakarų standartais.

Pasienis
Mano bėda su RDR buvo ta, kad šiaip gyvenime buvo per daug dirgiklių. Labai norėjosi žaisti WOW, o Kalėdų senis palepino europiniu „Demon‘s Souls“ ir „Yakuza 3“. Dienos metu, dėl ypatingai nepatrauklių žvėrienos apdorojimo scenų RDR žaisti man niekas neleido, tad liko vakarai, kurių metu kažkoks nematomas niekšelis vis baksnojo į pakaušį raginamas paskubėt. Nuotykiams JAV artėjant į pabaigą aš jam pasidaviau. Spjoviau į lobius, žolelių skynimą ir pokerį, visa galva pasinerdamas į siužetines misijas.

7

Dueliai. Vienintelė erzinanti žaidimo mechanikos dalis. Aš iki šiol nesuprantu kaip reikia elgtis jų metu. Natūralu, kad nesuprantu ir to, kodėl nesuprasdamas ką reikia daryti, visus juos laimėjau.

Net ir tada RDR nevirto GTA. Jame pilna stabdžių , tad žaidėjui lekiant strimgalviais jis vis tiek išlieka lėtu, meistriškai pasakojamu žaidimu. Tikras vesternas. Misijos pabaigoje esantis susišaudymas yra tik formalumas, visa žaidimo esmė slypi pokalbyje su partneriu, kurį tu išgyveni sėdėdamas vežėčiose ar pašėlusiu galopu skrosdamas prerijas. Ir visa tai nepaprastai autentiška ir įdomu. O Džonas! Heh… Kiekvienas sutiktas pakeleivis ar būsimas partneris užduoda tuos pačius klausimus. Kas tu? Ko tu čia reik? Ir misteris Marstonas visiems atsako.  O tu klausai. Nes kai tą pačią istorija girdi 5, 10 ar 15 sykį tu pradedi įžvelgti pasakojimo plonybes. Kažkas nutylėta, kažkas pasakyta kitokia intonacija ir BAM! Staiga tu suvoki savo santykį su naujai sutiktuoju. Mano požiūriu tai labai įdomi smulkmena nagrinėjant storytelling‘o reikšmę ir įtaką žaidimams.

Taip paskubomis, bet neskubėdamas aš pasiekiau pasienį. Šią akimirką aš nė neabejojau, kad visi žaidimo elementai, o tame tarpe ir herojaus gyvybė bei santykis su laukine teisėsauga irgi yra subalansuota taip, kad tiktų žaidėjui kuriam buvo kurtas žaidimas.

Tuomet persikėliau per upę ir gavau naujų kontaktų koordinates Meksikoje. Sušėriau pentinais ir truktelėjau pirmyn karštligiškai varomas minties paskubėti, bet… Fone pirmą kartą užgrojo „Far Away“ (Jose Gonzalez) ir aš paleidau žirgą žingsniu. RDR paėmė viršų. Daugiau jokios skubos. Iki Čuparosos jojau veik 20 minučių, šį laiką išnaudojau tiesiog spoksojimui į kalnus.

Meksika
Kur kas labiau šaržuota ir pastatyta aštresniu kampu. Jei kas ir gali išduoti, kad RDR išriedėjo iš GTA dirbtuvių, tai laikas leidžiamas Meksikoje. Žaidimo mechanika čia nekinta, tačiau tempas didesnis, susirėmimai aršesni, istorija pasakojama smarkiai sutirštinant spalvas. Nepaisant to, savo žinią Meksika ištransliuoja aiškiai. Istorija ir vėl būdinga nūdienai. Dvi konfrontuojančios šalys besąlygiškai tikinčios savo tiesa ir teisumu. Du absoliučiai idiotiški oponentai, paskui kuriuos seka visiškai skirtingi žmonės, bet… Tada pagalvoji. Na kitomis aplinkybėmis šie lyderiai leistų laiką maukdami tekilą ir dalindamiesi mergomis kurias dulkina, nes jie visiškai vienodi. Vadinas idiotai ne jie. Idiotai tie kurie už juos kaunas. Po šimts kaip tai primena šių dienų publicistiką!

8

Nuotykiai Meksikoje paliko įspūdingus prisiminimus vien dėl to, kad aš nejučiomis panorau nuo jų atsiriboti, likti stebėtoju. „Rockstar“ vos per kelias akimirkas vėl įgrūdo mane į „roleplay“ batus, vėl ir vėl priversdami elgtis taip, kaip elgtųsi Džonas Marstonas. Aukštą scenaristų ir rašytojų darbo kokybę suformavo ir kita emocija. Tas jausmas kurį pajutau vėl kirtęs upę ir grįžęs į JAV. Nepaisant nemalonių to grįžimo aplinkybių aš pasijutau taip lyg grįžčiau namo. Buvo keistai gera.

Civilizacija
Tiesa dabar aš grįžau į civilizaciją, kurioje manęs laukė visi jos siūlomi privalumai — federaliniai agentai, politika ir progresas. Vėlgi komplimentai kūrėjams, kurie vien dialogų keliu pasiekia puikaus, atmosferą visiškai keičiančio rezultato. Akimirksniu žaidėjas pajunta, kaip mainais į garantijas iš jo paimama laisvė. Paskutinės RDR valandos deda konkretų tašką laukinių vakarų sąvokai. Vakarai tampa progresyvūs ir  civilizuoti, žodžio ir asmens laisvę garantuojantiems įstatymams surašomos išlygos. Galų gale istorijoje padedamas taškas, o žaidėjas apdovanojamas teise grįžti į pietus. „Rockstar“ pasirūpino, kad viskas ką Tu sugalvosi nuveikti įveikęs žaidimą, turėtų aiškią priežastį. Istorijai pasibaigus atsirakinęs „Freeplay“ režimas iš tiesų yra pasekmė. Vieta ir laikas kai tu galutinai apsisprendi dėl savo rolės. Gal liksi čia dėl medžioklės, lauko gėlių ar muštynių salūne. Gal trinsies apie rančas ieškodamas būdų padėti tiems, kas pokyčių nenori. Gal lasu pančiosi teisėsaugos atstovus ir paliksi juos rangytis ant bėgių. Gal išvažiuosi į Meksiką. O smagiausia, kad kiekvienam, iš pažiūros bereikšmiam post–game veiksmui, tu galėsi suteikti sau įtikinamą paaiškinimą. Ir tai nebus „Achievemnt“ ar „Trophy“ rankiojimas.

11

Kaip atrodau, taip ir jaučiuosi.

Žodžiu. Man RDR = žaidimų pramonės Šokis su vilkais. Kurį aš dievinau.

Komentarai

30 komentarai/-as/-ų
  1. Nepastebimas 2011/02/03 Atsakyti
  2. Kraugerys 2011/02/03 Atsakyti
  3. Epikus 2011/02/03 Atsakyti
  4. Artojas 2011/02/03 Atsakyti
  5. Meskiukas 2011/02/03 Atsakyti
  6. Agnyz 2011/02/03 Atsakyti
  7. ZZ1 2011/02/03 Atsakyti
  8. Nowitzkis 2011/02/03 Atsakyti
  9. beecool 2011/02/04 Atsakyti
  10. Toxis 2011/02/04 Atsakyti
  11. Artojas 2011/02/04 Atsakyti
  12. Vytenis 2011/02/04 Atsakyti
  13. ZZ1 2011/02/04 Atsakyti
  14. Toxis 2011/02/04 Atsakyti
  15. VanBuren 2011/02/04 Atsakyti
  16. Originalas 2011/02/04 Atsakyti
  17. Rimve 2011/02/05 Atsakyti
  18. Originalas 2011/02/05 Atsakyti
  19. Xardas 2011/02/05 Atsakyti
  20. Originalas 2011/02/05 Atsakyti
  21. Remis 2011/02/05 Atsakyti
  22. Originalas 2011/02/06 Atsakyti
  23. Rokimusas 2011/02/07 Atsakyti
  24. Riot 2011/02/11 Atsakyti
  25. Artojas 2011/02/12 Atsakyti
  26. Riot 2011/02/12 Atsakyti
  27. karlotikas 2011/02/12 Atsakyti
  28. Artojas 2011/02/13 Atsakyti
  29. karlotikas 2011/02/15 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *