Rayman Legends – Best of Show!

Best of Show! Ne todėl, kad tai būtų vienintelis ar visa galva aukštesnis už kitus žaidimus, bet „Rayman Legends“ įspūdis liko gyvuoti atmintyje ilgiausiai. Dėl daugybės priežasčių…

Turiu galvoje… na kiekvienas žaidimas turėjo savų momentų. Akių obuoliai vos tvarkėsi su kraujo spaudimu stebint „Star Wars 1313“, per suintensyvėjusį širdies ritmą vos girdėjau ką J. Russell pasakoja apie „Rome II“, vos neprileidau į kelnes su „Family Guy“, pritarimo kupinu balsu dūsavau stebėdamas „Capcom“ ar „1C“ planus artimiausiam penkmečiui… Po šimts, net buvo momentas kai po trumpų sijonukų ir baltų „Wargaming.net“ kelnaičių atakos norėjau tiesiog pabūti vienas, bet…

Milžiniški informacijos ir pozityvių įspūdžių srautai, tokio pobūdžio renginiuose visuomet sukelia anterogradinę amneziją. Užveri duris, užmerki akis ir tik pššt… Jei kažko neturi užsirašęs bloknotę, skaityk, kad tai ir neįvyko. Vienintelis žaidimas kuriam pavyko įveikti šį barjerą — „Rayman: Legends“ ir aš iki šiol dorai nė nesuvokiu, ar jis taip įstrigo dėl sraunaus veiksmo, ar dėl to, kad privertė mane patikėti „WiiU“ potencialu. Tokia dvejonė pati savaime juokinga, nes kalbant apie „WiiU“, jos kūrėjai „Nintendo“ nenuveikė nieko, kad kiltų noras sutaupyti lėšų Kalėdoms.

Rayman Legends

 

Iš esmės „Rayman: Legends“ nelabai kuo skiriasi, nuo nemenką ažiotažą sukėlusio „Rayman: Origins“. Vizualiai pasaulis atrodo šiek tiek ryškesnis ir detalesnis, veikėjų modeliai taip pat sulaukė papildomų štrichų, tačiau išliko tokie pat simpatiški ir animaciniai.

Skirtumai išryškėja tik pradėjus žaisti, o tiksliau tik tuomet, kai į rankas paimama WiiU planšetė–pultelis. Pasak kūrėjų, žaidžiant vienam, žaidimo valdymui bus naudojama tik ji, o žaidėjas turės persijunginėti tarp 2 personažų, bet mums tai nebuvo aktualu parodoje, nei rūpės gyvenime. Visi žino, kad žaisti „Rayman“ vienam, tas pats kas vienam gerti. Tai diagnozė.

Laimė demonstracijai be planšetės turėjo porą standartinių WiiU pultelių, tad nuotykius pradėjo tris žaidėjai. Du su pulteliais, žaidė gan klasikinį Rayman’ą, o trečiasis (su planšete), kažką kitko. Aš tą žaidimą pavadinčiau „What kind of madness is this? HD“.

Rayman Legends

Žodžiu. Kol anie du žaidė klasikinį Rayman, o tiksliau bandė suprasti valdymą (ką jie išvis veikė parodoj?) aš dar sykį pasigrožėjau kiek gilesniais ir gyvybingesniais galiniais fonais, nė neįtardamas kokią reikšmę jie turės žaidime. Matote, trečiasis žaidėjas, tas su planšete, gavo valdyti musę, kurią tiesiog tampai pirštu po ekrana ir ji gali sąveikauti su galybe objektų, kurie aniems dviems žaidėjams atrodo gana statiniai. Pavyzdžiui — musė gali atidaryti slaptus praėjimus, kurie lyg tol buvo užmaskuoti žolių ar riedulių, ji gali numesti virvines kopėčias, ar nupjauti rastą laikiusias virves ir tokiu būdu sukurti tiltą. Tiesa tiltas gaunasi nupjovus vieną virvių, jei kas iš smalsumo nupjautų ir antra, tik ką tiltu buvusi malka, tampa bilietu į prarają ir (kai kuriais atvejais) žaidimo pabaigos langą. Kartais žaidėjai atvykdavo į vietas kurios atrodė neįveikiamos. Jie ekrane matė kažkokius keistus simbolius, kurie nieko nesako, o štai musė savo planšetėje mato saulytes ir kaukuoles kurios be abejo simbolizuoja saugų kelią arba greitą mirtį. Tokiais momentais musę valdantis žaidėjas turi kyboti prie teisingų simbolių ir tampa kitų žaidėjų likimo valdovu. Tai labai miela. Ypač jei laikote save „Hardcore“ žaidėju, o žaidimas jums pasirodys per lengvas. Žinote ką galite padaryti? Susiraskit sau į partnerius kokį 3-5 metų vaiką ir duokite jam žaisti su planšete. Tokio amžiaus vaikai labai smalsūs ir nepaisant prašymų, draudimų, maldavimų ir grąsinimų, pirštais baksnoja į viską kas blizga. Prireiks 5 minučių, kad suvoktumėt, destruktyvių nuotaikų apimtas žaidėjas gali sugriauti ne tik Rayman’o, bet ir jūsų pasaulį.

Tuomet kelią pastojo galvosūkis. Toks ore kybantis labirintas kuriame krūva mirtinai pavojingų spyglių. Pradinėje būsenoje labirintas yra neįveikiamas, tad žaidėjai turi į jį sulįsti, o musė gali jį sukinėti tol, kol bus atrastas teisingas kelias. Priminsiu labirinte pilna spyglių, tad pasukus jį, staiga gali suvokti, kad traukos greičiu leki būtent į juos. Aišku, labirinte pilna rankenėlių ir kitokių pagalbinių dalykų į kuriuos gali įsikibti, bet tai padaryti pavyks tik tada, kai savo judesius suderinsi su muse. Ir jie bandė tai daryti. Šukaliojo, mirė, kėlėsi, keikėsi ir derėjosi taip intensyviai, kad nebegirdėjau savo minčių. O mintyse tuo metu siautėjo taifūnas. Prisimenat E3? Kai visi sakė, kad X360 „SmartGlass“ atims iš „Nintendo“ paskutinę viltį? Galbūt taip ir nutiks, bet jei atvirai, aš „SmartGlass“ pristatymą žiūrėjau su pasibaisėjimu. Na taip, „Microsoft“ teigė, kad rado naują vakarėlių standartą, kurio mes taip senai laukėm — žinote, patalpoje 10 žmonių, kurių nė vienas nekreipia dėmesio į greta esančius, nes twitina, fotografuoja, siuntinėja ekrano paveikslėlius ar aptarinėja vakar dienos vakarėlį sms’ais. Aš nenoriu tokios ateities, o štai „Rayman: Legends“ parodė, kad ji nėra būtina, netgi priešingai… Net ir turėdami keletą ekranų vienam žaidimui mes vis dar galime būti ir žaisti kartu. Dar prieš porą metų būti ir žaisti kartu buvo normalu, o štai šiandien tai grasinasi tapti raritetu.

Rayman legends

Vėliau dar sužaidėm keletą tradicinių, muzikinių lygių, kurie čia „nurauti“ kaip niekad. Žaidėjai su pulteliais, kaip ir seniau turi tiesiog kuo greičiau ir nesustodami įveikti lygį, tuo tarpu musė… Trečiojo žaidėjo planšetėje matoma gausybė objektų, kurie „Guitar Hero“ stiliumi keičia spalvas. Televizoriuje tai pavyzdžiui gėlių pumpurai, kurie išsiskleidžia lyg muzikinis akcentas. Jei spurto metu musė laiku ir tiksliai spaudinėja planšetėje spalvas keičiančius žiedus, o žaidėjai savo ruožtu nedaro klaidu, visa komanda gauna maksimalų kiekį taškų, aš jau nekalbu apie euforiją kurią sukelia tokia žaismo, vaizdo ir muzikos sintezė. Šie muzikiniai lygiai be abejo irgi skiriasi savo stilistika, vėliau jie tampa vizualiai tamseni, o muzika pradžioje sruvenusi it malonus klasikinės muzikos šaltinėlis, virsta srauniu rokenrolo upeliu, galiausiai įtekančiu į tyrą ir plačią sunkaus roko upę. Žinoma vėlesni lygiai tampa dvigubu iššūkiu nes juose atsiranda priešai, jie puola smalos juodumo ordomis ir nertai tampa galvosūkio dalimi. Vėlgi, žaidėjai bėga nuo monstrų, musė turi galimybę juos šiek tiek pristabdyti, atverti langą šuoliui ar sudaryti galimybę žaidėjams persigrupuoti ir pasiekti saugų, aukštesnį lygį. Nuostabus, nuostabus darbas.

Nežinau… galbūt ir kiti WiiU žaidimai tokie, kol kas anksti spręsti, daugiau jų parodoje nemačiau, „Nintendo“ joje ir apskritai nedalyvavo. Įdomu tai, kad užuot važiavę į parodą, „Nintendo“ nutarė pataupyti pinigus startui, kurio neatsiejama dalis bus nuosavų renginių organizavimas, siekiant sudaryti galimybę pirkėjams išmėginti konsolę patiems. Žinote, jei kiti jų žaidimai bent per pus tiek geri, emociškai stiprūs ir žaismo prasme inovatyvūs kaip „Rayman: Legends“ jiems dar gali pasisekti.

Šis įrašas publikuotas iš www.gameon.lt

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. Ernis 2013/01/12 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *