Kingom Under Fire: Circle of Doom — lopšinės sindromas

Dar vienas projektas X360 konsolei atkeliavęs iš rytų. MS nemažai dėmesio skyrė, skiria ir manau ateityje tebeskirs projektams iš rytų. Tai natūralu, nes būtent rytietiškų elementų turintys žaidimai Europoje nemenkai prisidėjo prie itin stipraus PlayStation žaidėjų fandomo. Norint atsiriekti JRPG mėgėjų dalį, X360 būtinai turėjo kažką pasiūlyti. Ir siūlo. Sakyčiau net su išskirtiniu užsidegimu. Jau žaidžiau ir kiek nuobodoką, bet neblogų vertinimų susilaukusio Blue Dragon, nuostabiąją Eternal Sonatą, savo eilės laukia Lost Odyssey. JRPG kaip ir tradiciniai RPG žaidimai turi ir savotišką slasher žanro atmainą. Šioje srityje susidūriau kol kas tik su N3 ir štai dabar su KUF: Circle of Doom. Abiejų kontaktų su šiuo žanro atstovais metu teko pripažinti vieną dalyką — tokie žaidimai ne man.

kingdom
Selina. Vienintelė moteris žaidime. Natūralu, kad žaidžiu už ja. Gal tame irgi yra dalis nuobodumo. Ji trapi, todėl dažniausiai atakuoja iš toliau ir žaidimas darosi panašus į vištamušį.

Tiesą sakant JRPG visuomet žavėjo ne žaidimo eiga ar stiliumi, bet savo trukme ir išbaigtomis, dramatiškomis istorijomis. Valandos trukmės įvadinis filmukas žaidime norma. Viso žaidimo metu pasirodančios cut-scenes irgi trunka nuo kelių iki keliolikos minučių kiekviena. O jų šimtai! Būtent ši žaidimo savybė prikaustydavo mane (ir manyčiau tūkstančius kitų Europiečių) prie žaidimo. Tuo tarpu rytietiški slasheriukai (šiuo atveju KUF) yra siaubingai nuobodūs, monotoniški ir istoriniu požiūriu turi tik šiokias tokias užuomazgas. Kelias dienas iš eilės ryžtingai stengiausi žaisti KUF su tikslu išsiaiškinti, kodėl MS taip „svaigo“ reklamuodami šį projektą, bet taip ir neišsiaiškinau. Kiekvienas bandymas žaisti buvo vainikuojamas išėjimu į balkoną parūkyti ir išblaškyti miegus, nes šiame žaidime miegas visada paima viršų. Tiesa, ieškant galima rasti istorijos užuomazgas ir pamėginti plėtoti siužetinę liniją darant specialias užduotis. Kaip bebūtų keista, tai sudėtingas procesas pareikalausiantis daugiau dėmesio ir kantrybės nei dauguma pastaruoju metu matytų žaidimų apskritai. Užduotys pateikiamos labai paprastai, be jokių detalių paaiškinimų. Nueik, surask, užmušk atnešk. Daleiskim tu jau esi atvykęs į trečiąją zoną ir tik peržengęs jos ribas gauni užduotį nudobti 6 skirtingų tipų priešus. Logiškai mąstant, šie priešai turėtų tavęs laukti priešakyje. Bet iš esmės taip nebus. Labai tikėtina, kad ieškomi monstrai bus išmėtyti per visas tavo jau lankytas zonas. Maža to, tai nebus eilinis mob‘as kurie milžiniškais kiekiais nuolat puola žaidėją, greičiausiai tai bus vienetinis kažkokio monstro modelis sutinkamas tik sakykim pirmos zonos, ketvirto etapo, kokiam nors slaptam išsišakojime. Žodžiu monstras kurio lygi šiol niekas nematė ir vien todėl natūraliai tikisi, kad jis dar laukia priešakyje. Situacijoje, kai kiekviena žaidimo zona sudaryta iš keleto etapų ir norėdamas patekti į konkretų etapą visada privalai įveikti pačią zoną nuo pradžių, tokia monstrų paieška tampa labai nuobodi ir erzinanti. Žodžiu šiame žaidime sąvoka įveikiau X zoną neegzistuoja. Norint kažko pasiekti žaidime, X zoną teks įveikti Y kartų, kur Y mažų mažiausiai dviženklis skaičius.


Whoa koks gerulis. Mėsa, ratai, spygliai ir aukštos įtampos laidai. Kur dar tokį teko matyt?

In the Zone

Kas tos zonos ir etapai. Paprasčiausiai paaiškinti, trumpai apibūdinant žaidimo mechaniką ir esminius tikslus. O mechanika paprasta kaip tris kapeikos. Spaudinėjant kokius trys mygtukus žudyti ordas įvairiausių monstrų ir tokiu būdu kelti savo personažo lygį. Ateini į zoną, ji sudaryta iš keliolikos etapų. Kiekvienam etape yra kelias iš taško A į tašką B, nuo to kelio nelabai kur ir nusuksi, nebent būtų išimtis, anksčiau minėti pusiau slapti praėjimai. Tai štai pėdini tuo takeliu matai stovi 20-30 monstrų. Išdaužai visus, susirenki grobį, keliauji toliau. Praeini 100 metrų procedūrą pakartoji. Ir taip iki boso. Bosą muši ilgai. Užmuši, patenkti į kitą zoną. Ir vėl ilgai ir nuobodžiai daužai monstrus kol sutinki naują bosą. Labiausiai erzina tai, kad iš esmės nieko apart to daryti nereikia. Bent jau žaidžiant normaliam sudėtingumo lygyje. Kiek teko skaityti internete, tikrasis įdomumas prasideda pakėlus personažo lygį iki kokio 100-ojo lygio. Tada jau žaidžiama super sudėtingu žaidimo režimu, ir dauguma iki tol nereikšimų žaidimo elementų įgauna prasmę. Tie kiti žaidimo elementai, tai inventoriaus derinimas, atributų skirstymas ir ginkluotės bei inventoriaus sintezė. Kiek teko skaityti apie žaidėjų atradimus ir eksperimentus su šiomis žaidimo dalimis susidarė įspūdis, kad KUF visai įdomus žaidimas. Tik yra vienas mažas niuansas. Iš kur gauti tiek kantrybės ir sveikatos, kad užgrindinti savo personažą iki tokio lygio, kuomet žaidimas pasidaro išties įdomus ir sudėtingas (matematiniu požiūriu).


Driežažmogiai čia kaip ir visur. Graži copy/paste armija šiaip.

Sintezė ir truputėlis magijos
Po kelių dienų praleistu su KUF atsakymo į klausimą kas jame TOKIO, kaip ir neradau. Stebėtina, tik tai, kad iš esmės kas vakarą apie jį pagalvoju ir paprastai net šiek tiek pažaidžiu. Tai, kad kažkada pasieksiu bent 80 personažo lygį skamba labai abejotinai, bet kad užbaigsiu siužetines misijas kurias pradėjau tai faktas. Kodėl? Turint mintyje tai ką rašiau anksčiau tai skamba kaip tuščias laiko švaistymas ir savęs kankinimas. Dalinai taip ir bus, bet žaidime yra šis tas magiško ir mielo, ką norisi paprasčiausiai 1 kartą pamatyti.
Iš esmės kalbu apie žaidimo grafiką apskritai, bei monstrų modelius atskirai. Iš pradžių žaidimo aplinkos (zonos) atrodė žiauriai nykiai, bet ilgainiui darosi panašu, kad teks lankytis ne vienoje sunkiai apibūdinamoje vietovėje. Noriu jas pamatyti.
Monstrai. Aišku žaidime pilna tradicinių ir jau daug kur matytų driežažmogių, skeletų ir vorų. Visi jie sumodeliuoti dailiai, bet jokių ach ar och kalbant apie juos būti negali. Tuo tarpu nukeliavus kiek toliau kelią pastoja jau rytams būdingi tvariniai. Tai gali būti viskas pradedant pulsuojančiu ir nuolat verkiančiu, aiškios formos neturinčiu mėsos gabalu, baigiant kažkokia abstrakčia figūra su 37 galūnėm, trikampe galva ir dviašmeniu kirviu. Rytietiškuose žaidimuose būtent tai mane ir veža. Meninis arba tiesiog kitoks požiūris į monstrą. Reik pripažinti, kad fantasy žanrui tampant pop kultūros dalimi, orkai, minotaurai, goblinai ir troliai mums jau senai nustojo atrodyti kaip „monstrai“. Nu kokie jie monstrai? Dauguma iš jų išvis labai mieli padarai. Su jais susiduriam kone kiekvienam fantastinių motyvų turinčiam žaidime ar filme, todėl nieko labai monstriško juose ir nėra. Rytietiški žaidimai būtent savo drąsiu ir kartais šiek tiek ligotu požiūriu ir žavi. Išties labai smagu susidurti su tuo, ko dar neesi matęs, tai apžiūrėti ir paskui užkapoti negyvai. Kalbant apie bosus tai išvis… Azijiečiai jaučiu turi net atskirą mokslą ta tema. Jie milžiniški, makabriški, šlykštūs, baisūs ir sveiku protu nesuvokiami. Tačiau tuo pat metu neįmanoma nuo jų atplėšt akių. Kukas turi šiems atvejams labai gerai tinkanti posakį „Kaip vėmalai. Šlykštu, bet negali nežiūrėt“. Noriu visa tai pamatyti savo akimis.
Kitas momentas sintezė. Vienas iš azartiškesnių žaidimo bruožų reikalaujantis neblogų loginių ir matematinių žinių. Žaidime galime sintezuoti daigtus vienus su kitais, tokiu būdu keičiant pradines jų savybes. Pradiniame žaidimo etape tai nėra labai svarbu, nes ginklų gaunamų iš monstrų daugiau nei pakanka, kad net miegodamas laimėtum visus susirėmimus. Tačiau eksperimentuoti niekas nedraudžia. Ginkluotės mechanika žaidime paprasta. Kiekvienas ginklas turi tam tikrą žalos galią o jo naudojimui eikvojami SP taškai. Sakykim personažas turi 10SP taškų vadinasi ginklu sunaudojančiu 1SP per smūgį, jis gali atlikti 10 smūgių kombinaciją. Čia ir prasideda smagumas. Teisingai skaičiuojant taškus, galima kaupti reikalingą trash dropą pirmuose lygiuose, kad vėliau gavus kokį rimtą kalaviją sintezės būdu dirbtinai mažinti jo SP reikalavimus. Tokiu būdu žaidėjas gali ne tik prailginti savo kombinacijas, bet ir dirbtinai sumažinti ginklo lygį ir perduoti jį savo žemesnio lygio personažui. Sintezės būdu taip pat sėkmingai galima bandyti pakelti apžavo (enchantment) esančio ant ginklo lygį ar visiškai keisti jo charakteristikas. Tokiai sintezei naudojami arba vienos rūšies ginklai arba pats ginklas sintezuojamas su tam tikros rūšies gėralu. Iš pradžių visas mechanizmas atrodo labai neaiškus, bet mokslinių bandymų keliu galima atrasti labai įdomių dalykų. Aišku tai kainuoja. Zilijonus žaidime esančių aukso kapeikų ir laiko.
Šie du elementai (vaizdas ir sintezė) iš esmės ir yra tai, ką norėčiau ilgėliau patyrinėti. Užsiimti tik jų nagrinėjimu šiek tiek gaila laiko todėl ir užsibrėžiau tikslą, šalia pamatymo to ką noriu pamatyti, išnarplioti ir vienintelio moteriškos lyties personažo istorija (kuri šiaip tai labai liūdna ir nuobodi :().


Yra picoj Hut tokia pica — Meat Feast. Kažkuo man ji su šiuo epizodu asocijuojasi…

Baigiamieji komentarai, co-op
Na akivaizdu, kad rekomenduoti tokio žaidimo tikrai negaliu. Žinau, kad yra šio žanro fanatai, bet greičiausiai jie apie patį žaidimą žino jau senai. Dar KUF gali sudominti tuos kam įdomi būtent žaidimo Art dalis ir monstrų modeliai. Bet šioje vietoje logiškiau būtų įsigyti keletą brandesnių anime juostų.
Žaidime yra ir co-op režimas dviems žaidėjams. Daug kas sako, kad žaisti KUF dviese nepalyginamai smagiau. Gali būti, bet man kyla įtarimas, kad iki gero 50 lygio tai būtų tik dar nuobodžiau. Jei mano Selina pati viena peiliais užmėto 20 monstrų nė neleisdama jiems priartėti, ką ji veiktų, kai priekinėse linijose siautėtų koks nykštukas su kirviu šniodamas taikinius greičiau nei skraido peiliukai? Vėliau gali būti tikrai įdomu. Bet kaip ir minėjau. Iki to vėliau reik sugebėt išbūti budrioj būsenoj. O tai ypatingai sunku, ypač po darbo dienos, kai ir be interaktyvių lopšinių miegas ima.


Žaidimo išsaugojimas galimas tik saugumo salelėse panašiose į šią.

P.S. Hmz… Ką tik paštu gavau staigmeną. Žaidimą apie Borną (Robert Ludlum’s: The Bourne Conspiracy), kuriame pasak gan tvirtą pagrindą turinčių gandų, yra kažkoks lygis (lygiai) susieti su Lietuva. Panašu, kad KUF keliauja į lentyną neribotam laikui. Borno preview diskas į PS3. Kai tik suprasiu, kas ten prie ko informuosiu :). Pastaruoju metu žaidimuose Lietuva minima dažnai, bet vistiek… Ne kiekvieną dieną.

Komentarai

3 komentarai/-as/-ų
  1. CrossFire 2008/05/26 Atsakyti
  2. artojelis 2008/05/26 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *