Mass Effect 3: Pabaiga

Viskas. Atėjo pabaiga. Visiškai absoliuti pabaiga. Praryjanti kaip tamsa. Guldykite ir užspauskite akis. Kad ir kaip nenorite, kad ir kaip pykstate, Šepardo istorija baigėsi pulsuojančiu RGB tašku. Galime atsigręžti ir subtiliai linksėdami sušnabždėti – „Tai buvo velniškai gera kelionė su išgyventos istorijos verta pabaiga“. Bet ar tikrai?

O prasidėjo viskas taip paprastai ir taip senoviškai, tais į kaulą įaugusiais titrais „Long long ago in a galaxy far far away…“, tik long long ago buvo ne itin tolima dvidešimt antrojo amžiaus pabaiga, o far far away – žemiškasis Eden Prime. Nuo tos karinės misijos ir prasidėjo viešoji Šepard karjera ir didysis tėvynės karas už tėtę, mamą, asari ir motiną Žemę.

O viskas prasidėjo taip

O viskas prasidėjo taip

Žvelgiant retrospektyviai, pirmosios trilogijos pamatai buvo statyti ant „Star Wars: Knights of the Old Republic“ kertinių akmenų, pasitelkiant klasikinius RPG žanro elementus ir įdomias šaudyklės mechanikas(perkaistantys ginklai). Netgi pati žaidimo struktūra atitiko KOTOR – kalbu, aišku, apie skirtingų visatos vietų lankymą renkant komandą ir „artefaktą“, kuris atrakina pagrindines duris. „Mass Effect 2“ atrodė struktūrizuotas analogiškai, tačiau pats žaidimas labiau atitiko, kaip pastebėjo vienas Kotaku rašytojas, sci-fi serialo struktūrą, su holivudiškais misijų rėmais, kai gergždintis Ilusive Man balsas tarsi Čarlio iš „Čarlio angelų“ įvesdavo į užduotį, o rezultatai būdavo reziumuojami su kultiniu „piktojo genijaus sosto ir genijaus jame“ atvaizdu fone.

Tad kaip trilogijos kontekste atrodo „Mass Effect 3“? Žaidimas gana aiškiai perteikia fanų, ambicijų ir užmojų augimo procesus. „Bioware“ seriją pradėjo šaudyklės ir RPG hibridu, kuris su kiekviena sekančia dalimi atsikratė vis daugiau klasikinių vaidmenų žaidimo elementų, pakeisdami juos modernių šaudyklių mechanikomis, tuo pačiu glūdindami esminę serijos inovaciją – kinematografiškumą.

Dalis kadrų pokalbių metu itin kinematografiški

Dalis kadrų pokalbių metu itin kinematografiški

Paskutinės trilogijos dalies scenarijus brutaliai uždaro visas pirmose dalyse atvertas siužetines duris. Jei „Mass Effect“ bei „Mass Effect 2“ daug dėmesio buvo skiriama Šepardo komandos nariams, jų istorijoms ir portretams, tai finalinėje dalyje tai logiškai nustumiama į antrą planą. Žaidimo ašimi tampa vienintelis Šepardas, kuris programiškai ir nuosekliai konfrontuoja su tokiais pat programiškais ir nuosekliais Reaper’iais. Romantinės scenos, nuoširdūs pokalbiai, vienos nakties nuotykiai, mirtys ir dramos yra kaip triukšmas, trikdantis paskutinę einančiojo į nežinomybę meditaciją.

O kur tavo raudonas balionėlis, berniuk?

O kur tavo raudonas balionėlis, berniuk?

„Bioware“ verčiasi per galvą stengdamasi perteikti Šepardo kultą, tuo siekdama įvesti į žaidimą stipresnį emocinį užtaisą, tačiau bendras psichologinis tonas jų pastangas paverčia itin dirbtinėmis – pradedant erdvinio transporterio su civiliais sprogimą prieš Šepardo akis ir baigiant optimistiškais pokalbiais su meilės objektu apie šeimą ir vaikus. Tai yra taip holivudiška ir tuo pačiu taip žmogiška, tačiau smarkiai kontrastuoja su serijoje formuojamu Šepardo – šaltakraujiško ir stabilaus karo vado portretu. „Mass Effect 3“ Šepardas kartkartėmis patenka į šiek tiek perspaustas silpnumo akimirkas, su kuriomis sunku susitapatinti. Serijos eigoje tapęs tikru žaidėjo avataru, žengdamas link finalo herojus momentais nutrūksta nuo žaidėjo personos ir tai šiek tiek klibina žaidimo pamatus, tačiau tuo pačiu reikia pažymėti, kad pasirinkimas žaidime vis dar išlieka karaliumi ir kiekvieno žaidėjo patirtis žaidime – skirtinga.

Paskutiniam trilogijos žaidimui „Bioware“ parinko kiek kitokią „surink pajėgas paskutinei kovai“ struktūrą. Šį kartą žaidime reikia kaupti karinę galią – rases, grupuotes, organizacijas, kurių vertė skaitine reikšme sukrenta į bendrą pajėgų, skirtų suduoti paskutinį atkirtį Reaper’iams, katilą. Maksimalų pasiruošimą atakai simbolizuoja tradicinis statuso stulpelis, kurį, norint maksimalaus rezultato, reikia užpildyti. Viskas būtų kaip ir neblogai, tačiau prie šio modelio „Bioware“ prikabino multiplayer elementą, kuris įtakoja kaip greitai šis stulpelis prisipildys – nenorintiems vykdyti visų žaidime esančių misijų, tačiau norintiems stoti prieš Reaper’ius pilnu pajėgumu, tai gali būti nemaloni staigmena. Pats multiplayer režimas veikia išlikimo principu – žaidėjai surenkami į komandą ir turi atmušti kompiuterių valdomų priešų bangas. Pergalė garantuoja ne tik padidėjusį karinių pajėgų pasiruošimą vieno žaidėjo žaidime, bet ir duoda patirties taškų MP režime, kuriame autonomiškai keliamas MP veikėjo lygis, atrakinami ginklai ir šarvuotė. „Electronic Arts“ nepatingėjo čia integruoti parduotuvės, kurioje už realius pinigus galima įsigyti ekipiruotės.

Multiplayer režimas - išlikimas

Multiplayer režimas - išlikimas

Multiplayer režimo atsiradimas serijoje byloja apie kardinalius pokyčius kovos dalyje, kas tikrai krenta į akis, jei lygintume pirmąjį serijos žaidimą su trečiuoju. Kova tapo itin dinamiška ir itin šaudyklinė. Jaučiasi itin geras įdirbis dirbtiniame intelekte – priešai pakankamai gudrūs – keičia pozicijas, naudojasi priedangomis, išnaudoja grupės sudėties privalumus. Šepardo kovinis arsenalas pasipildė platesniu artimos kovos arsenalu – galima susidėlioti sugebėjimus orientuotus į itin efektyvią artimą kovą ir sėkmingai taškyti priešus melee + shotgun kombinacija. Veiksmo dinamika papildoma šaudynėmis iš bokštelių, tačiau momentais „Bioware“ sprendimas naudoti šį elementą yra atvirai tariant absurdiškas.

Vizualiai žaidimas minimaliai pakitęs nuo „Mass Effect 2“. Spalvų paletė šiek tiek purvinesnė ir niūresnė, žmonių modeliai šiek tiek „aštresni“, o moteriškosios Šepard bėgimo animacijos kiek per vyriškos. Šviesa pokalbio scenose kartais krinta ne taip kaip turėtų – smulkmenos, bet norėtųsi, kad jos neišlįstų, kaip ir „užsibuginanti“ Arios misijos linija. Pasauliai, kuriuos tenka aplankyti žaidimo eigoje yra įstabūs ir tikriausiai geriausiai pateikti per visą žaidimo seriją – tiek grafiškai, tiek architektūriškai.

Yeah, I worked it out, but I like your boob job, Ashley

Yeah, I worked it out, but I like your boob job, Ashley

Žaidime gerai subalansuotas tempas – dialogų „paketai“ tobulai pertepti veiksmo sekomis, kurios neužsitęsia pernelyg ilgai, bet tuo pačiu pakankamai įtemptos, kad pripumpuotų adrenalino. Įtampa taip pat lašinama sveika sinusoide. Kosmoso tyrinėjimas smarkiai supaprastintas ir praktiškai neturi žaidimo elemento. Iš esmės „Bioware“ galėjo to elemento užuomazgų apskritai atsisakyti(taip, turiu omenyje tas benny hill’iškas Reaper’ių gaudynes planetų sistemose).

Papildomas parsisiunčiamas turinys, kurį įsidiegiau prieš pradėdamas žaidimą, pateikia įdomų herojų(Prothean’ą), tačiau gana greitai išsikvepiantį ir neturinti jokios naudingos funkcijos, išskyrus neretus ginčus su prothean’ų tyrinėtoja žaviąja asari Liara aka Shadow Broker. Grįžtant prie kompanijonų, jiems, kaip ir minėjau, tenka liūdna dalia būti statistais mizanscenose. Nuo pirmų susitikimo akimirkų jie pradeda tylų atsisveikinimą su Šepardu ir ryšys tarp jų ir vado, artėjant link pabaigos silpnėja iki būsenos, kuri leidžia itin sveikai priimti tai, kas įvyksta žaidimo pabaigoje, apie kurią nesiplėsiu, nes tuo pasirūpino kolega Artojas.

Gražus naujas pasaulis, bent trumpą akimirką iki mirties

Gražus naujas pasaulis, bent trumpą akimirką iki mirties

Žvelgiant iš žaidimų teorijos pozicijų, „Mass Effect 3“ pabaiga yra nevykusi, tačiau būtų trumparegiška vertinti būtent taip, nes „Bioware“ pasirinko kino menui artimą sprendimą, kuris šioje medijoje yra priimtinas. Aš gi siūlau jums peržaisti visą trilogiją ir tuomet paklausti savęs, ar tai, ką patirsite yra tik žaidimas, ar šis tas daugiau.

Pabaigai noriu pažymėti, kad „Mass Effect“ trilogija man užpildė tuštumą, atsiradusią po „Deus Ex“ pabaigos titrų. Paskutinis serijos žaidimas „Mass Effect 3“ atvėrė naują tuštumą, kurią bandysiu užpildyti vėl peržaisdamas seriją nuo pirmosios dalies, nes tuose iliuzinio pasirinkimo suformuotuose užkampiuose liko dar daug nematyto „Mass Effect“ visatos grožio. O šią akimirką norisi atiduoti pagarbą iškiliausiam trečiojo tūkstantmečio didvyriui – komandorui Šepardu.

Komentarai

5 komentarai/-as/-ų
  1. Foxiz 2012/04/04 Atsakyti
  2. Trečias Varnas 2012/04/05 Atsakyti
  3. Toxis 2012/04/05 Atsakyti
    • Kaj 2012/04/14 Atsakyti
  4. Jenkinas 2012/06/22 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *