„London 2012“ arba trolololol Olimpinės

Aš, kaip ir dauguma ungamer’ių, turiu silpnybę labai blogiems žaidimams. Kai tik pasirodo koks filmų tema paremtas žaidimas, būtinai noriu jį pabandyt. Tas pats liečia ir Olimpines, visiškai nepaisant to, kad man patikusio žaidimo tą tema, nemačiau jau 20 metų.

Vienintelis Olimpinėms žaidynėms skirtas žaidimas, kurį prisimenu geruoju buvo išleistas Barselono žaidynių proga ir vadinosi „Olympic Gold“. Tiesa nuo tada ne tiek jau daug tų žaidimų išėjo, bet savo laimę nuo tada pabandė ne vienas leidėjas. Šių metų licencija nusėdo „Sega“ rankose ir tai nenuostabu.

Lietuvos nėra, o su šia nebūtimi prarandame ir malonumą kaupti medalius.

Deja, Lietuvos nėra, o su šia nebūtimi prarandame ir malonumą kaupti medalius.

Paslaptis veikiausiai slypi tame, kad „Mario&Sonic“ serijos sėkmė grąžino tikėjimą virtualiomis Olimpinėmis žaidynėmis, tad atėjo metas pabandyti „iškepti“ kažką rimčiau.

Gavome žaidimą kuris išdidžiai reklamuoja 31 vieną rungtį, tačiau tik įjungtas praranda olimpinę dvasią. Rimtai. Aš asmeniškai labai degiau noru sukurti kažką panašaus į Meilutytę ir nutrolinti savo Facebook’o sienas jos nuotraukomis, bet to padaryti negalėjau. Nors ne, galėjau, tiesiog reikėjo ją įsprausti į Didžiosios Britanijos maudomuką, kas ar taip, ar taip, neišvengiamai nutiks ir realybėje. Žodžiu žaidime nėra Lietuvos. Ne tik mūsų nėra. Nėra nei latvių, nei estų, nei daugybės kitų valstybių. Tai absurdas.

Absurdas vien todėl, kad tarkim dalyvaujant disko metimo varžybose, Lietuvos vardą išgirsti ne kartą. Kodėl negalėjo sudėti visų tautų? Aišku pirmiausiai norisi lieti pagiežą ant kūrėjų, tačiau tai ne kažkoks super duper žaidimas, kad viešoje erdvėje klajotų kažkokios diskusijos šia tema. Nors pirma maniau, kad šalių parinkimas gali būti susyjęs su oficialiais platinimo regionais, neradęs Indijos šią versiją atmečiau. Visai gali būti ir tai, kad mūsų LTOK eilinį sykį įgnoravo kokią nors užklausą ir vien todėl į žaidimą nepatekom.

Kaip ten bebūtų, Lietuvos nėra, o su šia netektim prarandam ir malonumą kaupti medalius „National Pride“ režime, nes kaupiame juos kitai šaliai.

Tačiau jei įveiktumę užgautą savimeilę ir per daug nekreipdami dėmesio į tai kokios spalvos aprangą dėvį atletas, ar kokio himno remiksai skamba jam stovint ant podiumo, tiesiog pamėgintume mėgautis žaidimu… Gal ir pavyktų kažkiek pasidžiaugti.

Virtualaus šaudymo į lėkštes mechanika nesikeičia štai jau 20 metų. Todėl ir gera.

Virtualaus šaudymo į lėkštes mechanika nesikeičia štai jau 20 metų. Todėl ir gera.

Jei atvirai, tai šis gan vidutiniškas žaidimas tuo pat metu yra ir vienas geriausių bandymų perteikti virtualias Olimpines žaidynes. Kūrėjai pataisė daugybę iki šiol darytų klaidų ir nors iš pirmo žvilgsnio jis ne daug kuo skiriasi nuo ankstesnių bandymų, pažaidus ilgiau, jaučiasi žaidimo dizainerių indėlis į žaismo balansą.

Iš esmės „Sega“ dizaineriai tiesiog atsikratė senos, beprotybę varančios „greitojo tapšnojimo“ schemos. Jei žaidėt senesnes versijas žinot, kad tai kaip atletas ekrane bėga, šoka, stumia, meta, sviedžia, spaudžia, plaukia ar šoka, priklauso nuo to, kaip greitai jūs spaudinėjate vieną ar daugų daugiausia du mygtukus. „London 2012“ atveju situacija su mygtukais panaši, jų tebėra vienas ar du, tačiau rezultatą lemia ne spaudaliojimo greitis ar jėga, o ritmas. Absoliučiai visos rungtys paremtos atleto ritmu, kurį pagavus auksą pelnyti gan paprasta. Tai smagi naujiena ir teisingas patobulinimas, nes tokiu būdu kur kas lengviau įsijausti į žaidimą, ar pajusti padarytas klaidas. Tarkim praleimėjęs 100 metrų krūtine nė nesugalvoji kaltinti pultelio, ar debiliškos valdyom schemos, nes puikiai žinai kurioje vietoje atsilikai ir kodėl. Dažniausiai todėl, kad bandai skubėti, neleidi atletui atlikti pilno judesio ir finale prarandi greitį.

Kita maloni staigmena — sportų šakų parinkimas. Greta žanrui tradicinių rungčių (bėgimas, šuoliai, ieties metimas, šaudymas iš lanko ir pan.) atsirado ir rečiau žaidimuose aptinkamos gimnastikos ar šuolių į vandenį disciplinos. Tradiciškai, didžiausią malonumą suteikia šaudymo rungtys, kurių čia yra bent kelios.

Žaidimo pateikimas dailus ir stilingas, grafika daili ir fotorealistiška. Pažiūrėti gražu, nors… Na bepigu buvo daryti mini žaidimų rinkinį kuriame didžioji dalis rungčių ir arenų yra statiškos. Aišku kūrėjai kažkaip bandė atidirbti savo algas, todėl nenustebkite pamatę papildomų ir netikėtų raumenų tekstūrų.

Apskritai, kas liečia atletus, tai žaidime juntamas pozytivus fetišas tobulam kūnui ir į triko įspraustoms genitalijoms. Taip „London 2012“ dar gauna ir seksualiausio Olimpinio žaidimo titulą, net jei į šias varžybas įtrauktume ir 1990–ųjų „Sex Olympics“. Atletų kūnai sumodeliuoti labai kruopščiai, ypatingas dėmesys skirtas raumenų grupių išryškinimui, tiesą sakant, susidarė įspūdis, kad raumenys buvo modeliuojami atsižvelgiant ir į disciplinas. Tokiose nobuodžiose rungtyse kaip stendinis šaudymas, sukurtos papildomos tekstūros, kurios mirkteldamos šūvio metu, pavaizduoja rankoje atsiradusią įtampą.

Galiausiai žaidimas suderinamas su „Kinect“ ir „Move“ judesių valdymo technologijomis, tad skirtingai nei daugybė senesnių bandymų perteikti olimpiadą, šis prieš keliaudamas į dulkėtą stalčių, dar turi ne vieną šansą pasitarnauti kaip pramoga vaikams. Žaidime integruoti kelių žaidėjų režimai greičiausiai bus aktualūs tik tiems, kas norės žaisti prie vienos konsolės, ieškoti oponentų internete — bergždžias reikalas, ypač po tikrųjų žaidynių uždarymo.

Rutulio stūmimas pasirodo yra labai nuobodus sportas. Niekad jaučiu nebuvau matęs nei realiai, nei žaidime. Diskas smagiau, bet geriausia ietis. Į barbarus.

Rutulio stūmimas pasirodo yra labai nuobodus sportas. Niekad jaučiu nebuvau matęs nei realiai, nei žaidime. Diskas smagiau, bet geriausia ietis. Į barbarus.

Žodžiu aš su žaidimu jau praleidau 10 valandų ir panašu, kad praleisiu dar panašiai dar tiek pat, nes jis patiko namuose augantiems vaikams. Tai įspūdingas rodiklis, turint galvoje, kad su ankstesniais bandymais ištverdavau vos pusvalandį. Žinoma, tai nenuneigia fakto, kad žaidimas silpnas, paprastas, pigus, sukurtas kaip kamšalas olimpinių emocijų pavergtiems ne žaidėjams, bet tuo pat metu tas kamšalas yra adekvatus. Silpnas, bet kur kas geresnis nei galėjom tikėtis.

Įvertinimas: B

Olimpinė „Sega“ šlovė

Olimpinės „Sega“ kelionės prasidėjo dar 2007–aisiais, kai jų kuriamas „Mario & Sonic at the Olympic Games“ buvo pripažintas geriausiu Games Convention žaidimu savo kategorijoje. Po gausybės bandymų populiarinti sportą tarp žaidėjų ir žaidimus tarp sportininkų, Sega ir Nintendo pagaliau pavyko pataikyti į aukso viduriuką. Faktas, kad didžiausią įtaką žaidimo sėkmei turėjo firminių „Nintendo“ ir „Sega“ herojų sandūra, tačiau analitikai taip pat teigia, kad fenomenalius pardavimus pasiekti padėjo ne tik tai. „Mario & Sonic at the Olympic Games“ žaidimas buvo gavus TOK licenciją ir vadintas oficialiu Pekyno žaidynių žaidimu, kas padėjo sugeneruoti papildomo dėmesio ir pardavimų. Viso pasaulyje parduota per 10 milijonų šio Wii ir NDS konsolėms skirtų žaidimo kopijų.

Tiesa, apdovanojimus skubėję dalinti kritikai, jau rašydami apžvalgas neslėpė susierzinimo, ne vienas Shigeru Myamoto darbą pavadino komercine „chaltūra“.

Kitas Olimpinis žaidimas pasirodė po poros metų ir buvo dedikuotas žiemos žaidynėms Vankuveryje. Su žaidimu dirbo jungtinė dizainerių komanda, jame debiutavo kritikų išliaupsintas „Dream Events“ režimas, tačiau didesnės kritikų meilės jis nesulaukė. Žaidimas buvo kritikuojamas dėl nepataisytų nuobodžių sprendimų, tačiau tuo pat metu, bendras vertinimas atrodė nuosaikesnis — po pirmojo žaidimo, kritikų lūkesčių kartelė buvo žemesnė, serija buvo priimta kaip „Party“ stiliaus pramoga, daugiau dėmesio skirianti atstitktiniems žaidėjams, nei ištikimiems herojų fanams. Buvo parduota apie 6 milijonai šio žaidimo kopijų, kas turint galvoje kur kas menkesnį žiemos žaidynių populiarumą, yra labai neblogas rezultatas.

Praeitų metų pabaigoje pasirodęs „Mario & Sonic at the London 2012 Olympic Games“  siųlė daugiau to paties. Šį žaidimą ir patys matėm pernai metų „Gamescom“ parodoje ir kadangi tai buvo pirmasis serijos žaidimas kurį teko bandyti patiems, jis paliko gan neblogą įspūdį. Kaip vakarėlių žaidimas, žinoma. Kaip ten bebūtų, trečias kartas sumelavo, nemenka dalimi tai lėmė prasta 3DS situacija ir Wii dienų saulėlydis. Buvo parduota per 4 milijonus šio žaidimo kopijų ir nors lyginant su pirmąja dalimi tai nėra daug, šis skaičius vistiek 4 kartus didesnis nei suminiai PS3/X360 ir asmeniniams kompiuteriams skirto „London 2012“ pardavimai. Viso pasaulyje parduota per 22 milijonus „Mario & Sonic at the Olympic Games“ serijos žaidimų.

 

Tekstas iš e-žurnalo GameON#2 (2012/09)
GameOn
Nemokamą žurnalą skaitykite: www.gameon.lt

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *