Klišės velka | Fight Night Champion

Klišės velka. Tikrai ne visada, bet kartais. Pavyzdžiui žiūrint/žaidžiant boksą. Nepaisant to, kad ir šioje sferoje yra pora kino šedevrų, visumoje kinas apie boksą yra pasmerktas stovėti ant klišių. Senyvas, rūpestingas ir mylintis treneris. Geriausia būtų italas. Smulkus, mažiukas, plinkantis, bet vis dar galintis smogti ir rėkti. Check.
Moteris. Ne per graži. Geriausi būtų savotiško grožio arba kitaip tariant — simpatiška. Check. Kitą dieną, po to kai išmėginau „Fight Night: Champion“, tokią pačią (arba labai panašią), mokomajam laikotarpiui įdarbino kaimynystėje esančiame „Lukoil“. Double check. Būsimas uošvis. Bokso pramonės magnatas. Niekšas. Nesąžiningų lažybų ir „atsigulimo“ kada bus pasakyta šalininkas. Kaltas dėl visų pasaulio nelaimių ir laikantis amžiną pyktį ant visų kas jam nenusilenkia. Check. Ne… Vis dar per skystas portretas.
Jis kaip genetinė vėžio informacija — išjudink jį ir pasmerksi kelias savo giminės kartas gyventi nuolatinėje baimėje. Dar jis turi kišeninių mentų. Dabar jau check.

1

Herojus. Lojalus, mylintis, ištikimas, garbingas. Juodaodis.

Brolis. Kietas, bet ne toks kietas kaip Čempionas. Bet tokiu būti norėtų. Jaunatviškas debilizmas ir „jaunesniojo brolio sindromas“ daro savo. Jaunėlis nori išlysti iš po vyresniojo šešėlio. Nuslysta į tamsos pusę, sumeta skudurus su imperatorium. Check. Oponentas. Baltas, aukštas, stiprus, negailestingas, nuožmus, ištvermingas, tatuiruotas, galbūt net nacis. Check. Mirę brolių tėvai, kurie pastato vyresnįjį į nuosaikiai nuolaidžią poziciją? Check!

Scena
Aktorius ir vaidmenis turim, tad metas į sceną. „Fight Night Champion“ prasideda neįtikėtinai sklandžiai ir užburia nuo pirmų akimirkų. Tikrai. Jis kaip ir bet kuris filmas apie boksą ar šiaip kovotojus. Žmogus iš anksto žinai, kas bus, kaip bus, kelintam raunde kris brolis, kada pažadėsi kerštą, kaip tave pakiš ir kaip grįši į ringą. Žinai kaip atrodys paskutinė kova. Žinai, kad kraujuos antakis, o oponentas bus šaltakraujiškas, varomas noro žudyti. Žinai, kad jam tai nepadės ir, kad finale švęsi pergalę. Kine žinai, kad tai nulems į salę mestas žvilgsnis ir minioje rastas jos veidas. Nepamenu ar tai buvo žaidime, bet jei ir nebuvo, aš tai įsivaizdavau. Nes šiame žaidime telpa visi Rokiai, Uraganai, milijono vertos mergiotės ir Aismenai. Siužetas sukaltas ypač tvirtai, sekant geriausias kino tradicijas. Veiksmas žaibiškas, solidžiai papildytas ant variklio susuktais siužetiniais intarpais, kartais dar papildomai prablaškomi realiai nufilmuotomis žinių laidomis. Krištolinės kokybės grafika ir puikūs garsinančių aktorių darbas daro savo, filmas sužadina apetitą ir tampa pagrindiniu žaidimo varikliu.

2

Kalėjime nėra mėgėjiško bokso, jį keičia profesionalus luošinimas. Į žaidimą ši tiesa perkelta ypač skausmingai.

Kaip ir visi šio žanro kino pramonės atstovai, „Fight Night Champion“ pinigus stato ant emocijų. Scenarijus perpildytas dramatiškais įvykiais, pakilimais ir nuopuoliais. Dar daugiau… Žaidime skirtingai nei kine, laikas yra režisieriaus šalininkas. Kuo ilgiau trunka, tuo geriau, tad kūrėjams atsivėlė galimybės skirti proporcingą dalį dėmesio kiekvienam herojaus gyvenimo etapui. Niekas nelieka už kadro. Karjeros pradžia, pakilimas, nuopuolis, kalėjimas, grįžimas į laisvę, į ringą ir į pretendento poziciją. Viskas išdėliota lygiais intervalais ir yra reikšminga. Įspūdi sustiprina ir nuolatiniai pokyčiai kovos taisyklėse ir herojaus išvaizdos kaita. Šį sykį jiems tikrai pavyko įtikinamai perteikti vidinį herojaus pasaulį, kas šiaip žaidimuose ne naujiena, tačiau šiame žanre tai kažkas visiškai nauja. Neslėpsiu. Vaidinimas mane sužavėjo. Viskuo. Ritmas, dinamika, nuoseklumas, istorija, atomazga… Viskas iki pat didžiojo finalo buvo tobula, tiesa tik tuo atveju jei „Fight Night: Champion“ vertinam iš žiūrovo pozicijos.

4

Vienas dalykas vis tik turėtų palikti „Champions“ kūdrą ir išplaukti į plačiuosius vandenis. Spec. sąlygos. Ringe sužalota ranka ir griežtas trenerio nurodymas smūgiuoti tik kaire. Prakirstas antakis, gręsiantis TKO, griežtas nurodymas du raundus nepraleisti smūgio į sužalotą vietą, kad medikai ją normaliai sulopytų. Ir t.t. Tokie nutikimai, pusiau atsitiktine, pusiau statistika paremta tvarka, turėtų ir galėtų papuošti bet kurį „fighting sim“.

Užkulisiai
Visai kitos mintys užplūsta jei bandai analizuoti savo kaip žaidėjo emociją. Keista, bet žaidžiant „Fight Night: Champion“ bendra emocija ir galvoje besisukančios mintys buvo kone identiškos toms, kurias patiriu ir žaisdamas „Dragon Age II“. Iš esmės „Champion“ yra naujas pavyzdys teoretikams, ieškantiems balanso ir galimybių sukurti aukščiausios prabos vizualinį šou, su stipriu emociniu užtaisu, bet išvengiant grubiuoju būdu įsiūtų skriptų, kurie atima tai, kas žaidėjui brangiausia. Kalbu apie iliuzinį visagalio vaidmenį, kuris visais laikais buvo pagrindinis žaidimų (kokie jie bebūtų) variklis. Kažkur jau minėjau, kad mano nuomone dabartinis žaidėjas kur kas labiau susierzina ir nutolsta nuo žaidimo vertindamas aspektus kurie nepaklūsta jo valiai. Tai tik žodžių žaismas, bet vystantis žaidimams ir technologijoms, žaidėjo požiūris pasikeitė minimaliai, o lūkesčiai auga maksimaliai. Jei industrijos aušros būsenoje mes stverdavom žaidimą ir džiaugdavomės naujais dalykais kuriuos galime nuveikti, dabar mes daugiau dėmesio skiriam tam, ko nuveikti negalime.

3

Žinomų veidų ištroškę, galės užvažiuoti per daugiau nei 50 jų.

„Fight Night: Champion“ ant vienos svarstyklių lėkštutės padėjo realų bandymą paversti bokso žaidimą kažkuo daugiau. Kažkuo užburiančiu, sukuriančiu stiprų holivudišką įspūdį… Veiksmas ringe kunkuliuoja emocijomis, kurios sužadinamos pačia banaliausia forma. Žaidėjas dorai nė negirdi, bet kiekvieną jo judesį lydi garso takelis, jis antrina komentatoriui ir dinamiškai atspindi įvykius ringe. Tai žiauriai veikia pasąmonę, nes sėkmingos atakos iššaukia įkvepiančią muziką, kuri dar pergalei neatėjus padeda suvokti, kad ji jau čia pat. Tas pats liečia ir nesėkmes. Jos ir išduoda pagrindinę geros savijautos paslaptį. Be žaidėjo ir jo trenerio, greta ringo dar yra režisierius. Tavo oponentas statistas, o valdomas herojus — pagrindinis aktorius. Jis tik „vaidina“, kad tu jį valdai, kaip ir jo oponentas vaidina, kad priešinasi. Šių niuansų suvokimas gali ateiti jau pirmomis žaidimo akimirkomis, gali palaipsniui, gali visiškai neateiti (tebūnie palaiminti simpletone‘ai gebantys iš gyvenimo pasiimti tai kas geriausia), bet kai ir jai tai nutiks, „Champion“ režimas sugrius. Ne visiškai. Bet kuriomis aplinkybėmis jis yra smagus ir malonus pabaigti, bet pasibaigęs burnoje jis palieka kartėlį. Turiu galvoje…

5

Va jis. Lenkiu galva prieš kastingo specialistus. Tikrai sukelia emocijų. Nuo susižavėjimo iki neapykantos.

Na koks malonumas įveikti žaidimą, kuriame absoliučiai viskas buvo sudiriguota dar iki tau prie jo prisėdant? Lyg ir suvokdami tai kūrėjai įmeta šiek tiek iššūkio į paskutinę kovą ir ištempdami ją iki kelių raundų. Viską iki šiol laimėjęs per daugų daugiausiai tris raundus, dabar turėjau kamuotis privaloma tvarka stengdamasis išstovėti ant kojų mažiausiai 5. Frost‘as suprogramuotas laikytis scenaristų nurodymų, tad jei žaidėjas mėgina kažkur nukrypti, jam atbaladojamos kepenys, o teisėjo pirštus netrukus pakeičia bekompromisis „game over“ ekranas.
Drama, įtampa, efektai, muzika, nuoseklumas — ant vienos svarstyklių lėkštės… Vienintelis dalykas, žaidėjo vaidmuo visame tame, ant kitos. Kaip manot kas nusveria?

Dūzgės
Įdomu tai, kad kolosalus ir viena prasme pavergiantis, kita gniuždantis „Champions“ režimas tėra 15-20% žaidimo. Be jo pakuotėje yra ir visi klasikiniai „Fight Night“ sprendimai, tame tarpe ir „Fight Now“ ar „Legacy“ režimai. „Legacy“ yra milžiniškas ir būtent jis realiai perteikia tai, ką vadinam bokso žaidimų klasika. Savo herojaus kūrimas, alinančios treniruotės ir sekinantis kelias į aukštumas. Kovos ringe vangios, geriausiu atveju baigiasi pergale teisėjo sprendimu, progresas lėtas ir turbūt realistiškas. Mano atveju bėda ta, kad sudalyvavęs efektingose, nors ir netikrose „Champion“ kovose, aš norėjau tokių pat efektingų, bet tikrų „Legacy“ kovų. Šiuo atveju žinoma kiekvienam savo, tad seno gero „Fight Night“ ieškantys žaidėjai per daug pergyventi neturėtų. Dėžutėje jis yra. Bėda ta, kad toje pat dėžutėje yra kitokio bokso vizija. Net nežinau kam ją prilyginti. Gal šitiems visokiems „E“. Jo ko gero. Bent jau mano atveju. „Champion“ režimas kaip skonio stipriklių prigrūsta sintetinė soja, suteikia malonių akimirkų skonio receptoriams, bet ne skrandžiui kuris nori kažko realaus. Čia pat yra ir „Legacy“. Jis didelis ir realus, bet po „E“ kažkaip nesikramto. Trūksta skonio. Arba laiko. Savaitę nieko nevalgant ir nuosekliai skalaujant burną vandeniu, gal ir pavyktų viska sudėlioti į vietas.

6

Žalos modelis irgi DA inspiracija.

 

Komentarai

3 komentarai
  1. Zmej 2011/05/05 Atsakyti
  2. Rokas 2011/05/08 Atsakyti
  3. Meshqis 2011/05/08 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *