Metro 2033 | Credendo Vides

Žinote tą jausmą, kai plėšai kalėdinę dovaną, tikėdamasis atrasti ten bent jau taip trokštamą žaislą, o randi kojinių porą arba kažką, ko visai nenorėjai, bet, galbūt, kažkada buvai užsiminęs? Taip pat nutiko ir su „Metro 2033“. Draskai blizgantį popierių ir svajoji, kad po juo bus bent jau antrasis Stalkeris su dar didesniais monstriukais, blizgančiais ginklais ir didelių tunelių tinklu, kur kiekvienas kažką slepia. O randi dar vieną pykšt-pokšt šaudyklę, su keistai mąstančiais žmonėmis ir visiškai nemąstančiais monstriukais. Bent jau iš pradžių.

Esmė tame, kad po tuo blizgančiu popieriuku, po ta eiline pykšt-pokšt šaudykle yra dar viena dovanėlė. Mažytė, nelabai išvaizdi, reikalaujanti šiek tiek daugiau fantazijos, bet tikrai maloni. Diskusijų, kodėl „Metro 2033“ niekada nebus panašus į „Stalker“, pilna. Tačiau didžiausia problema yra ir pati banaliausia – kiekvienas atsisėdęs, pamatęs savadarbius ginklus, krūvą dujokaukių, radiaciją, monstriukus, piktus žmones, nepiktus žmones ir šiek tiek kraupumo, iškart lipdo ‚Stalker“ etiketę. O radę ne tai, pradeda spjaudytis, kratytis ir rėkti, kad tai nesąmonė, eilinis shooteris. O dovanėlės, slypinčios giliau, ir nepastebi. Bet apie viską nuo pradžių.

Dėdė Vasia sėdėjo įtartinai ramus net tada, kai tranzuojanti mergina pasirodė esanti ne tokia ir žavinga

Dėdė Vasia sėdėjo įtartinai ramus net tada, kai tranzuojanti mergina pasirodė esanti ne tokia ir žavinga

Žaidimą pradedi, kaip Artiomas – vienas iš daugelio žmonių, gyvenančių Maskvos metro tuneliuose. Žemė virš jų – visiškai sunaikinta, pilna radiacijos ir mutacijos paveiktų padarų. Tačiau vieną dieną Artiomas sužino, kad yra kažkas baisesnio ir pavojingesnio, nei keli nušašę monstriukai… O čia pasakojimą ir baigsiu, nes kas vyksta toliau, geriau patirti pačiam.

Taip, kaip ir visuose žaidimuose – į šį reikia įsijausti, reikia trumpam susirgti klaustrofobija, įgyti tamsos baimę ir prisiminti vaikiškus baubus. Jei eisi ir pyškinsi viską kiaurai, garsiai klausydamasis „Sugarbabes“ ir kita akimi spoksodamas televizorių, kuriame rodo naują temą, ko negalima valgyti, po to, pakilęs nuo kėdės ar sofos, pasakysi, kad didžiausios nesąmonės gyvenime nežaidei. Aš rimtai. Čia kaip įsijungti „Hitman“ ir, paėmus galingiausią ginklą, eiti ir viską taškyti į atomus. Arba paimti „Puzzle“, išmesti visas daleles į orą, tikintis, kad jos sukris į paveikslą.

Beveik visą laiką teks klaidžioti metro tuneliais. Čia išlenda vienas minusiukas – kraunantis naujam lygiui, rodo visą tunelių schemą ir kur tu esi. Pabaigoje pastebi, kad pamatei galbūt penktadalį visko, kas ten buvo. Tai šiek tiek nuvilia, bet… paskui suvoki, kad pradėtum nekęsti šio žaidimo, jei tektų pereiti visus tunelius – dar vienas baltas mutantas, dar vienas juodas mutantas, dar viena žmonių stovykla, dar viena nelabai gerų žmonių grupė. Ne, čia ne „Stalker“, laisvo klaidžiojimo nereikia, nes palikta tiek, kad suprastum, jog vis dėlto klaustrofobija gal ir sergi. Šiek tiek daugiau – monotiniška, šiek tiek mažiau – norėsi dar daugiau. Ir taip stipriai, kad keliausi pas kūrėjus su šakėmis aiškintis, kuri dar pora lygių nukišo.

Netgi linijinis siužetas, kai nėra per daug laisvės, čia labai puikiai paaiškinamas ir suderinamas su istorija – nes taip turi būti, kažkas, tarsi už rankos, veda Artiomą į tikslą. Na žinote – angelas sargas, teta Barbora ar girtas kaimynas Vasia po trijų dienų išgertuvių. Tik čia tas kažkas vadinamas šiek tiek kitaip – Dark O nes.

Kas svarbiausia – yra begalė smulkmenų, kurias pastebėjus, visiškai susigyveni su žaidimu. Čia daug nekalbėsiu, tik pasiūlysiu tiems, kurie žais ar peržais, pakilus pirmą kartą į paviršių, sustoti, pasižvalgyti. Skamba nuobodžiai. Bet net tuneliuose kiekvienas, net menkiausias daiktas, kuria atmosferą – kulkų gilzės, batas, pliušinis žaislas, kažkokios metalinės detalės, kiauras kanistras. Be viso to turėtume tik banaloką žaidimą.

Dešinės pusės apačioje ne mano purvino piršto atspaudas, čia taip nutinka, kai išvakarėse priryjęs pupų, rytą pradedi linksma ristele skuosdamas nuo mutantų. Jie, beje, ir suskaldė stiklą.

Dešinės pusės apačioje ne mano purvino piršto atspaudas, čia taip nutinka, kai išvakarėse priryjęs pupų, rytą pradedi linksma ristele skuosdamas nuo mutantų. Jie, beje, ir suskaldė stiklą.

Net žmonių stotys pilnos smulkmenų – berniukas kažką piešia ant sienų, tėvas jį drausmina, sužeistieji dejuoja, kažkas derasi dėl taip nusibodusios kiaulienos, kažkas dainuoja, kažkas pasakoja legendas. Taip, taip papildomos pora minučių, kurias gaišti, negalėdamas nušauti dar vieno pabaisiuko. Bet eini, išgirsti kalbantis, sustoji ir klausi – negrįžo kareivių grupė, kažkas regėjo keistus pavidalus, neatsako stovykla, nusibodo kiauliena. Eini toliau – valkata prašo bent poros kulkų, kurios ten, metro, atstoja valiutą. Netyčia nugirsti pokalbiai tikrai labai svarbūs, nes papasakoja dalį vykstančių įvykių.

Tiesa, kalbant apie kulkas – čia galioja dėsnis, kad tu šaudai savo pinigais. Nors kulkos būna dviejų rūšių, tačiau jei baigsis standartinės, netyčia gali pradėti šaudyti „pinigais“. Tuo momentu gerai – tu kietas, dar vienam mutantui galvą pragręžei. O paskui stovi prie prekeivio ir matai, kad neišgali net vaistinėlės nusipirkti. O ką jau kalbėti apie dujokaukės filtrus. O jų tikrai reikės – paviršiuje tik nuodingas oras, tuneliuose irgi pakankamai tokių vietų, kur uždustum. Vat ir eini užsimaukšlinęs dujokaukę, girdėdamas savo paties kvėpavimą, kartas nuo karto patikrindamas laikroduką, kiek dar liko filtro. O dujokaukės, tarp kitko, turi įprotį dužti, skilti. Bėgioji, kaip pyplius aplink eglutę Kalėdų rytą, ir ieškai kokio lavono su sveika dujokauke, o kvėpavimas sunkėja, akyse maišosi. Per tokius žaidimus ir astmą galima įsivaryti.

Vyrai, greičiau, vėluoju į pasimatymą su mutantais penkioliktam tunely

Vyrai, greičiau, vėluoju į pasimatymą su mutantais penkioliktam tunely

Tačiau tai malonu. Smulkmena, bet maloni. Nes turi daryti šiek tiek daugiau, nei vien aklai šaudyti – stebi kur eiti, klausaisi, nes mutantai turi prastokus etiketo įgūdžius ir puola iš nugaros, stebi laikrodį, o dar ir žibintuvėlis kaip tyčia išsikrovė, tenka įkrauti senovišku aparatu, kurį meiliai pavadinau „pumpuokliu“. Pripumpuoji, patenkintas, kad dabar matysi net dviem žingsniais atgal, atsigręži, o ten iš lengvo rūko į tave puola mutantas. Garbės žodis – vienąkart vos kavos puoduko taip neišverčiau, nes buvau įsitikinęs, kad už manęs liko tik krūva lavonų.

O gręžiotis šiame žaidime teks labai nemažai. Nes, mano nuomone, čia dar ir psichologas pasidarbavo. Duosiu pavyzdį: tamsus tunelis, pažeme ritasi žalsvas rūkas, žibintuvėlis nešviečia toliau trijų metrų. Randi žmogaus lavoną, beje – išdžiūvusį. Jei kaktoje kulkos skylė, gali net nesustoti – viskas bus nurinkta, jei truputį padraskytas – stovi ir renki šovinius, granatas, vaistinėles. O tada kažkas sutraška už nugaros – atsigręži ir pamatai akies krašteliu menkutį judantį šešėlį. Galbūt mutantas nuskubėjo šeimynos pašerti, o galbūt tai tik vienas iš metro vaiduoklių. O gal tik žiurkė. Niekada nežinosi, kas dedasi aplink.

Lets make peace and sing Kumbaya

Lets make peace and sing Kumbaya

Kartą taip paviršiuje, vieno namo laiptinėje, prastovėjau įsirėmęs į kampą pora minučių, nes išgirdau kažkokį traškesį. Laiptine nusileidęs mutantas nustebo už mane ne ką mažiau. Būčiau nespaudęs gaiduko, galbūt jis praeitų neliesdamas. Aš rimtai – jei tavęs jie nepastebi, gali ir praeiti pro šalį, o tu sutaupysi dar šiek tiek kulkų. Nuobodu? Nesąmonė? Kvailos scriptinimo klaidos? Ne, tobula. Tas pats galios ir paviršiuje, kai teks užeiti į biblioteką, nepaisant to, kad Artiomas kolekcionuoja atvirukus ir neatrodo, kaip didelis knygų mėgėjas. Kas toje kultūros įstaigoje? Bibliotekininkai. Ir labai pikti, kokie gali būti, kai 10 metų negrąžini kažkokios knygos. Jei nemėtysi, kaip pakvaišęs granatų, nešaudysi į kiekvieną šešėlį, jie tavęs nelies. Dažniausiai…

Taip ir keliausi visą kelią iki savo tikslo – vengdamas žmonių, slėpdamasis nuo mutantų, bijodamas šešėlių, jausdamas klaustrofobiją ir atsirandančią astmą. Neskubėdamas, taupydamas šovinius, ieškodamas vaistinėlių, kurios, beje, neveikia iškart paspaudus mygtuką. Tenka ištraukti ampulę, ją susileisti. Tad kovos akimirkoje gali kartais ir nespėti.
Kaip pats vertinčiau žaidimą? Puikiai. Po to dar teko žiūrinėti Maskvos metro realias nuotraukas. Vienu momentu pagavau save galvojantį – „ei, kaip jie nebijo ten tiesti bėgius“. Juokinga? Labai. Ir, turiu pasakyti, atpažinau dalį vietų. Ir tai buvo malonu. Atmosfera, garsai, smulkmenos ir tik pačio žaidėjo fantazija ir mokėjimas įsijauti, padarys šį žaidimą vieną geriausių. Yra toks posakis – „Credendo Vides“ (tikėdamas matai). Šis žaidimas patiks tiems, kuri nori įsijausti, o nepatiks tiems, kurie tingi tai daryti.

Vis gi, siūlyčiau bent trumpam išsigąsti tamsos ir nežinomybės.

Komentarai

20 komentarų
  1. Artojas 2011/01/19 Atsakyti
  2. Patarėjas 2011/01/19 Atsakyti
  3. ZZ1 2011/01/19 Atsakyti
  4. wr 2011/01/19 Atsakyti
  5. Meskiukas 2011/01/19 Atsakyti
  6. ZZ1 2011/01/19 Atsakyti
  7. wr 2011/01/20 Atsakyti
  8. Meskiukas 2011/01/20 Atsakyti
  9. ZZ1 2011/01/20 Atsakyti
  10. Originalas 2011/01/20 Atsakyti
  11. Meskiukas 2011/01/20 Atsakyti
  12. ZZ1 2011/01/20 Atsakyti
  13. Meskiukas 2011/01/20 Atsakyti
  14. ZZ1 2011/01/20 Atsakyti
  15. Originalas 2011/01/20 Atsakyti
  16. wr 2011/01/20 Atsakyti
  17. TYLIUS 2011/01/26 Atsakyti
  18. Tmk 2011/02/11 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *