Pramoga vienam, atrakcija dviems, žiovulys keturiems | Trivial Pursuit

Stalo žaidimų reinkarnacijos video žaidimų pavidale, atvirai pasakius, nėra tokios įtraukiančios ir socializuojančios kaip originalai, nes šiame modelyje atsiranda trečioji šalis – kompiuteris/konsolė. Skaitmeninis formatas duoda daug privalumų – pavyzdžiui „Monopolyje“ kompiuteris suskaičiuoja pinigus ir neleidžia kauliukui nukristi nuo stalo, „Katano naujakuriuose“ labai tvarkingai dėlioja figūrėles ir suneša į aruodą resursus, na o „Trivial Pursuit“ atveju – turi didelę, atnaujinamą klausimų duomenų bazę ir sistemą, užtikrinančią kad jums nebus užduotas tas pats klausimas du kartus. Tačiau atsiranda ir tam tikri minusai – tai žaidimo lentos stebėjimo apribojimai, laiką ėdančios žaidimo proceso neįtakojančios animacijos ir aišku nuolatinis įtarimas, kad programa apgaudinėja, išridendama būtent tokį kauliuko akių skaičių, ar pateikdama būtent tokį atsitiktinai parenkamą žaidimo mechanikos elementą.

Su „Trivial Pursuit“, kaip ir su „Monopoly“ mechanika susipažinau iš lietuviškų šių stalo žaidimų klonų. Jei „Monopoly“ atveju klonas buvo 80-ųjų pabaigos „Menedžeris“, tai „Trivial Pursuit“ atitikmeniu tapo ne itin senai išleistas žaidimas „Ką žinai apie Lietuvą?“, kuris dėl savo nesubalansuotos ir skurdžios klausimų bazės tapo mano ne itin mėgiamu ir dabar dulka kažkurioje stalo žaidimams skirtoje lentynoje.

Stalinio „Trivial Pursuit“ mechanika ganėtinai elementari – žaidimo lenta sudaryta iš įvairiaspalvių laukelių, kurių kiekviena spalva atitinka skirtingą temą. Klausimai pateikiami šešiose temose – „Geografija“, „Gamta ir mokslas“, „Pramogos“, „Sportas ir laisvalaikis“, „Istorija“ bei „Literatūra ir menas“. Žaidimas pradedamas nuo lentos centro. Judėjimas ja vykdomas ridenant kauliuką, o žaidėjas laisvai gali rinktis krypti, kuria judės jo pyrago formos figūrėlė. Atsistojus ant konkrečios spalvos laukelio, reikia atsakyti į tos temos klausimą, pateikiamą testo formą – su galimais atsakymo variantais. Atsakius teisingai, leidžiama vėl ridenti kauliuką. Suklydus – ėjimo teisė pereina sekančiam žaidėjui. Žaidimo tikslas – nukeliauti ant šešių specialių klausimų temų langelių ir stovint ant jų atsakyti tos temos klausimą. Surinkus visus „pyrago“(pyragą sudaro šeši gabalėliai – kiekvienas kurių atitinką kiekvieną temą) gabaliukus, reikia nukeliauti į žaidimo lentos centrą ir atsakyti klausimą iš temos, kurią parenka kiti žaidėjai. Atsakius šį klausimą, žaidėjas laimi žaidimą.

trivial2

Štai tas "pyragas", kurį turi dalintis "Trivial Pursuit" žaidėjai. Tiesa, šiuo konkrečiu atveju pyragą valgo vienas "intelektualus apžora"

Be klasikinės žaidimo versijos, pateikiami dar du žaidimo variantai – tai vieno žaidėjo režimas, kuris man pasirodė įdomiausias vien dėl dinamiškumo. Bei modifikuota klasikinio žaidimo versija keliems žaidėjams, kai visi žaidėjai valdo vieną figūrėlę ir kiekvienas siekia surinkti daugiausiai „pyrago“ gabalėlių.

„Trivial Pursuit“ klausimų bazė ganėtinai plati – įdomiausia, kad startuojant žaidimui ir pasirenkant šalies nustatymą, vėliau klausimai pastebimai yra labiau orientuoti į tą šalį. Taip angliškame variante nemažai klausimų apie futbolą, vietinius menininkus ir miestus. Žaidžiant klausimai nesikartoja, tačiau buvo atvejis, kai tas pats klausimas pasitaikė kitam žaidėjui toje pačioje žaidimo sesijoje. Kiek erzina sprendimas geografiniuose klausimuose, kuriuose reikia nurodyti miestus ar šalis, prie žemėlapyje sužymėtų taškų nepateikti pavadinimų.

Apie patirtį galiu pasakyti taip – turėjom kažkada gerą vakarą pas Artoją su „World of Warcraft“ stalo žaidimu, na o ryte bandėm prasiblaivyti su „Trivial Pursuit“. Viskas vystėsi kaip ir šauniai, bet tada atėjo Nostra, pasiėmė pultelį ir nepaleido valandą, kol mes su Artojumi nervingai žvilgčiojom į ekraną, šūkčiojom ir visaip kitaip reiškėme nepasitenkinimo emocijas, nes praktiškai per visą žaidimo sesiją atlikome pasyvaus stebėtojo vaidmenį. Čia ir išlindo „Trivial Pursuit“ sukeliamas žiovulys. Kaip ir praėjusį savaitgalį, kai random’as metė tokius klausimus, kad net po pusantros valandos žaidimo nė vienas iš keturių žaidėjų nebuvo nė trečdaliu priartėjęs prie pergalingo finišo.

trivial3

Laukiantiems savo eilės, nuobodulį gali praskaidrinti bėganti eilutė su žaidimo informacija realiame laike. Deja, dažniausiai joje rodoma informacija nėra tiksli.

Tačiau man itin patiko vieno žaidėjo režimas, kai galva nuolat apkrauta, klausimai keičiasi kaip Paris Hilton sugulovai, o po sesijos žaidimas dar ir pamatuoja tavo sugebėjimus online topuose. Man taip pat ypač patiko nemokamas kino klausimų paketas, parsisiunčiamas iš Xbox Live marketplace, kuriame nebuvo neaktualių klausimų apie kriketą, Amerikoje rodomus serialus ir JAV miestus, kuriuose vyko vietinės reikšmės įvykiai.

Nors „Trivial Pursuit“ yra orientuotas į kelių žaidėjų režimą, didžiausio malonumo teikia vieno žaidėjo režimas. Ir nors dviejų žaidėjų režimas taip pat pakankamai dinamiškas, problemų gali sukelti situacija, kai jūsų oponentas per humanitarinių mokslų pamokas krapštė nosį, tampė klasiokių kasas ar rašė meilės laiškus. Didesnis žaidėjų skaičius sulėtina žaidimo tempą ir ženkliai sumažina dalyvavimą žaidimo procese, ypač jei nepavyksta į klausimus atsakyti teisingai. Pats žaidimas sukaltas gana kokybiškai kaip tokio tipo žaidimui. Tvarkinga grafika, „Xbox Live“ avatarų naudojimas (tikriausiai vienintelis skirtumas nuo Playstation3 versijos), situaciškai labai tikslios komentatoriaus replikos ir nuotaikinga animacija yra akivaizdūs žaidimo pranašumai, tačiau šio įrašo pavadinimas tikriausiai lakoniškai ir labai tiksliai charakterizuoja tai, ką gausite „Trivial Pursuit“ žaidimo diske ir tai yra vertas dėmesio pirkinys nebent tada, kai įdėtas į rinkinį su „Burnout Paradise“.

Komentarai

2 komentarai/-as/-ų
  1. Artojas 2009/10/29 Atsakyti
  2. Patarejas 2009/11/13 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *