Little Big Planet: ir vėl leiskite savo vaikučius pas mane…

Kalbėdamas apie Spore paminėjau minėjau ir Sony atsaką šiam žaidimui. Little Big Planet (Toliau – LBP). Turėjau galimybę išmėginti jo Betą versiją. Čia reiktų pripažinti du dalykus. Pirma. Dėl laiko stokos ir iš tingėjimo, beta metu nenuveikiau nieko doro. Man tai atrodo normalu, nes… nu ruduo. Daug oficialaus darbo, dar daugiau naujų žaidimų + pagausėjus šeima… Antra. LBP tapo laukiamiausiu mano metų žaidimu su kuriuo jau dabar sieju visus tamsius ir ramius sausio, vasario vakarus. Tingintiems toliau skaityti, labai rekomenduoju peržiūrėti 14 minučių video esantį šio puslapio apačioje. Šiame video matosi žaidimo intro, super stilingai pateiktas kūrėjų prisistatymas ir mokomasis lygis. Tiesą sakant šis video apie žaidimą pasako kur kas daugiau, nei bet kokios apžvalgos. Bent jau kol kalbam apie pirmą įspūdį.

Apie „Pirma“. Arba kas tas LBP?
Betoje praleidau keliolika valandų, tačiau sakau, kad nieko joje nenuveikiau. Kaip tai suprasti? Geriausias atsakymas į klausimą būtų paaiškinimas kas iš esmės yra LBP. Iš esmės tai yra platformer žanro žaidimas kuriame žaidėjai valdo itin mielą (nu nerealiai mielą) padarėlį pavadintą Sackboy. Iš esmės tai iš bulvių maišo pasiūta lėlytė kuri turi nukeliauti iš taško A į tašką B ir pakeliui surinkti visokius bonusiukus. Visai kaip Mario, skirtumas tik tas, kad žaisdami LBP mes turime tryjų lygių horizontalią plokštumą, t.y. joje atsiranda gylis padedantis išvengti ar apeiti tam tikras kliūtis. Visa kita visaip kaip Mario. Su dar keliomis išimtimis :). Na pavyzdžiui. Žaidėjas gali visiškai pakeisti savo skudurinės lėlytės išvaizdą. Tam reikalui žaidime randamos papildomos dalys, audeklai, perukai, sagutės akytės, siūlytės burnytės ir t.t. Žaidėjui panorėjus grubų pradinį audinį galima pakeisti prašmatniai atrodančiais džinsais ar bet kokia kita medžiaga. Taip pat galima atrakinti krūvas kostiumų, užmaukšlinti bohemišką beretę, telniaškę ir pižoniškus ūsiukus. Žodžiu aktyviai žaidžiant ir renkant papildomas dalis, lėlytės išvaizdą ribos tik žaidėjo fantazija. Kodėl išvaizda aktuali? Nes kiekvieną lygį galima įveikti vienam ar su draugais. Tiek online tiek offline. Ir čia atsiveria visas žaidimo grožis. Esmė tame, kad daugumos lygių įveikimas paremtas labai mielu fizikos varikliuku. Dauguma žaidime esančių objektų pagaminti iš kimštų medžiaginių dalių, kartono, medžio, paralono ir t.t. Susidaro įspūdis lyg skudurinė lėlytė keliauja per kokios tai pamišusios, žiauriai stiliovos, rankdarbius dievinančios bobutės trobą. Norint įveikti daugumą lygių tenka naudotis žaidimo pasaulyje esančiomis kliūtimis. Kai žaidi vienas, viskas paprasta. Pagavai paralono gabalą, išsisiūbavai, nušokai kur reikia. Radai svertą užlipai kairėj, pakėlei dešinę ir t.t. Dviese jau kitaip, nes šalia makaluojasi kitas žaidėjas. Jis irgi eina ten kur ir tu, ir tikslas jo tas pats, bet iš esmės tai jis trukdo. Kiekvienas žaidėjo judesys gali pakeisti kažką lygio išdėstyme taip, kad kitam žaidėjui teks gerokai pavargti. Kai žaidėm LBP su Jovaiša Leipcige, akimirką galvojau, kad susimušim… Paskui radau, kaip paimti jo valdomą lėlytę už ausies ir nutempti kur reikia :).


Per šias kalėdas priimu ir pliušinius žaisliukus. Tik ne meškiukus. Noriu vieno iš jų!

Tačiau du žaidėjai ne riba. Jei namuose atsiras keturi pulteliai, vienu metu žaisti galės 4 žmonės. Man baisu ir pagalvot…
Nors šiaip tai nieko baisaus, nes pats žaidimas nuolat siūlo žaisti on-line. Kur skudurinukai tai prisijungia tai atsijungia ir visi smagiai sau keliauja.
Ir nors teoriškai visi visada nori greitai įveikti lygį ir laimėti, laimėti LBP nėra ko. Na tiksliau galima surinkti daug taškų ir pasižymėti geriausiai lygį įveikusių žmonių sąraše, bet tai daryti nėra prasmės. Nes lygių žaidime bus šimtai. O gal tūkstančiai ar net dešimtys tūkstančių. Iš kur jie? Juos kuria patys žaidėjai. Kaip ir sakoma žaidimo intro filmuke… LBP tai maža didelė planeta kurioje telpa visos žmonių svajonės ir sapnai. Tuo, mano nuomone LBP smarkiai pranoksta Spore.

Apie „Antra“ kodėl žaisiu tik po naujų?
Na šiaip LBP ketinu įsigyti tik jam pasirodžius. Ir ketinu jį žaisti, tačiau tai bus šiaip, vakaro leidimo būdas. Esmė tame, kad žaidime yra kampanijos režimas kurio metu bus galima atrakinti milžinišką kiekį dalių savo personažui ir lygių redaktoriui. Vėliau galima pasinerti į penkiaminutes analizuojant kitų žaidėjų sukurtus lygius, kurie gali būti patys įvairiausi. Pradedant sudėtingais, fizikos dėsniais paremtais galvosūkių lygiais, baigiant visai paprastučiais, kur nieko ypatingo nereikia daryti, tiesiog keliauji ir grožiesi aplinka. Visa tai linksma, smagu ir tuo kur kas patraukliau nei Spore. Nes tai visų pirma žaidimas. Linksmas, mielas, didelis, atviras ir kiekvieno poreikius patenkinantis žaidimas. Tai garantuoja ir žaidime esanti tag‘inimo sistema. Ji veikia paprastai. Įveikei lygi ir ekrane matai atsitiktine tvarka pateiktus 4 būdvardžius. Pasirenki vieną, kuris tavo galva labiausiai apibūdina ką tik žaistą lygį ir sistema jį įsimena. Vėliau naudodamiesi šiais duomenimis žaidėjai gali pasirinkti lygį pagal nuotaiką, kaip paieškos žodį pasirinkdami tai kas jiems aktualu „Linksmas“, „Mažas“, „Nuobodus“, „Sudėtingas“, „Absurdiškas“ ir t.t. Tačiau kaip bežiūrėtum, šiuo atžvilgiu LBP yra ne kas daugiau nei paprastutis, smagus laisvo laiko praleidimo būdas ar vakarėlių palydovas. Mane asmeniškai labiausiai vilioja lygių kūrimo mechanizmas su kurią jau susiejau labai rimtus planus. Noriu atkurti kelis ar keliolika istorinių Lietuvos momentų naudodamasis padavimais, legendom ir tikrais įvykiais. Tik tam prireiks masės laiko, mat lygių kūrimo įrankiai, nors ir nėra sudėtingi, jų kiekis beprotiškas. O tai įpareigoja kurti kokybišką ir visavertį lygį, kuris… Kuris prilygtų normaliam visaverčiam žaidimui. Kažkada vienas iš media molecule darbuotojų (LBP kūrėjai) užsiminė, kad LBP gali tapti įrankiu padėsiančiu žmonėms gauti darbą žaidimų industrijoje. Tada visi jį vadino naivuoliu o piktesni saitai atvirai iš jo išsityčiojo. Heh… Aš mintyse pritariau visiems nepritariantiems… Dabar manau, kad be reikalo.


Prieš pradėdami persirengiam!

Žaidime esantis lygių redaktorius yra kolosalus. Visų pirma mes gaunam debesį objektų kuriuos galima naudoti kaip kliūtis ar galinius fonus. Tai standartas. Tačiau sukūrę pirmąjį primityvų šokinėjimo lygį galime žengti toliau. Kurti savo personažus, kurie formuluos užduotis žaidėjams. Tuomet kurti ir pačias užduotis, kurios gali būti banalios, nueik iš taško A į tašką B, arba sudėtingos liepiančios žaidėjui rasti gerai užmaskuotą užduotį, bei susirinkti lygyje išmėtytas dalis jos sprendimui. Pavyzdžiui viena iš mano vizijų yra sukurti lygį apie Gedimino pilį kur žaidėjas pirma turės įveikti paprastutį kliūčių ruožą, košmarišką Gedimino sapną. Gale pamatęs vilką, žaidėjas ieškos Krivių Krivaičio, kuris lieps surinkti tam tikrą kiekį kaladėlių ir ant nurodytos kalvelės pastatyti bokštą. Su vėliava būtinai. Tik tada žaidėjui atsirakins kelias į finišą. Bet tuštumoje būtų liūdna, todėl aš pridėliosiu varlyčių ir paukščiukų. Kada ir kokius garsus skleis padarai nuspręsiu aš, o jie elgsis kaip liepti, kad žaidėjui susidarytų kuo geresnis įspūdis. Rupke… Gal tada reiktų ir muzikinio fono? Ok! Prikabinėsiu pasaulyje magnetofonų ir nurodysiu kiekvienam jų kokią muziką groti. Taip pat, kad nenusibostų, kai kuriuose iš jų išryškinsiu vienus instrumentus ir nutildysiu kitus. Kiekvienas magnetofonas turi savo veikimo nuotolį, kurį aš nustatysiu pats, tad jis ims groti tik tada kai žaidėjas pateks į numatytą zoną. Todėl kur šviesu bus linksma, o košmariškam sapne kur tamsu, gros baisi, baisi melodija! Kai ir jei padarysiu visa tai tikrai jausiuosi nusipelnęs 15 sekundžių šlovės. Todėl nufotkinsiu save naudodamas webcam‘ą ir lygio pabaigoje pakabinsiu savo foto, kad visi žinotų kam dėkoti!
Taip ir bus! Jei vėl nestrigsiu kokiam nors MMO.

O kai paaugs Oskaras, kursiu jam pasakas apie Oželį Kvaišelį. Nes mano vaikystės pasakos buvo gražios, bet knygos neišliko. Naujai išleistos man nepatinka, todėl darysim iš atminties.

Ir nevalia tyčiotis iš naivių Media Molecule darbuotojų. Jie sakė tiesą. LBP neatskleis techninių žmogaus gabumų ir programuotojo darbo jo pagalba greičiausiai negausi. Bet LBP sukurti lygiai gali daug ką pasakyti apie žmogaus užsispyrimą, kruopštumą, kūrybingumą, fantaziją, skonio reikalą… Tai lygių redaktorius kuris leidžia sukurti absoliučiai bet ką, pradedant žaidimo siužeto, baigiant lygių dizaino sprendimais. O lygių dizaino sprendimai yra labai svarbu.

Tiesa… Šiek tiek apmaudu, kad iš esmės labai paprastas ir lengvai perprantamas lygių dizaineris vis tik pasirodys per sudėtingas vaikams. Su savo skudurine lėlyte jie galės daryti ką nori, bet įgyvendinti savo svajonių naudojant lygių redaktorių jiems nepavyks. Šioje vietoje Spore yra kur kas geresnis pasirinkimas. Problema tame, kad duodami neribotą laisvę lygių kūrimui, kūrėjai turėjo pasiūlyti ir milžinišką kiekį įrankių. Norint juos naudoti privaloma peržiūrėti milžinišką kiekį mokomųjų filmukų. Norint padaryti mažą, paprastutį lygį, reikia daug kantrybės. Vaikai jos stokoja. Na bet tam ir yra tėvai :).


Vizualiai žaidimo aplinkos bent jau man yra super stilingos, super mielos ir super jaukios. Tokiom akimirkom ir prasimuša fanbojiškumas, nes nu va taip ir ne kitaip daro tik Sony.

Kol laukiam žaidimo pasirodymo, kviečiu visus apsilankyti oficialiame Little Big Planet tinklalapyje. Ten yra Create režimas, kuriame labai smagiai galima pasigaminti sau mielą darbastalio tapetą :).

Komentarai

9 komentarai
  1. Foxiz 2008/10/14 Atsakyti
  2. artojas 2008/10/14 Atsakyti
  3. Primusas 2008/10/14 Atsakyti
  4. artojas 2008/10/14 Atsakyti
  5. Kukas 2008/10/15 Atsakyti
  6. Mantoshke 2008/10/16 Atsakyti
  7. artojelis 2008/10/17 Atsakyti
  8. Mantoshke 2008/10/20 Atsakyti
  9. gabriele 2009/06/13 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *