R.U.S.E. | Konsolininko smegenų šturmas

Aš tiesiog spoksojau į lėtai krintančias snaiges ir mėgavausi akimirka. Kai sužinojau, kad Kalėdas teks praleisti Bastonėj veik panikavau. Nebuvau namie nuo Tuniso. Kampanija vijo kampaniją, o svaiginama karjera papuošė mano mundurą…

Ką ten papuošė, pakeitė jį visą. Aš GENEROLAS po šimts. Turiu medalių, ženklelių ir antrą pagal afigeniškumą kepurę pasaulyje (vizualiai, tos juodos su sidabrine kaukole išlieka numeriu vienas).

Bet dabar galvoju, kad taip gal geriau. Štai sėdžiu supamam krėsle, skaičiuoju snaiges. Ant stalo milžiniškas puikios Ceilono arbatos puodas. Britų dovana. Arbatsiurbiai puikiai žino kaip įsiteikt žmogui valdančiam B–17 eskadrilę. Nesvarbu, kad jau savaitė oro sąlygos neleidžia kelti jų į dangų. Kada nors orai susitvarkys, o aš prisiminsiu štai šią popietę ir šią arbatą.

Iš namų mane pasiekė „Luckies“ siunta, tad viena jų dabar smilko dantyse, o tuo pat metu, po liežuviu tirpdžiau trofėjinio šokolado su riešutais plytelę. Kalėdos brač. Man patinka Kalėdos.

Idilę sugriovė šleivi Kovalskio žingsniai. Vis pamirštu įsakyt jam nusiaut kerzus, prieš einant į štabą.
–    Generole, sere! — suriko jis.
–    Mhm, kho rlėki, — sugargaliavau liežuviu mėgindamas iškrapštyti aptirpusį šokoladą.
–    Žvalgyba praneša apie suaktyvėjusius penkioliktosios Panzer divizijos veiksmus. Sukruto ir  26–oji grenadierių…
–    Ramiai, — nutraukiau Kovalskį, — džeriai nepuls Kalėdų išvakarėse. Vietoj tankų korpuso (šitą žiovaudamas pasakiau) jie vėl atsiųs kartonines Panteras ir Tigrus iš papje maše. Ne pirmas kartas, brač.
–    Sere! — jo balsas tapo kone spigus, tad pamažu ėmiau suktis jo link, kad pasitikėjimo ir ramybės kupinu žvilgsniu nuraminčiau panikuojantį.

Pirmas dalykas kurį pamačiau buvo vyšninė dėmė ant improvizuoto kilimo. Tada suvokiau, kad Kovalskis turės naują pravardę — „berankis“.

–    Jo, @$%#, kartonkės —sušnypštė seržantas Kovalskis, ir nualpo.

art

Intel reports confirmed. Enemy deployed a dummy base in this sector.
Pažintis su RUSE prasidėjo nuo to, kad išmėginau MP betą Steam‘e. Pamenu oi kaip nepatiko man visa tai. Pramogėlė pasirodė gan paprasta, paviršutiniška ir nepateisinanti jokių kalbų apie revoliucijas realaus laiko strategijos pasaulyje. Faktas tas, kad pati toji beta buvo muliažas. Aš nesu tikras, kad išmėginęs PC versiją drastiškai pakeisčiau nuomonę apie žaidimą, bet po savaitės žaidimo X360 jaučiuosi apmautas. Po sėkmingo „Steam“ muliažo sunaikinimo, mano smegenys nebuvo pasiruošusios visą ką griaunančiai atakai. RUSE nutraukė radio tylą ir įsiveržė į mano gyvenimą, tankų vikšrais sulygindama kiekvieną, už abejones atsakingą, smegenų žievės rėvą. Po šimts aš įsimylėjau. Tokio malonumo žaisdamas strategiją ant sofos ir prieš televizorių nejutau nuo „Herzog Zwei“ laikų.

1

Jei bent 3 vokiečių pėstininkai pasiektų miestą anksčiau nei ši kolona, JAV pajėgos čia strigtų ilgam. Gal net ant visai.

To all units! You now have a Blitz capacity!
Nepaisant to, kad jau beveik įveikiau kampaniją, išmėginau daugumą šalutinių režimų ir žengiau pirmus tvirtus žingsnius internetiniame čempionate, šį tekstą rekomenduočiau vertinti kaip visiškai subjektyvų „preview“. Žaidimas toks simpatiškas ir stiprus, kad man tiesiog norisi patikrinti jį laike ir pažiūrėt ar jis toks bus dar po savaitės. RUSE galimybės ganėtinai plačios, todėl tebeturiu abejonių dėl balanso ir jo patvarumo tinkle.  Bet pirmas įspūdis labai geras. Savo pasirodymu „RUSE“ privertė pamiršti ir atidėti neribotam laikui visus kitus žaidimus, su kuriais planavau „padirbėti“ iki spalio. Tame tarpe ir „Fable II“.

Kas ta RUSE? Tai strateginis/taktinis žaidimas kurio veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo frontuose. RUSE turi dvejopą sudėtingumo lygių sistemą. Viena jų standartinė, nustatanti DI galimybes, kita laikmečių, labiau skirta žaidimui tinkle. Žaidime yra 6 kovojančios šalys ir trys eros (1939,1942 ir 1945). Kiekviena šių erų kilsteli žaidimo sudėtingumo lygį ir taktines galimybes vis aukščiau, paprasčiausiai atrakindama naujų tyrimų, pastatų ir ginkluotės. Atitinkamai kinta ir situacija mūšio lauke. Pavyzdžiu žaidžiant ankstyvose epochose negalima statyti antrinių bazių, tad žaidėjams tenka arba kurti tvirtą, nuo centro nutolusį frontą, arba kautis smulkiuose susirėmimuose saugant ar puolant tiekimo kelius.

2

Džipas skirtas žvalgybai. Vokiečiai kol kas neturi žalio supratimo kokios pajėgos jų laukia. Teisingai sužaidus RUSE kortelėmis, net ir tokioje situacijoje galima priversti oponentą du syk pagalvoti prieš puolant.

Eiga. Žaidimo eiga uber paprasta, apie tai byloja ir faktas, kad net ir pačių sudėtingiausių situacijų suvaldimui X360 pultelio per akis. Žaidėjas stato bazes, bazės atlieka tyrimus ir gamina kovos vienetus. Žaidime naudojamas vienintelis resursas „provizija“ kurią sunkvežimiai automatiškai atgabena iš tiekimo bazių. Tas bazes reikia užimti ir saugoti. Tas pats  liečia ir kelius, kuriais važiuoja sunkvežimiai. Iš esmės tai ir yra pagrindinis žaidimo tikslas. Bet šiaip tai ne.

Tai ne šiaip žetonai! Tai žmonės! Tavo kariai!
Vienas iš išskirtinių RUSE bruožų — vartotojo sąsaja. Mūšio laukas yra patiestas ant įspūdingu „zoom‘u“ aprūpinto stalo ir tai nėra sprendimas šiaip dėl vaizdo.  Tai tobulas sprendimas konsolėms, nes iš esmės visiškai laisvai reguliuojamas „zoom“ turi kelias fiksuotas pozicijas. Maksimalus atitolinimas leidžia iš akies ir labai greitai įvertinti padėtį mūšio lauke, peržvelgti priešo naudojamus taktinius sprendimus, įvertinti jėgų balansą. Vidutinis atitolinimas leidžia vadovauti armijoms ir armijų grupėms. Kariniai vienetai vaizduojami it žetonai, ir sustumiami į krūveles kurias gali stumdyt kaip tinkamas. Aišku šis režimas yra labiausiai priimtinas „general offensive“ sprendimams, t.y. tada kai žaidėjas jau turi sustyguotą ir atakai paruoštą armiją. Ginantis ar kaunantis sudėtingomis sąlygomis į mūšio lauką reikia žvelgti iš arčiau. Kuo labiau artini mūšio lauką, tuo mažesniame plote esantys žetonai sumetami į krūveles. Tarkim jei iš vidutinio nuotolio matei milžinišką žetonų krūvą kurią sudaro tankai, pėstininkai ir artilerija, artindamas vaizdą matysi kaip ji byra į smulkesnes dalis, leisdama pasirinkti konkretų dalinį. Iš esmės tai ir yra vaizdelis mūšio vadui, nes bet kaip krūvoje sumesta armija, žaidime neveikia.

3

Maksimalus zoom leidžia betarpiškai stebėti mūšio eigą.

Galų gale yra maksimalus priartinimas kai nelieka jokių žetonų, tik milžiniškas, dailus mūšio laukas ir visiškai tikri, vieni kitus talžantys žmogiukai, tankiukai ir patrankėlės. Tai matymas širdžiai ir akims, nes vadovauti stebint tokį vaizdą ne ypač patogu ir praktinį panaudojimą jis turi tik rengiant pasalas (ar mėginant iš jų pasprukti).

Užduočių žaidėjui žaidime yra tiek pat kiek ir matymo kampų. Visų pirma ir svarbiausia užduotis tai įvertinti mūšio lauką, pasirinkti, sukurti ir išsaugoti tiekimo kelius, suburti armiją ir sutraiškyti priešo gynybą.  Lendant giliau atsiranda mikrovadyba. Įvertinus situaciją ir oponentą reikia pasirinkti teisingus karius, teisingus pastatus, teisingas vietas jų dislokavimui. Kovinių vienetų žaidime dešimtys, bet visų nepasigaminsi. Čia žaidimas kažkiek primena popieriaus, akmens, žirklių žaidimą, privalai žiūrėti ką turi oponentas ir reaguoti atitinkamai. RUSE nėra kovinio vieneto kurį pasigaminęs dominuotum mūšio lauke. Kruopščiai paruošta pėstininkų ir poros prieštankinių pabūklų pasala gali sustabdyti ir sunaikinti penkiagubai didesnes tankų pajėgas. Visagalė aviacija bus bedantė, jei oponentas prikeps pigių priešlėktuvinių pabūklų. Pati kiečiausia bunkeriais ir artilerija aprūpinta gynybos linija nepadarys žalos paprasčiausiam džipo ir savaeigės artilerijos pabūklų junginiui. Atitinkamai šis junginys neatlaikys net ir apgailėtinos šturmo lėktuvų atakos. Svarbiausia tai, kad kiek teko žaisti, kol kas susidaro įspūdis, kad nei gynybos, nei puolimo taktika čia nedominuoja. Kai kurios tautos, ginklai ir net žemėlapiai labiau tinka aktyviai atakuojantiems žaidėjams, kai kur daugiau privalumų teiks mėgstantiems gintis, bet bendros taktikos pasirinkimas neturi jokios įtakos rezultatui.

4

Klasikinis „choke point“. Pėstininkus iš centrinės miesto aikštės gali iškrapštyti tik trigubai didesnės pėstininkų pajėgos. Arba toliašaudė artilerija. Arba pikiruojantys bombonešiai. Tik ne tankai.

Kiekviena partija trunka ribotą laiko tarpą, kiekvienas nukautas karys ar sugriautas pastatas pelno taškus. Laimi tas, kas turi daugiau taškų. Žaidimui visiškai nesvarbu, kad pralaimėjęs žaidėjas dominavo mūšio lauke bendrąją prasme, bet paklojo visą savo armiją nepajėgdamas įveikti oponento gynybos. Į taškus neatsižvelgiama tik tada, kai vienas iš žaidėjų visiškai sunaikinamas. Tada pergalė automatiškai atitenka vieninteliam likusiam mūšio lauke.

HQ provided us with a new RUSE
RUSE išvertus į lietuvių kalba reiškia „klasta“. Kūrėjai ne sykį deklaravo, kad kertinis jų žaidimo elementas bus klasta ir nemelavo. Net ir nenaudojant RUSE kortų, erdvių klastai žaidime marios. Miškai ir miestai — idealios vietos rengti pasalas išnaudojant pėstininkus ir artilerija. Žvalgybai skirtų vienetų gausa ir manevringumas leidžia kurti toliašaudės artilerijos pozicijas. Žalos apskaičiavimo mechanizmai domėn visada priima papildomas sąlygas, tad realiai apsupti ir sutriuškinti priešą čia įmanoma. Tuo kaip tik vakar ir įsitikinau iš pradžių įspeisdamas į kampą, o paskui ir visiškai sumušdamas bent dvigubai didesnį tankų kiekį nei jų turėjau pats. Tereikėjo išlošti laiko ir apvažiuoti miškelį smūgiui iš šono, kad mano vidutiniai (ir dar prancūziški!) tankai pradėtų one–shot‘inti oponento Šermanus. Tiesa visiškai laimėti mūšį man padėjo „Terror“ klastos korta, nes net ir one–shot‘inami Šermanai galėjo spėti pasisukti, atsitraukti ir sučiaumoti viską ką ant jų užsiundžiau.

5

Atrodo overpowered? Taip ir yra, bet čia savotiškas endgame.

Klastos kortos gaunamos nuolat (veikia su cooldown periodu), jų yra kelios rūšys ir nė viena jų neduoda jokio realaus, apčiuopiamo efekto. Klastos kortos pačios savaime neduoda nei pinigų, nei ginklų, nei realių bonusų pataikymui ar žalai. Viskas ką duoda šios kortos, tai proga išdurti oponentą, o ar žaidėjas pajėgus teisingai išnaudoti šias progas, čia jau kitas klausimas. Tarkim mano minėta „Terror“ korta aktyvuoja gąsdinančią propagandą pasirinktame sektoriuje. Ji pati savaime nieko nedaro, tačiau jei korta aktyvuojama prieš pat netikėtą smūgį į flangą… Ooooo! Rezultatas stulbinantis. Net ir kelis syk gausesnės priešo pajėgos trumpam puola į paniką. Jos nenustoja kautis, jos netampa visiškai nevaldomos, bet jos kariauja padrikai. To daugiau nei pakanka, kad ryžtingai sudėlioti taškus ant į.

„Blitz“ korta tiesiog leidžia visiems sektoriuje esantiems kovos vienetams judėti ir šaudyti greičiau. Virš sektoriaus kur daugiausiai tiekimo kelių, blicas generuos didesnes pajamas, o jei bombonešiai užsirovė ant priešo zenitinių, būtent šios kortos pagalba dar galima priversti juos išmesti bombas, prieš žūnant ar gėdingai sprunkant namo. Taip pat blicas panaudojamas apylygiai vykstančių mūšių zonose, siunčiant pastiprinimus ar tiesiog kombinacijoje su „Fake assault“.

Nes „Fake assault“ korta sukuria kartoninių tankų armiją ir siunčia ją į priešo teritoriją. Kartais priešas nujaučia, kad Tu sukčiauji, bet jei tokia ataka sustiprinama Blitz‘u… Bet kuris oponentas tokioje situacijoje suabejos savo žvalgybos  duomenimis ir pamėgins apsidrausti tą armiją kažkaip pasitikdamas. O „Fake assault“ iš esmės tam ir naudojama, kad oponentas iš kažkur patrauktų desantą trukdančius išmesti tankus.

Kitos kortos leidžia statyti netikras bazes, aktyvuoti visus sektoriuje esančius karius paslepiančią „radijo tylą“, kamufliuoti pastatus taip apsaugant juos nuo bombardavimo (aviacinio ar artilerinio), šnipas trumpam „išryškina“ sektoriuje esančius priešus, signalo dekodavimas leidžia peržvelgti oponento daliniams duotus nurodymus, o signalo konvertavimas, priešo žemėlapyje pakeičia tankus pėstininkais, o pėstininkus tankais. Ne fiziškai. Tik vizualiai. Jokia klastos korta nenurungia realių žvalgybos duomenų t.y. to, kas patenka į tavo karių matymo zoną.
Visos ir kiekviena RUSE kortos turi galybes panaudojimo būdų, bet visi tie būdai veikia tik tada, kai yra kažkokio tai didelio plano dalis. Man iš žaidimo daugiau nieko ir nereikia. Net ir tuo atveju, jei tinkle žaidėjai ras būdų exploitinti balanso spragas ir pradės be atvangos „steamroll‘inti“, man asmeniškai RUSE padovanos galybę malonių akimirkų ir offline. Juolab, kad DI čia nedurnas. Kautis moka.

Nuo Tuniso iki Tiuringijos
Sau nebūdingu stilium pradėjau. Ne nuo kampanijos, o nuo pvp. Kampanijos tikrai nenurašau. Ji labai gera, bet emociniame lygmenyje, jai nepavyko nurungti mano paskutinių išgyvenimų „online“.

Žaidimo siužetas sukasi apie jauną karininką patyrusį svaiginamą karinę karjerą Afrikos, Italijos ir vakarų fronte. Kūrėjai leido sau pažvelgti į viską su lengva ironiją, pagrindinę rolę žaidime suteikdami klastai, kuri savo ruožtu tampa pagrindine varomąja siužeto ir visos žaidimo eigos dalimi. Mano atveju tai šūvis į dešimtuką, nes nieko gyvenime nevertinu taip palankiai, kaip harmoniją žaidimuose.

6

Fone matosi štabas kuriame vyksta mūšio planavimas.

Kampanijos misijos paremtos istoriniais faktais, bet perteiktos per išgalvotą prizme su lengva, neįžeidžiančia ironijos doze. „Eugen Systems“ ir „Ubisoft“ rašytojai rado tą aukso viduriuką tarp „22–osios išlygos“ ir pirmųjų „Medal of Honor“ žaidimų. Istorija idealizuoja ir romantizuoja žvalgybą, bet nėra fantastinė. Pašiepia, bet neįžeidžia sąjungininkų ir jų ydų. Pabaigoje yra lyg ir nuspėjamų siužeto vingių, tačiau jų sukurtos misijos buvo visiškai netikėtos ir įtraukiančios. Labai keista ir patraukli kampanija kurioje reali istorija, šaržuotės ir faktų parodija darniai sugyvena tarpusavyje. Jei ir turėčiau ką prikišti, tai pastabos būtų skirtos CG animatoriams, gal jų pasirinkta meninė stilistika ir yra tinkama konkrečiai šios istorijos perteikimui, bet faktas tas, kad žvelgiant iš techninės pusės intarpai atrodo kiek pasenę ir vidutiniški.

Sir, yes, sir!
Deja, žaidime yra tik sąjungininkų kampanija leidžianti pilnai ištestuoti JAV pajėgas. Kelias misijas bus galima įvykdyti valdant britų pajėgas ar prancūzų armijos elementus. Vėliau leidžiama pasirinkti vieną iš kelių armijų, bet nespoilinsiu pasakodamas kur ir kodėl.
Šiaip, nepaisant santuokos su viena iš kovojančių pusių, misijos labai dinamiškos, užduotys įvairios, situacijos pakankamai keblios. Tiesą sakant aš iki šiol jos nebaigiau vien todėl, kad vienoje iš paskutinių misijų reikia žaibiškai atkristi DI nuo prekybos kelių, ko aš padaryti paprasčiausiai nepajėgiu. Misijos esmė ir duodamos pajėgos visiškai nesuderinamos su mano žaidimo stilium ir kol kas man nepavyko rasti priešnuodžių.
Šiaip 80% kampanijos veikia kaip išplėstinis ir labai gilus mokymo režimas, tad ji tikrai gerai paruošia žaidėjus mūšiams tinkle. Vienintelis dalykas kurį turi įvaldyti kovoje prieš kitą žmogų, tai netikėtai atsivėrusi pasirinkimo laisvė, kuri kampanijoje nuolat ribojama atjungiant tai vienas, tai kitas žaidimo funkcijas.
Greta kampanijos yra galimybės kautis su DI tiesiog pasirenkant žaidimų žemėlapius, o taip pat vykdyti specialias operacijas solo ar co–op režimais. Kai kurios šių operacijų visiškai išgalvotos, tarkim yra mūšis kuriame Musolinio gimimo nesulaukę Italai, nuo vokiečių invazijos ginasi išvien su britais.

Išgelbėtas konsolės pultelio?
Prisimenant įspūdžius iš demo, man ramybės neduoda tik vienas klausimas. Kiek visa tai ką aš rašau ir galvoju apie RUSE tiktų ir PC žaidimo versijai. Vertinant tai, kad žaidimo valdymui su pulteliu aš turiu tik labai smulkių priekaištų (kartais tenka pasikankinti su „zoom“, norint atskirti tik porą pėstininkų iš didesnio būrio), galima spėti, kad žaidimo tempas ir ritmas tobulai dera konsolei. Kaip žinia, strategija konsolėse iki šiol laikoma svetimkūniu, tad jei kažkuris iš jų staiga sukelia susižavėjimą, ar pastarasis išlieka ir PC?

Į šį klausimą šiandien aš neatsakysiu. Turiu savų spėjimų, kad dėl pelės ir klaviatūros kombinacijos žaidimo tempas tampa milžiniškas. Vienai žaidėjų kategorijai tai patiks, tačiau „versus“ kovose neliks stabdžio (pultelio) leidžiančio pasitempti noob‘ams. Kita vertus, didesnis žaidimo tempas, gali žiauriai sužaloti kampanijos dinamiką, nes greitai ir preciziškai tiksliai atiduoti įsakymai, palieka daug laisvo laiko žiovuliui.

Žodžiu…

Jei kas jau kamavot pilną RUSE versiją asmeniniam kompiuteriui, pasidalinkit mintimis komentaruose. Pelės ir klaviatūros generolų nuomonė labai įdomi, ypač žinant, kad net ir PC versija buvo kuriama įtemptai galvojant apie „touchscreen“ sprendimus.

7

Panašiai taip buvo vakar, tik raudonų tankų buvo gerokai daugiau.

Naujas adjutantas kurio pavardės nesimokiau, atnešė laišką iš vokiečių štabo. Užmečiau akį:

„Amerikiečių vadui,
Karo eiga mainosi. Šiuo metu JAV kariai Bastonėje ir jos apylinkėse yra apsuptos stiprių, motorizuotų Vokietijos pajėgų. Dar daugiau tankų kirto upę greta Ortovilio ir užimdamos pakeliui esančius miestelius maksimaliu greičiu artėja prie St. Huberto.
Tėra vienintelė galimybė išgelbėti apsuptus JAV karius nuo visiško sunaikinimo: pasidavimas ir garbingas apsupto miesto perdavimas. Šio pasiūlymo persvarstymui jums suteikiamos dvi valandos nuo šio laiško įteikimo…“

…ir bla, bla, bla. Pasirašė vokiečių vadas.

Aš padais jutau, kad tai buvo mano šlovės akimirka. Žinojau, kad ši apsuptis, jei ją išgyvensiu, pateks į istorijos analus, o mano sprendimai bus dėstomi Vestpointe! Dabar tereikėjo juos įprasminti… Kažkaip įmantriai atsakyti naciams… Bet kaip?
Susimastęs sukandau dantis ir skaudžiai užsigavau dantenas tarp jų įstrigusiu riešutu. „Ai!“ — surikau nusispjaudamas. Trofėjinis šokoladas, brač! Net ir jis taikosi mane sudoroti! Pagautas įsiūčio stvėriau baltą popieriaus lapą ir užrašiau:

„Vokiečių vadui,
RIEŠUTAI!
Amerikiečių vadas“

Komentarai

2 komentarai/-as/-ų
  1. Dovydas 2010/09/16 Atsakyti
  2. wr 2010/09/18 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *