Mylėjusiems Džango | Assassin’s Creed IV: Black Flag – Freedom Cry apžvalga

„Assassin’s Creed IV: Black Flag – Freedom Cry“ yra papildoma, parsisiunčiama siužetinė kampanija, turinti keletą kosmetinių ir tik vieną rimtą trūkumą. Tas rimtas trūkumas, žinoma, kaina. Ypač turint galvoje, kad žaidimo kaina starto dieną buvo kiek koreguota Lietuvos auditorijai, tad daugiau nei 60 litų kainuojantis DLC atrodo neproporcingai brangus. Ir vis dėl to…

Tai geras DLC, ypač tiems, kurie žaisdami originalųjį žaidimą mėgavosi viskuo, bet pasigedo herojaus. Kaip jau minėjau savo apžvalgoje (žr.žemiau), Edvardas Kenvėjus buvo sudėtingas personažas. Tarsi įdomus, tarsi piratiškas, bet kažkoks netinkamas įsijausti. Galbūt tai lėmė jo kvailas, nenuspėjamas vėjavaikiškumas. Tai bruožai kažkiek būdingi visiems Assassin‘s Creed personažams, bet pats žaidimas būdavo apie jų transformaciją. Galiausiai visi veikėjai tampa brolijos nariais, o mes stebime kaip iš žalio molio minkomas žudikas ir tokiu būdu leidžiamės minkomi patys. Edvardas buvo visiškai ne toks, labiau primenantis senųjų pasakų brolį joną. Liurbis, nevala ir tinginys, bet geros širdies ir todėl jam sekės.

Taip… Edvardas buvo vienas didesnių „Black Flag“ privalumų — juk galiausiai, jau už žaidimo ribų jis tampa tuo Kenvėjum, kurio sūnus ir anūkas tikrai nepaliko abejingų. Tačiau žaidime liko vakumas. Įveikęs „Black Flag“ (o tai padariau jau beveik 2 kartus) vis čepsėjau mėgindamas užčiuopti tą serijai būdingą poskonį. Tą jausmą, kad nugyvenai gyvenimą ir sužinojai kažką naujo. Bet jo kaip nėra taip nėra. Štai čia į pagalbą ir atskuba kelios „Freedom Cry“ valandos. Jų žinoma negana tam, kad pilnai perteikti personažą (apmaudu, nes Adewale galėtų būti tobulas veikėjas visaverčiam žaidimui, ar net keliom jo dalim), tačiau pakako tam, kad prisiminti žudikus, broliją, žaidimų seriją ir pagrindines savo simpatijų jai priežastis.

1014398_10202340636071181_1548908178_n

Beje, išplėtime sutvarkyta grimzlė. Dabar laivas trenkiasi į dugną ten kur seklu, o ne ten kur prasideda pakrantė.

„Assassin’s Creed IV: Black Flag – Freedom Cry“ pasakoja Edvardo vairininko Adevalės istorija. Tai tas pats juodukas, kuris visada stovėdavo greta savo kapitono ir bene vienintelis „Black Flag“ herojus, viso žaidimo metu išlaikęs sveiką protą. Dabar jis nusprūsta.

Kai išsiskyrė Edvardo ir Adevalės keliai, pastarasis grįžo pas žudikus ir įstojo į broliją. Šis poelgis logiškas ir lengvai paaiškinamas. Kad ir kokį laivą užgrobtų, kad ir kokią įgulą surinktų Adė, savo odos spalvos pakeisti jis negali. Baltųjų pasaulyje Adė neturėjo ateities, tad prisijungia prie vienintelės bendruomenės kurios pamatus sudaro laisvė. Adė ryžtingai imasi savo naujųjų pareigų, bet apie tai galite paskaityti vienoje iš žaidimo enciklopedijų, nes žaisti pradėsite būtent tada, kai jo atsidavimas brolijai susvyruoja. Po kautynių Adevalė paplaunamas į Port o Prenso krantą, kur baltieji stumdo vergus. Adevalė netrunka apsispręsti — brolija palauks, o jis privalo padėti krebždėti pradėjusiems likimo broliams. Esmė tame, kad žaidimo veiksmas vyksta prabėgus penkiolikai metų nuo „Black Flag“ įvykių, kai iki pirmųjų Haičio sukilimų buvo likęs vos dvidešimtmetis. Tik atvykęs į Port o Prensą Adevalė suvokia, kad čia bręsta sukilimas tad imasi beatodairiškai vaduoti vergus ir kloti pamatus armijai. Todėl ir sakau, kad šis siužetas vertas atskiro žaidimo. Adevalė įkvepiantis personažas, o Maronų sukilimas buvo vienas unikalesnių pasaulio istorijoje. (Fun fact: vergų sukilimą malšino iš Europos siunčiami kariniai daliniai, tame tarpe ir Napoleonui tarnavęs lenkų legionas).

1010619_10202340605310412_1555435963_n

Šiek tiek next gen lietaus, ant randuotos next gen odos.

Tačiau keletas DLC valandų be abejo negali perteikti visų niuansų, tad siužetas gan griežtai įrėmintas, daugiau sutelktas į Adevalės ir jo bendražygių (tame tarpe ir vienos Tamplierių ryšininkės) santykių analizę. Visi trys veikėjai siekė bendro tikslo, tačiau kiekvienas savaip, tad esminis visos serijos bruožas (galimybė pažvelgti į klausimą plačiu kampu) čia kažkiek atsispindi.

Žaismo prasme šis išplėtimas niekuo neypatingas. Adevalė įgyja naują valiutą (jei galima taip išreikšti) — išvaduotus vergus. Vergų vadavimas čia pakeičia „Black Flag“ buvusią „Craft“ sistemą, o taip pat pasitarnauja kaip misijų vedlys (žaidime yra kelios ribos, kai siužeto pasakojimas sustabdomas tol, kol Adė išvaduoja nurodytą skaičių vergų). Tačiau jokio gilesnio poveikio žaismui vergų armija neturi. Nors žaisdamas vis jauti, kad bręsta mūšis, jis taip ir nesubręsta. Tai, beje, žiauriai apmaudu.

Shot001

Kuo next-gen versija pranoksta last-gen? Atsakymas paprastas. Dūmais. Visiškai be ironijos sakau. Vien salvės išspjaunami dūmai yra verti to, kad esant galimybei rinktis next-gen versiją, pasirinktumėte next-gen.

Ginklų prasme naujovių šiek tiek daugiau. Priešų dėmesio nukreipimui Adevalė naudoja fejerverkus, tarsi erzindamas mus dėl sekančios žaidimo dalies ir jau senai trokštamos kelionės į Kiniją. Adė visiškai atsisako garsiai šaudančių ginklų, ne bent tol, kol į rankas papuola galingas šiuolaikinio nupjautvamzdžio protėvis (blunderbuss). Šis ginklas nepaliks abejingų nes paguldo tiek priešų, kiek jų matosi ekrane. Geriausias draugas šniojant pasipriešinimą nuo laivo denio. Artimoje kovoje Adė keičia kardus į mačetę ir pluoštą vergiškai žiaurių animacijų. Rimtai. Adė dirba su pasimėgavimu į kiekvieną mačetės smūgį sudėdamas visą savo įsiūtį ir sielvartą. Tai pirmas serijos herojus kuris mėgaujasi mirties agonija, o esant progai ją dar ir ištęsia. Scena, kai jis kankina savo taikinį yra pačioje pabaigoje, tačiau man ji nesukėlė jokių emocijų, nes aš ir taip žaisdamas niūniavau Džango motyvus.

67892_10202340647391464_1493000564_n

I am having fun, what about you, governor?

Manau daugelio žaidėjų ryšys su „Freedom Cry“ ir priklausys nuo to ar šie įsijaus į temą. Aš pasirinkau tamsią keršytojo rolę, tad šiaip skurdokas išplėtimo pasaulis pasiūlė man daugiau nei 12 valandų žaismo. Matote, vergų engimas yra mėgstamiausia Port o Prenso gyventojų veikla (kai karštis nekamuoja), tad miestelio gatvėse nuolatos kažkas kažką muša. Čia trijulė kepina keletą vergų prirakinę juos greta vandens. Taip, kad šie jį užuostų, bet nepasiektų. Ana ten keletas vertelgų, ištisomis šeimomis stumdo naujai gautą krovinį. Pro šali praskuodžia juodukas, kurį vejas plantacijos prižiūrėtojas. Veiksmas vyksta ir visur gali įsikišti. Ne kaip žudikas, o kaip Džango. Užkerti kelią persekiotojui, mačete sučečkavoji kankintojus arba užlipęs ant aukciono pakylos, pardavėjų žarnomis aptaškai apstulbusius pirkėjus. Misijos, išvaduotų vergų skaitliukas — viskas nejučia keliauja į antrą planą. Jei ne tai…

Žaidimo užteks 3-5 valandom, o žmonėms nenorintiems žinoti istorinio fono ir trumpesniam laikui.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *