Kaip mano mergina pradėjo žaisti WoW? – II dalis

Pradėkite skaityti nuo pirmosios teksto dalies!

Nepraėjo nei savaitė po pirmosios žaidimo sesijos, kuomet sugrįžome į „World of Warcraft“ pasaulį. Nors tikėjausi, kad man teks ilgai ir nuobodžiai įkalbinėti savo draugę sugrįžti prie mūsų eksperimento, buvo visiškai priešingai. Ji nuolat kalbino mane – „laikas pratęsti mūsų nuotykį!”. Ir pagaliau pratęsėm…

Pasaulio pabaigos istorija

Kaip pasižymėję Taurenų rasės atstovai iš Thunder Bluff miesto buvome išsiųsti į Ordos sostinę Orgrimmar. Aš pristačiau naujajai žaidimo fanei galimybę skristi su goblinų konstruotu zepelinu ir iš viršaus apžvelgti teritorijas, kurias ketinome lankyti po to. Puchia sutiko ir po keliolikos minučių jau sėdėjome violetinės spalvos orlaivyje. Tačiau mes nebuvome dviese. Kompaniją mums palaikė trolių šamanas keliaujantis tuo pačiu reisu. Ir nors iš pat pradžių pakeleivis buvo tylus, netrukus užsimezgė be galo įdomus pokalbis.

Sukant ratą aplink Thunder Bluff, už Puchia akių užstrigo vienišas drakonu skrendantis žaidėjas, tad ši garsiai (pokalbių lange) leptelėjo, kad mėgsta drakonus. Vos tik kirtome Mulgore ir Barrens sieną, prieš akis atsivėrė milžiniška dykuma ir ją skirianti lavos upė, o trolis pamokomai atsakė, kad Deathwing greičiausiai jai nepatiktų. Puchia pasiteiravo kodėl ir netrukus pirmą kartą išgirdo apie didijį Kataklizmą, kuris ištiko Azeroth pasaulį prieš kelis metus. Trolis papasakojo, kad seniau čia jokios lavos upės nebuvo ir pasaulis buvo kitoks – šiek tiek ramesnis ir paprastesnis.

Iškart po to man teko atsišaudyti į klausimus apie besikeičiantį pasaulį ir viso Kataklizmo mąstą, o aš savo ruožtu paklausiau, kaip naujam žaidėjui atrodo toks žaidimo kūrėjų sprendimas. Būkime teisingi, seniesiems žaidimo fanams Kataklizmas tapo lūžio momentu, kuris nuo žaidimo atbaidė ne vieną (įskaitant ir mane). Tačiau Puchia tik išpūtė akis ir ištarė „kaip kietai!”

Neramumai sostinėje

Vos tik mūsų zepelinas įskrido į ordos sostinę, akis išpučiau ir aš. Virš centrinio Orgrimmar paviljono pastebėjau kai ką niekad nematyto – milžinišką melsvą drakoną. Taurenų vienuolei jis didelio įspūdžio nedarė, tačiau kai paaiškinau jai, kad vos prieš savaitę čia jo tikrai nebuvo, nustebo ir ji.

„Kur aš?“

 

Vis tik Puchia labiau stebino tai, kas man buvo įprasta – sostinės gyventojai ir kiek jų čia daug. Orgrimmar gatvėmis zujo orkai, troliai, elfai ir visos kitos Ordos rasės. Vieni jų sklandė švytinčiais drakonais, kiti plikučiai šmirinėjo aplink prašydami aukso, o treti „suko varkes“ marširuodami tarp aukciono ir pašto dėžutės. Ak, namai namučiai!

Toks chaosas Puchia išmušė iš vėžių. Bandydamas savo draugę supažindinti su pagrindinėmis sostinės dalimis ją dar ir paklaidinau. Kaip ji pati vėliau prasitarė, pirmasis apsilankymas sostinėje jai neatrodė saugus ar malonus – didelis žmonių kiekis blaškė, miesto dydis pasirodė bauginantis ir po pirmųjų penkių minučių saugiausiame ir didžiausiame Ordos mieste, jai norėjosi kuo toliau bėgti nuo tos vietos. Galbūt todėl ji ir iš Vilniaus išsikraustė?

Sostinė nepatiko, bet laiko kirpyklai radom

 

Ramybės oazės

Ištrūkę iš sostinės kamščių bėgome į Barrens dykumą. Susirinkę užduotis Crossroads kaimelyje pamažu pradėjome kaupti patirtį ir artėti prie dar vieno tikslo – 15 lygio, kuris reiškė pirmąjį talentą ir pirmąjį apsilankymą požemyje.

Puchia džiaugėsi raminančia zonos muzika, paprastomis užduotimis ir galimybe susipažinti su savo veikėjo savybėmis išsamiau. Tačiau netrukus, jos įgūdžių sąrašą papildė tai, ko aš visai nesitikėjau (sunku tikėtis to, ko nežinai) – Zen Pilgrimage. Tai išskirtinai vienuolio klasei būdingas įgūdis leidžiantis persikelti į specialią šventyklą esančią kitame Pandaria žemyne. Ši netikėta dvasinė kelionė privertė krykštauti Puchia iš laimės ir nuostabos. Tas atradimo džiaugsmas!

„Ir aš taip mokėsiu?“

 

Vėliau, klausinėdamas jos apie žaismo patirtį supratau, kad būtent šis išskirtinai vienuolio klasei priklausantis įgūdis tapo lūžio tašku, privertusiu ją įsimylėti savo veikėją. Trumpas, bet netikėtas pusvalandis virš debesų kyšančioje šventykloje, pažintis su kitais vienuoliais ir giliau suvokta klasės istorija tapo pagrindine dienos pokalbių tema. O vėliau ir savotiška piktdžiuga, kad aš būdamas eiliniu medžiotoju niekuomet ten nenukeliausiu ir nepamatysiu to, ką matė ji.

Pirmasis susidūrimas su Aljansu

Kaip tikrai puikus gidas, vos tik pasiekėmė 15 lygį pasiūliau išmėginti kai ką visiškai kitokio.

„Galbūt šaunioji Taurenų vienuolė norėtų iškaršti kailį kitiems žaidėjams?“

Turint omenyje mūsų tarpusavio dvikovų istoriją, teigiamo atsakymo nesitikėjau, tačiau būtent tokį ir gavau. Netrukus šokome į Warsong Gulch pralieti pirmojo kraujo.

Kaip ir tikėjausi, Puchia įspūdingų rezultatų nedemonstravo, tačiau uoliai klausė mano patarimų ir visai neblogai prisidėjo prie komandos pastangų nepralaimėti. Deja, nepavyko, tačiau krikštas įvyko ir Puchia pirmą kartą patiesė kažkokį nusmurgusį Aljanso šventiką, sušoko pergalės šokį ir buvo užpulta dviejų piktų druidų.

Ne paskutinė!

 

Verta paminėti ir tai, kad ji labai nuoširdžiai džiaugėsi pamačiusi statistiką. Pasak jos, to visame žaidime jai nuolat trūko, o pagaliau pamatyti realūs skaičiai leido suprasti dabartinį jos statusą – tai, kad jai dar reikia pasistengti ir kitą kartą pamėginti pasirodyti geriau. Beje, antrajame raunde ir pasirodėm – laimėjome rezultatu 2:0. Tik rezultato neišsaugojom, tad jums teks pasikliauti mano žodžiu.

Požemių džiaugsmai

Na, o po krikšto PvP kovose, atėjo laikas visų žaidėjų mėgstamiausiam užsiėmimui – požemių valymui. Sutarėme, kad savo nuotykius ir žygį link 20-ojo lygio pabaigsime kovojant su klasikinių požemių bosais.

Pradėjome nuo Deadmines požemio, kurį seniau Ordos pusė aplenkdavo, tačiau dabar, kai žaidime yra RDF (Random Dungeon Finder) sistema, jį išmėginti galėjome ir mes. Į savo grupę gavę dar tris draugus, kurie buvo panašaus lygio, prabėgome savo pirmąjį požemį neįtikėtinai greitai. Visas Deadmines valymas užtruko vos kelioliką minučių, per kurias vieną kartą teko kulniuoti iki savo negyvo kūno. Ne todėl, kad buvo sunku, o todėl, kad buvo per lengva.

Dabartiniame „World of Warcraft“ žaidime senieji požemiai, kuriuose žaidėjai praleisdavo valandas, nebesiūlo ypatingo iššūkio. To pasekoje, visi grupės nariai (įskaitant ir Puchia) elgiasi be galo drąsiai ir be jokių išankstinių susitarimų bėga kiaurai priešų grupes. Mūsų atveju, vienas toks bėgimas buvo per drąsus ir vietoje 2-3 kaip įprasta, prisitraukėme 6 grupeles priešininkų – tankas nesugaudė visko, grupės gydytojas buvo per lėtas, o mūsų daroma žala per maža. Bosai, kurie seniau pateikdavo realius iššūkius, dabar yra tiesiog daugiau gyvybių turintys priešininkai ir realios grėsmės nekelia.

Buvo smagu, bet šiek tiek per lengva

 

Tai pastebėjo ir Puchia. Po Deadmines, Ragefire Chasm, Shadowfang Keep ir Wailing Caverns išvalymų gavau klausimą, ar visi „World of Warcraft“ bosai yra tokie lengvi. Ir, deja, nežinojau ką atsakyti. Seniau nebuvo… Bet gal buvo, tik aš žaisti nemokėjau? Apkaltinau vis didėjantį turinio kiekį ir kūrėjų nenorą terliotis su seno turinio balansavimu. Tiesa, po level scaling sistemos, kurią „Blizzard“ pristatė ne taip jau seniai, tikėjausi ryškesnio pokyčio. Gaila, bet jo nepastebėjau.

Atsisveikinimas?

Po maratono po požemius ir kelių išties įsimintinų akimirkų pasiekėme savo tikslą – 20 lygį. Laukiau verdikto ir paprašiau Taurenų vienuolės išvardinti labiausiai patikusius ir nepatikusius momentus viso žaidimo metu, tad štai:

Patiko:

+ „Žiauriai didelis pasaulis. Atrodo praleidom marias laiko, o ištyrinėjom viso labo kelias zonas. Norisi pamatyti ir atrasti daugiau.“

+ „Be galo patiko monk‘o galimybė nukeliauti ten, kur negali kiti – pasijaučiau išskirtinė.“

Nepatiko:

– „Nepatiko, kad žaidimu pilnai galima mėgautis tik su draugais. Vienai būtų nuobodu.“

– „Informacijos ir paaiškinimų perkrova naujam žaidėjui. Kiekviename lygyje vis po naują gidą, langą su nereikalinga informacija. Gal čia amerikiečiams?“

Neaišku, kaip vertinti:

+/- „Vis dar niekaip negaliu priprasti prie valdymo, bet priprasiu.“

Pala, ką?.. Ei, padėk tą kreditinę kortelę į vietą!

FOR THE HORDE!!!

 

Nors žadėjome žaisti tik Starter Edition versiją, dabar jau tyrinėjame džiungles, miestus ir kitus Azeroth’o užkampius. Ir ruošiamės artėjančiam karui, kurį kariausime kartu.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *