Išankstinė apžvalga – „The Banner Saga“

„The Banner Saga“ yra dar viena Kickstarter sėkmės istorija. Virš 700.000 JAV dolerių pritraukusi Šiaurės šalių mitologiją ir istoriją eksploatuojanti idėja buvo labai puikiai priimta „Game of Thrones“ ir „Vikings“ serialais užpumpuotos vyresniosios žaidėjų kartos. Solidumo projektui pridėjo ir tai, kad visi trys šio žaidimo kūrėjai iki „The Banner Saga“ dirbo Bioware kompanijoje su „Star Wars: The Old Republic“ žaidimu. Taip, taip, tai dar viena istorija, kaip didžiosios industrijos atsikandę kūrėjai nusprendė, kad jie patys kurs žaidimą, kokį jie nori kurti, palieka didžiąją industriją ir ištiesia delnukus miniai, kad ši „sumestų“.

Stoic Studios norėjo šimto tūkstančių - gavo septynis šimtus.

Stoic Studios norėjo šimto tūkstančių – gavo septynis šimtus.

Stoic studijos („The Banner Saga“ kūrėjų pavadinimas) atveju, tai buvo puikiai sustyguota ir kokybiškai įgyvendinta simpatijų surinkimo kampanija, nes tie dalykai, kurie parduoda idėjas, buvo atlikti aukščiausiu lygiu. Stoic komandą sudaro trys profesionalai – DC komiksus ir Star Wars MMO žaidimų konceptus piešęs Arnie Jorgensenas, „The Old Republic“ kovos mechaniką programavęs John Watson ir visko po truputį krapštęs Alex Thomas. Trijulė pasirinko senosios Disney animacijos inspiruotą meninį stilių – išraiškingus veikėjus, sodrias spalvas ir ranka pieštas animacijas. Tematiškai „The Banner Saga“ idėjų semiasi iš vikingų pasaulio, tad žaidime daug sniego, kailių, ragų, kirvių ir beprotiškai gražių peizažų.

Sakydamas „beprotiškai gražių“ neperdedu – nuo titulinės užsklandos iki titrų viskas žaidime yra taip vizualiai gražu ir detalu, kad net išspaudžia pasitenkinimo ašarą ir sukelia norą kažkokiu būdų pasikabinti bet kurį žaidimo vaizdą ant sienos. Animacijos kurtos klasikiniu būdu – kai kiekvienas kadras piešiamas ranka. „The Banner Saga“ – orgazmas akims ir ausims – net jei istorijos vystymas ir kovos po tam tikro laiko ims varyti nuobodulį, akys ieškos naujų atodangų, fjordų, miškais nubarstytų kalnų ir juos karūnuojančių pilių.

2014-01-03_00006

Žaidimo istorijoje persipina kelios siužeto linijos, perteikiamos dialogų ir pranešimų forma. Ta dalis žaidimo, su kuria mums leido susipažinti žaidimo kūrėjai(ketvirtis viso žaidimo), įveda mus į sagos pasaulį konfliktu, kurio metu vyksta tradicinis vikingiškas santykių pasiaiškinimas, praliejama šiek tiek kraujo ir pateikiamas tikslas – suvienyti žmonių ir varlų pajėgas, kad kartu būtų įveiktas bendras priešas – antgamtiškieji dredžai (žemsiurbiai). Plėtojamos kelios siužetinės linijos, tad po pirmų dviejų valandų keliaujant iš vakarų į rytus, peršokama į priešingą žemyno pusę, kur tėvas ir dukra bėga nuo mirtimi alsuojančios dredžų grėsmės. Kelionės režimas, kai herojų vedama armija žengia per fantastiškai gražų „The Banner Saga“ pasaulį yra resursų valdymo strategija – kažkas labai panašaus į retro auksą „The Oregon Trail“. Maistas užtikrina karių gyvybę, kariai kaunasi mūšiuose ir renka garbės taškus, kuriais keliami herojų statistiniai parametrai ar perkami artefaktai. Poilsis kelia karių moralę ir gydo herojų žaizdas, tačiau kiekviena stovyklavietėje praleista diena – tai sumažėjęs maisto kiekis ir vis didesnė dredžų grėsmė. Žygio metu atsitinka siužeto padiktuoti ar atsitiktiniai įvykiai, kurie sprendžiami dialogo pasirinkimų principu.

[quote style=“boxed“]drefSenovinė dredžų rasė – amžini žmonių ir varlų priešai. Prieš amžius jie buvo išstumti į ledines šiaurės dykynes, tačiau dabar jie grįžta.[/quote]

Būtent tuose teksto labirintuose ir vyksta pagrindinis „The Banner Saga“ veiksmas. Pasirinkimai lemia kas prisijungs prie jūsų vėliavos, kas mirs, kas gyvens. Sprendžiamos logistinės problemos (pvz. pakapojusi kažko iš maisto atsargų visa armija vemia o moralė smunka žemiau kelių – reikia aiškintis kas, kaip, kodėl bei bandyti išspręsti situaciją). Dialogo pasirinkimai nulemia net ir tai ar bus įsivelta į kovą ir kokio stiprumo priešai stovės kitoje ekrano pusėje. Patys kūrėjai keliuose interviu paminėjo, kad jų tikslas sukurti modelį, kuris būtų priimtinas ir tiems, kurie mėgsta strateginę ėjimais paremtą kovą ir tiems, kurie nori tik istorijos ir pasirinkimų. Mano nuomone, Stoic čia prašovė – kovos režimas, kuris turi tikrai nemažai strateginio gylio nėra tiek reikšmingas, kiek gali pasirodyti – mūšyje kritę herojai nemiršta, o pralaimėta kova nereiškia žaidimo pabaigos. Kova – tai tik būdas įgyti resursų žygiui ir sukurti pasaulio, esančio nuolatinėje kovoje įspūdį, nes…

Istorija pasakojama tekstiniu formatu. Paprasta, oldschooliška ir ne itin įtraukia

Istorija pasakojama tekstiniu formatu. Paprasta, oldschooliška ir ne itin įtraukia

Nes žaidžiant „The Banner Saga“ to įspūdžio nėra. Nors herojų dialoguose dredžų grėsmė eskaluojama taip, kaip Obamos politika per Fox žinias, tačiau armijai žygiuojant per paveikslėlinius peizažus jausmas toks, lyg gyventum Kalėdų pasakoje ir žygiuotum į šiaurės ašigalį pas Senį Šaltį atsiimti dovanėlių.

Kovos animacijų sukūrimui buvo naudojamos labai paprastos priemonės - teisingu kampu žiūrinti kamera, šiek tiek vaikiško lavinimosi kilimėlio dalelių, pagaliai, forma panaši apranga, norintys įsiamžinti draugeliai ir sixpackas alaus

Kovos animacijų sukūrimui buvo naudojamos labai paprastos priemonės – teisingu kampu žiūrinti kamera, šiek tiek vaikiško lavinimosi kilimėlio dalelių, pagaliai, forma panaši apranga, norintys įsiamžinti draugeliai ir sixpackas alaus

Imersijai kenkia ir riboto biudžeto nulemti sprendimai, kai kinematografiškai sukomponuotuose dialoguose kalbantys herojai ne tik kad nekalba balsu, tačiau net ir nejudina lūpų – tad skaityti „The Banner Saga“ reikės daug. Tai nebūtų taip blogai, jei pats tekstas būtų turtingas ir įdomus – pati istorija labai šabloniška, o rašymo stilius nuobodus ir mėgėjiškas. Šiaurietiškas humoras, apie kurį užsimena kūrėjai – lėkštas. Apskritai – siužetas ir dialogai yra pati silpniausia žaidimo dalis ir tai yra ne pati geriausia ypatybė žaidimui, kurio mechaninis stuburas ir yra siužetas bei dialogai.

Kalbant apie mechaniką – kovos žaidime tikrai įdomios. Naudojamas ėjimų strategijos formatas su dideliu kovos lauku bei įdomia karinių vienetų parametrų ir jų reikšmės kovai logika. „The Banner Saga“ kovos artimesnės rytietiškoms RPG strategijoms, tokioms kaip „Fire Emblem“ nei vakarietiškiems „Might and Magic Heroes“ ar „King’s Bounty“. Tad kovos užima šiek tiek daugiau laiko yra pakankamai nuožmios, su siužete numatytais pratęsimais – įsivėlus į mūšį su dredžais ir laimėjus pirmą kovą, žaidimas dažnai pasiūlo sutriuškinti priešų likučius papildomoje kovoje. Tai įveda į tam tikrą perdėto pasitikėjimo būseną ir ne visuomet baigiasi laimingai. Beje, susikibti tenka ne tik su dredžais – santykius kartais tenka pasiaiškinti ir su žmonėmis bei jų sąjungininkais Varlais – dažniausiai tai įtikinimo pamokėlės tiems, kurie netiki, kad dredžų grėsmė yra esminė ir vienijanti (khem, khem, kažką primena, ar ne, G. R. R. Martino skaitytojai?).

Kovos mechanika įdomi ir turinti pakankamai strateginio gylio, tad ėjimų strategijos gerbėjams džiaugsmo bus

Kovos mechanika įdomi ir turinti pakankamai strateginio gylio, tad ėjimų strategijos gerbėjams džiaugsmo bus

Žaidimo muzika ir garso takelis – viename lygyje su vizualika. Muziką žaidimui kuria Austin Wintory – nežinantiems – tas pats, kuris buvo nominuotas Grammy už muziką stebuklingajam „Journey“, tad čia – jokio sintezatorinio ambiento – profesionali, orkestro atliekama muzikinė fantazija, švelniais natų dygsniais įaudžianti vizualinę „The Banner Saga“ estetiką į pasąmonę.

Kaip minėjau, susipažinti teko tik su ketvirčiu žaidimo, tad galutinę nuomonę pateiksiu po sausio 14-osios, kai į kompiuterį atguls visas žaidimas. „The Banner Saga“ platinama per Steam. Žaidimo kaina – 18 eurų. Norintiems išbandyti kovų mechaniką, Stoic siūlo nemokamą tinklinę alternatyvą – „The Banner Saga: Factions“. Kūrėjai paskelbė, kad „The Banner Saga“ bus trilogija, ir tai, kad informacija apie sekančias dvi trilogijos dalis yra minimali, leidžia daryti prielaidą, kad tai, ar mes gausime visus tris žaidimus priklausys nuo to, kaip pasiseks pirmajam. Aš nedrįstu prognozuoti žaidimo sėkmės, tačiau siūlau jį nusipirkti – vien dėl to, kad visame dabartiniame pikseliuotame post-retro indie mėšle, kuris tikriausiai dominuoja jūsų Steam žaidimų bibliotekoje, turėtumėte kažką, ką galėtumėte įsijungti vien dėl estetinio pasitenkinimo. „The Banner Saga“ yra nežemiškai gražus. NE-ŽE-MIŠ-KAI.

 

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *