Jagged Alliance: Back in Action – Paršlūbčioja į mūšio lauką

Perskaitęs Frederick Forsyth „Karo šunis“ pagalvoji „bliamba, būti samdiniu yra sunkus, sudėtingas ir pavojingas darbas. Geriau būsiu buhalteriu“. Tai turbūt vienintelis toks kūrinys, nes dauguma filmų ir žaidimų samdinius vaizduoja kietus kaip kariuomenė, bet be jokios atsakomybės. Žodžiu, kaip kariavimas kieme, tik lazdos tikrai šaudo. Irako karas ir „Blackwater“ parodė, kad samdinių darbas nėra vien karštų moterų „barškinimas“ ir Styveno Sygalo nemėgstančių žmonių šaudymas. Tad žaidimų industrija, kur 9 iš 10 scenaristų atsiveria šunvotės vien nuo minties apie originalią idėją, pradėjo juos visur grūsti kaip moraliai neutralius taikinius. Mass Effect 2 šaudei vien juos, Metal Gear Solid 4 šaudei juos jei neužmigdavai per valandinius filmukus, Battlefield: Bad Company didieji blogiečiai buvo samdiniai… Bet viena serija nuo senų laikų nešė samdinių darbo simuliavimo vėliavą: Jagged Alliance. Ir dabar ji sugrįžo su Jagged Alliance: Back in Action.

Arulco: saulė, smėlis, palmės, samdiniai

BiA atkartoja antrosios JA dalies siužetą. Kažkur Pietų Amerikos kryptimi yra sidabru aptekusi Arulkos respublika, valdoma renkamų karalių (?). Deja, paskutiniajam monarchui Enrico Chivaldori nepasisekė ir jo importuotoji europinė žmonelė, Deidrana Reichman, surengė pasikėsinimą į jo gyvybę, užgrobė šalį ir prispaudė žmones. Matyt prasta mail order bride svetainę naudojo. Nuverstasis karaliukas išgyveno, sukrapštė paskutinius savo pinigėlius (nukentėjo net karališkoji kiaulė taupyklė) ir pasamdė žaidėją, kad šis suorganizuotų samdinių grupelę, kuri atkovotų prarastą valstybę.

Labai gaila, kad šis žaidimas yra JA2 kopija 3D formatu, nes iš karto gali matyti regresą nuo praeitos dalies. Gerai, pagrindai liko tie patys. Strateginiame žemėlapyje siuntinėji samdinius, skaitai elektroninį paštą, užsakinėji ginklus ir taip toliau. Taktiniame dažniausiai kariauji iš izometrinės perspektyvos. 3D atsiradimas pridėjo tai, kad dabar mūšio laukas gali būti nelygus, su kalvelėmis ir kitokiais trukdžiais. Kareivius visai paprasta valdyti pele, nors kartais atrodo, kad jie nelabai klauso. O aš jiems tokius pingius sumokėjau…

Deidrana labai investavo į armiją, ypač į taktinius Hummer H3 resursus

Vienas didžiausių pokyčių nuo JA2 laikų yra žaidimo ėjimais atsisakymas. Dabar viskas vyksta realiu laiku, tik žaidėjas gali padaryti pauzę ir duoti komandas savo kariams. Galima net sinchronizuoti veiksmus, tarkim, vienas toliau esantis samdinys atsistos ir patrauks priešo dėmesį, o arčiau esantis karys nušaus jį į nugarą. Taip galima sudarinėti įvairius kovos planus, visai kaip, jei gerai pamenu, Ghost Recon. Nelaimei, jei komandą šaudyti duodi planavimo režime, kariai ir šaudys tik tiek, kiek liepta. Kad pliektų kol nukeps ką nors reikia nurodyti realiu laiku. Tai sukelia šiokios tokios frustracijos ir išsaugojimų įkrovimo.

Kaip įprasta, samdinius reikia aprūpinti šarvais ir ginklais, bet dabar inventorius buvo supaprastintas iki tokio lygio, kad net casual žaidėjas suprastų. Vienas ginklas rankoje, keli inventoriuje, o visi kiti daiktai užima po vieną ne ginklams skirtą langelį. Ar šarvai, ar klijų tūbelė, ar vabalas – vienas langelis. Inventoriaus rinkimas ar perdavimas yra nepatogus, o priešai, gyvatės, dažniausiai išsineša savo daiktus su savim į kitą pasaulį. Godūs kiaulės. Ypač bjauru tai, kad, kitaip nei ginklai, kuriuos gali pataisyti steroidų prisirijęs lenkų gaisrininkas, šarvai BiA susidėvi greitai ir yra nepataisomi. Matyt todėl, kad samdinius dabar samdai visam laikui, ne, tarkim, savaitei, kas JA2 versdavo su nerimu skaičiuoti lėšas. Tad reikia kažkur sodinti pinigus. Visa bėda, kad parduotuvėje ne visada yra šarvų, o ir vis gauti naujus yra skausmingai nepatogu. Aišku, galima sakyt „nereikia būt pašautam“, į ką aš atsakysiu „nereikia bandyt prieštaraut recenzentui“. Šarvai yra toks pats gyvenimo apsunkinimas kaip miestelių gynyba nuo Deidranos pajėgų.

"Baze, atrodo užėmėme Airijos ambasadą"

 

Matote, išlaisvinus kokį trobelių guotą jis ne tik tau skirs įplaukas ar duos tam tikrus bonusus, bet ir leis samdyti vietinius gynybai nuo lojalistų (ar uzurpatorių, kai pažiūrėsi) pajėgų. Tik „samdyti“ šiuo atveju reiškia „priėjus įgrūsti ginklą į rankas ir užmaukšlinti šarvus“. Praeituose žaidimuose užtekdavo paliks samdinį aukštų lyderystės rodikliu, o čia viską darysi pats. Tai erzina, ypač kai viskas veltui – naujai sukurti vietiniai sukilėliai yra pirmo lygio. Tokie kariai neapsigintų nuo paštininko, ką jau kalbėti apie geriau ginkluotas ir labiau patyrusias Deidranos pajėgas. Dar geriau, kad kai kuriose vietose tokie greičiau save nei priešą nušausiantys idiotai gali būti tik trys. Trys! Nėra tokio mažo priešo dalinio, kad jis trijų bijotų!

Ir visa tai nepaisant to, kad DI yra idiotas. Taktika? Priedanga? Velniams tokius dalykus, už tėvynę ir Deidraną, pirmyyyn! Nuo pirmo lygio kirviu ginkluoto pašlemėko iki penkto lygio šarvuoto kulkosvaidininko, visi pasitelkia bėgimo į tave taktiką. Aišku, tai gali lemti ir siaubingai trumpas daugumos ginklų šaudymo atstumas, bet vis tiek, galima į mano šešių samdinių komandos ugnį bėgt ir nesusimetus į vieną gniutulą! Ypač liūdna dėl to, kad JA2 kareiviai elgėsi dar visai racionaliai – bent jau bandydavo slėptis užklupti automatinės ugnies.

Karo akademijos garbės kursantų kursas.

 

Iš tokių smulkmenų galiausiai ir susideda tai, kad BiA yra labai supaprastintas žaidimas. Kita vertus, aš gal prastai lyginu su praeita dalimi, nes daugiausiai žaidžiau su v.1.13 modu, o tas žaidimą paverčia absurdiškai pilnu turinio ir tikrai sudėtingu. Arti tūkstančio (!) realaus pasaulio ginklų, krūvos ginklų modifikacijų, realistiškas inventorius, moralė, sužalojimai…Galų gale, galimybė nustatyti, kad žūdami priešai pamestų visą inventorių. Ir tai, mielas skaitytojau, yra turbūt vienintelė priežastis bent panšnairuoti į BiA: modų potencialas. Senieji moderiai vis dar aktyviai triūsia prie JA2, tad galima tikėtis, kad smarkiai įsižeis naujuoju žaidimu. Todėl tikriausiai geras patarimas būtų palaukti ir pažiūrėti, ar aplink jį susikurs modų tinklas ir tik tada pirkti.

Planavimo režimas parodo ir tai, kas trukdo šauliui pataikyti į taikinį. Ar, šiuo atveju, tai, kad galima šauti kiaurai mašinos langus

O grįžtant prie dalykų, kuriuos galima drąsiai lyginti su praeita dalimi… Tai interfeisas nevykęs ir biudžetinis, aktorinis įgarsinimas prastesnis arba visai neegzistuojantis, dingo galimybė visiškai sunaikinti pastatus (dabar yra tik specialios išsprogdinamos vietos). Vaizdelis bananų (ir sidabro) respublikoje nekoks, nekoks, ypač jei į veikėjų portretus žiūri (o neturėtum). Aišku, žemėlapiai ir aplinkos atrodo labai gražiai ir kruopščiai, tas pats galioja ir po juos lakstantiems žmogeliams, bet viskas kita yra šlykštu.

Tad štai toks tas Back in Action: vietomis gražesnis, daug kur paprastesnis, tačiau ne keliaklupsčiaujantis žaidimo eilėmis fanams. Jo dvi inovacijos – 3D ir realaus laiko rėžimas – yra vieninteliai privalumai palyginus su JA2. O ten net galėjai nusiųsti gėlių Deidranai…

Aplinkos - gražios ir detalios, bet tai vis tiek nepaaiškins kaip ir kodėl tokioje vietoje atsidūrė sunkvežimis. Rimtai, neįmanoma jo čia įgrūst!

 

Komentarai

4 komentarai
  1. tomas 2012/03/25 Atsakyti
    • The Architect 2012/03/26 Atsakyti
  2. Kaj 2012/03/25 Atsakyti
  3. VanBuren 2012/03/29 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *