Iš kur atsiranda pigūs žaidimų kodai?

Tiesą sakant, tai klausimas iš serijos „kaip atsiranda vaikai?“ — visi žino atsakymą, bet nežino kaip ir kada jį pateikti.

Portalas „Polygon“ publikavo milžinišką ir gan įdomų tekstą, kuriame aiškinamasi, iš kur atsiranda pigūs žaidimų kodai. Straipsnis tiek pat įdomus, kiek ir keliantis nuostabą. Taip, žaidimų kodas naujas reiškinys, tačiau pigesni žaidimai — ne. Spustelkite šią nuorodą ir skaitykite originalų tekstą, arba likite čia ir skaitykite ką apie tai manome mes.

Pradėkime nuo to, kad žaidimų perpardavimas arba spekuliacija nėra jokia naujiena. Šis reiškinys egzistavo dar gerokai iki įsigalėjant elektroninei prekybai žaidimų raktais. Tiesa, kalbant apie žaidimų dėžutes, spekuliacija paprastai yra lokali ir apima greta esančius regionus. Pavyzdžiui, Europoje didžiausi spekuliantai visuomet buvo britai. Tai didžiausius pardavimus Europoje generuojanti valstybė, o joje esantys žaidimų platinimo tinklai iš gamintojų sulaukdavo šimtatūkstantinių paramų „rinkodaros“ pinigais. Prieš gerą penkmetį spaudoje vis pasirodydavo pranešimai, kad žaidimo leidėjai moka šimtus tūkstančių svarų vien už tai, kad starto metu žaidimas būtų geriausiai matomose lentynose. Tai leido britų tinklams užsakinėti didžiulius kiekius, gauti milžiniškas išmokas, o tada tiesiog atsikratyti pertekliaus, žemiau savikainos išmetant jį į „pilkas“ rinkas. Retas lietuvis besuprasdavo, kodėl parduotuvėje Medal of Honor kainuoja 200 litų, vos ne dvigubai brangiau nei Didžiojoje Britanijoje. Problema buvo tame, kad dėl valiutų skirtumo ir leidėjo pažiūrų oficialiai tiekiami EA, Ubi, Activision ir kitų leidėjų žaidimai čia atvažiuodavo gerokai brangesni. Būdavo atvejų, kai platintojo pirkimo kaina būdavo didesnė už gatvės kainą Londone, o juk prie platintojo kainos dar turime pridėti jo ir mažmenininko maržas, valstybinius mokesčius. Nenuostabu, kad dalis Lietuvos pardavėjų ar žaidėjų, prekiaujančių per skelbimus, jau tada įsigudrino atsisakyti oficialaus tiekimo ir apsipirkdavo pilkojoje rinkoje. Tai padėjo sumažinti kainas, bet… Žaidimų dėžutės tūkstančiais plaukė ir skrido į Lietuvą iš už Lamanšo. Anksčiau ar vėliau kiekvienas savęs paklausdavome, o kodėl Lietuva nėra oficialus platinimo regionas, kodėl Lietuvos žaidėjai verčiami žaisti rusų tarnybinėse stotyse, arba kodėl Lietuvoje žaidimai apskritai vėluoja. Leidėjo nuomone, Lietuvos rinka yra ypač maža, nes jis bandė čia kažką parduot už nesveikus 250 litų ir jam nepavyko. Visą kitą čia pardavė britai, vėliau prie jų prisijungė rusai, o galiausai lenkai ir kitos EMEA regionui priskirtos valstybės.

Šiandien prekybai nebereikalingos dėžutės, tad mums žaidimus parduoda visas pasaulis. Tiesa, kai kurie leidėjai (Ubisoft, Square Enix, Arena.net ir keletas kitų) šią problemą sprendė. Lietuvai skirti žaidimai ėmė važiuoti laiku, o asmeniniam kompiuteriui skirtų versijų kainos buvo pakoreguotos iki logiškų 79 ar 99 litų starto dieną.

Tačiau šiandien to negana, nes konkurencija tapo aštresnė. Kaip savo straipsnyje pastebi Polygon šiandien žaidimais prekiauja visi, kas netingi. Pagrindinis pigių raktų šaltinis yra internetinės tarnybos tokios kaip Kinguin ar G2A (jie nemini šimtų kitų tarnybų ar brokerių, kurios prekiauja tik su pardavėjais, o ne su galutiniu vartotoju). Šios tarnybos leidžia žmonėms pirkti ir parduoti žaidimų aktyvacijos raktus ir neuždavinėja klausimų, iš kur tie raktai atsirado.

Tokios tarnybos turi milijonus vartotojų ir per metus atlieka keletą milijonų transakcijų. Tai ideali platforma tiems, kas gavo nereikalingą žaidimą dovanų, ir tiems, kas ieško norimos prekės pigiau, bet… Ir be Polygon tyrimo buvo aišku, kad šių sistemų pirkėjai nėra tik privatūs asmenys. Tokios tarnybos kaip G2A ar Kinguin vilioja ir visus kitus — vagis, pinigų plovėjus, nesąžiningus Youtube‘rius, šmikius, spekuliuojančius nuolaidomis, ir gausybę kitų. Tame tarpe, žinoma, ir prekybos tinklų darbuotojus, kuriems ši platforma padeda greitai ir neskausmingai atsikratyti per didelio prekių kiekio.

Pirkėjų fronte situacija identiška. Greta žaidėjų, kurie tiesiog nori įsigyti žaidimą pigiau, šiomis tarnybomis naudojasi ir spekuliantai, kurie superka raktus ir vėliau juos perparduoda žaidėjams savo šalyje. Vieni tai daro skelbimuose, kiti steigia mažas parduotuvėles. Kodėl žmonės perka pas juos, o ne tiesiogiai? Tam gali būti šimtai priežasčių. Tarkim toks perpardavėjas lietuvis gali įsigyti pigų raktą ir lengvai perparduoti jį su 100% antkainiu vien todėl, kad su juo paprasta atsiskaityti, be to, jis žino forumus, kur galima pasireklamuoti. Šiek tiek darbo, šiek tiek savireklamos, ir per mėnesį galima nesunkiai uždirbti šimtinę kitą eurų. Turint galvoje, kad retas smulkus spekuliantas deklaruoja savo verslą ir nemoka jokių mokesčių, konkuruoti su juo tampa praktiškai neįmanoma, o kol veikla apsiriboja kelių šimtų žaidėjų rate, toks pardavėjas yra sąlyginai saugus.

Vien tai yra problema, tačiau mes tikrai nepulsime kaltinti dėl to žaidėjų ar pirkėjų, kurie tiesiog ieško būdo įsigyti žaidimą pigiau.

Vis tik prisimindami įvykį, kai Ubisoft nutarė atimti iš žaidėjų, atrodytų legaliai įgytas Far Cry 4 ir  Assassin‘s Creed kopijas, verta pabrėžti, kad toks žaidimų pirkimas nėra saugus, net jei pardavėjas atsiunčia kodą. Šį kartą Ubisoft grąžino konfiskuotus žaidimus, o patirtą žalą bendrovei greičiausiai atlygins EA. Kaip paaiškėjo, būtent šio leidėjo valdomame portale Origin vagys apsipirko naudodami vogtų kreditinių kortelių duomenis. Vėliau, per Origin įgyti raktai buvo perparduoti nieko neįtariantiems žaidėjams, o nusikaltimas iškilo viešumon tik tada, kai Ubi ėmė trinti žaidimus iš žaidėjų paskyrų. Manoma, kad rinkoje yra keletas ar keliolika tūkstančių tokių raktų. Kas žino, kiek jų tebėra perpardavėjų rankose, o mes tik priminsime, kad nors Ubi grąžino jau aktyvuotus žaidimus, vogtų raktų, kurie nebuvo aktyvuoti, panaudoti jau nepavyks.

Taigi, pigūs žaidimai atsiranda iš nesąžiningos, bet legalios prekybos, kurią skatina patys žaidimų leidėjai, dotuodami tam tikros rinkos mažmenininkus ar platintojus, ar neapdairiai diversifikuodami tarptautinių žaidimų versijų kainas. Taip pat žaidimai gali būti vogti. Dar kažkokia dalis raktų yra nesąžiningai išviliota iš kūrėjų, o tai ypač liečia indie sektorių. Žaidimų apžvalgininkai (ar jais apsimetantys) tiesiog rašo laiškus kūrėjams, prašo nemokamų žaidimų, o vėliau juos parduoda. Nepriklausomų žaidimų kūrėjai šį reiškinį pastebėjo ir aptarė dar pernai vasarą.

Kas dar? Ogi Steam ir GOG išpardavimų metu sukaupti pigūs raktai ir (mūsų subjektyvia nuomone) pati šlykščiausia padermė — žmonės, „vagiantys“ labdarą. Šis reiškinys dažnai pastebimas ir Lietuvoje. Kai tik prasideda Humble Bundle akcijos, tai viename, tai kitame žaidimų forume galima pastebėti perpardavėjų aktyvumą. Sukčiai prisiperka žaidimų labdarai, aukodami vos dolerį kitą, o vėliau juos parduoda bene penkis kartus brangiau. Šio sukčiavimo mąstai, dėl Humble Bundle naudojamų apsaugos mechanizmų, negali būti labai dideli, tačiau vienas žmogus gali nusipirkti dešimtį rinkinių, o jei tokių žmonių šimtas? Skaičius auga eksponentiškai, o šlykščiausia šioje situacijoje tai, kad kažkas per skelbimus virina sau kišenpinigius švaraus vandens Afrikoje ar Raudonojo Kryžiaus sąskaita. Tai tiesiog žema.

Ir tai, brangūs skaitytojau, buvo visa tiesa apie pigius raktus. Kodėl apie juos kalbame? Pasikartosime: ne tam, kad pasijustumėte kalti dėl noro žaisti pigiau. Jei kas ir yra kaltas dėl staiga išvešėjusio, vietomis kriminalinį atspalvį turinčio reiškinio, tai bus žaidimų leidėjai (ir nesąžiningi žmonės). Kiekvienas jų turi galybę priemonių pažaboti nelegalią prekybą, reeksportą ir normalizuoti kainas. Paprasčiausias jų — atsikratyti iliuzijos, kad naujas žaidimas vertas 60EUR, kai realiai pasaulyje jau senai niekas tiek nemoka. Tačiau turime suprasti: kad ir kiek mažai buvo sumokėta už raktą, leidėjas visuomet gauna tą pinigų sumą, kurios nori. Tiesiog šiuo metu žaidimų industrija tiesiog suka žvilgsnį į šalį; pardavimai auga, žaidėjų daugėja tai kam kištis?

Ne, mes rašėme ne tam, kad apkaltinti pigių raktų pardavėjus. Jų yra visokių, tame tarpe ir sąžiningai, bei etiškai dirbančių įmonių. Rašėme ir ne tam, kad kažką prikišti Jums. Tiesiog pamanėme, gal ir Jums įdomu, iš kur atsiranda pigūs žaidimai, kad neegzistuoja nei stebūklai, nei altruistai kurie žaidimus parduoda be naudos sau, kaip mėgstama sakyti — „iš idėjos“. Na, o jei buvo įdomu, galbūt padarysite ir šiokias tokias išvadas. Jei ne dėl apvogtų labdarių, ar nusuktų mokesčių tai bent dėl savo pačių saugumo. Ieškokite pigesnių žaidimų, mokėkite už juos tiek, kiek, jūsų nuomone, jie verti, bet nepamirškite ir elementaraus atsargumo.

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *