Interviu: Apie industriją su Ivolgamus

Antroji interviu su „Ivolgamus“ dalis. Šioje dalyje kalbamės apie žaidimų industrijos aktualijas. Pirmąją interviu dalį galite pasiskaityti čia.

DR: Pastaruoju metu vėl išaugo susidomėjimas Indie ar Casual projektais, kurie iš pažiūros lyg ir vaikiški, bet leidžiami su orientacija į vyresnius žaidėjus. Formuojasi gan stiprus žaidimų šeimai pagrindas. Kaip jūs vertinate šią situaciją?

Ivolgamus: Tokie žaidimai išplečia žaidėjų demografiją. Tai žaidimai kurie gali patikti žmonėms, iki šiol išvis nežaidusiems, — mamoms, močiutėms ir t.t. Pats reiškinys be abejo plečia rinką, daro žaidimų industriją didesnę ir svarbesnę. Tai mus džiugina.

DR: Mano įsitikinimu, nepaisant fakto, kad šalyje yra tokie puikūs žaidimų kūrėjai kaip jūs, tokie dalykai (ar reiškiniai) kaip Žaidimų Kultūra ar Žaidimų Industrija pas mus neegzistuoja. Sutinkat su tokiu teiginiu?

Ivolgamus: Kaip tai nėra žaidimų industrijos. Mes ir esam industrija. Tu pabandyk žiūrėti į klausimą kitaip. Jei paimtum mūsų įmonės dydį ir pažiūrėtum, kiek žaidimų kūrėjų tenka 100 000 Lietuvoje gyvenančių žmonių, pamatytum, kad mūsų skaičius gaunasi gan įspūdingas. Tuo atžvilgiu mes tikrai galim lygiuotis su JAV ar Didžiąja Britanija. Jei vertint kultūra per žmonių požiūri į konsoles ir žaidimus kaip reiškinį… Na konsolių atžvilgiu viskas gan paprasta turbūt. Rinka čia maža tiek vertinant žmonių kiekį, tiek jų perkamąją galią. Atitinkamai konsolių gamintojai nemato prasmės čia dirbti, versti Lietuvą palaikomu regionu, rengti promo kampanijas ir t.t. Jei iki krizės dar buvo galima tikėtis, kad vieną rytą pajūry išsilaipins „Nintendo“ ir padarys čia šou, tai šiandien galima užtikrintai teigti, kad iki kokių 2015-ų Lietuvoj tai tikrai nenutiks.

DR: Laukti, kol kažkas padarys viską už mus, ne mūsų stilius. „Dievo Režimas“ meta iššūkį „Nintendo“ ir įsipareigoja įvesti žaidimų kultūrą į Lietuvą iki 2014 10 10. Jūs su mumis?

Ivolgamus: Artojau, tu gi žinai, mes visada su tavim ;)

DR: Jei žiūrėsim grynai teoriškai, Lietuva galėtų tapti Pabaltijo ar net visos Centrinės Europos, žaidimų kūrimo industrijos bastionu. Juk pas mus yra viskas ko reikia. Yra reikalingi žmonės ir reikalingi universitetai. Galėtume kurti žaidimus eksportui ir už vakarų žaidėjų pinigus lopyti sodros skylę! Juokai, juokais, bet teoriškai juk tai įmanoma? Kaip manot, ar industrijos vystymuisi padėtų į žaidimus orientuotų, specifinių dalykų dėstymas kokiam nors KTU ar Dailės Akademijoj? Ar verta kam nors stengtis mėginant pramušti šiuos dalykus, ar bent atsivežti lektorių iš užsienio kažkokiam paskaitų ciklui?

Ivolgamus: Lietuva jau ir taip tapo Pabaltijo žaidimų kūrėjų bastionu. Didžiąja dalimi tai nutiko Ivolgamus dėka. Kalbu visiškai rimtai. Nei Latvijoje, nei Estijoje žaidimų kūrimu niekas neužsiima, o jei ir užsiima tai labai jau nežymiais mastais. Sakau, nes esam susidūrę su stambiomis žaidimų kompanijomis, kurios vertindamos šį regioną visada kreipiasi į mus, nes daugiau nėra į ką.
Grįžtant prie universitetų, kursų, lekcijų ir t.t. Kalbant atvirai, mes esam visiškai įsitikinę tuo, kad tradicinis išsilavinimas yra pats teisingiausias pasirinkimas, net ir tuo atveju jei žmogus svajoja dirbti tik su žaidimais. Jei žmogus nori programuoti, tegu stoja į programavimą, jei piešti į Dailės Akademiją. Jei pas mus ateis žmogus kuris moka teisingai piešti, tai ko trūksta, kad jo piešiniai tiktų žaidimams jis išmoks jau dirbdamas su jais.

DR: O ką studijuoti jei noriu būti game designer‘iu? Mano supratimu tai kažkas tarp režisūros ir vadybos? Ar dizaineriais gimstama ir mokslai čia ne prie ko :)?

Ivolgamus: Šiaip tai labai keistas noras — iškart po mokyklos tapti game designeriu, iki tos specialybės reik subręsti tam tikra prasme. Jei kam staiga randasi toks klausimas, kur studijuoti, kad tapti žaidimų dizaineriu, mes siūlytume jiems stoti į Dailės Akademiją ar anglų filologiją ir daug, daug, daug žaisti.

DR: Augant žaidimų industrijai, auga ir susidomėjimas tuo ką kalba joje dirbantys svarbūs ir nelabai svarbūs asmenys. Tarkim Bobis Kotikas vis kažką lepteli ir tai dažnai nuvilnija per kur kas platesnius nei tik gaming media kanalus. Mažų studijų vadovai ir darbuotojai noriai naudojasi blog‘ais, Twitter‘iu, Facebook‘u ir t.t.

Ivolgamus: Beje, tai tikra tiesa, mes irgi įlindom į Facebook‘ą ir Youtube, taip kad jei domina neoficialios naujienos, junkitės. Tiesa ten mūsų reikia ieškoti kaip „Nordcurrent“.

DR: Toks neoficialus atvirumas, per gan trumpą laiką pagimdė keletą įdomių temų. Kai kurios jų man pasirodė ganėtinai įdomios, tad noriu ir jūsų nuomonės. Pradėkim nuo RRP (Recommended Retail Price) žaidimų kainos. Diskusijos ta tema jau kuris laikas persikėlė iš uždarų pokalbių į praktiškai visus media kanalus. Vartotojai, kartais net visai pagrįstai teigia, kad jos per aukštos, leidėjai laikosi pozicijų, kad jos tobulai subalansuotos ar net per mažos. Kokia Jūsų nuomonė? Galim kalbėti tik apie Europos regioną, kur ši tema eskaluojama aršiausiai.

Ivolgamus: Lietuvoj žaidimų kainos išties labai aukštis, ypač jei mes kalbam apie Europos regionui skirtus AK ar konsolinius žaidimus. Aš galiu tik spėlioti, kodėl taip yra, todėl labai nesiplėsiu, bet faktas tas, kad „Assasin‘s Creed“ PS3 versiją Amazon.com aš nusipirksiu už 37 litus, Lietuvoj reikės mažiausiai šimto. Tad, net ir nevertinant pragyvenimo lygio, kainos čia išties labai aukštos.
Kalbant apie Europą apskritai, žaidimų dėžutėse kainos yra adekvačios, o formuoja jas dažniausiai konsolių gamintojai, o ne žaidimų leidėjai. Iš esmės, nepaisant visų diskusijų, kažką pakeisti žaidimų kainodaroje būtų išties sudėtinga.

DR: Bobis Kotikas kartą pasakė, kad jis visada norėjo išmesti smagumą iš žaidimų kūrimo. Jūs sutinkat, kad žaidimų kūrime fun faktoriui ne vieta?

Ivolgamus: Tai iš konteksto išpešti žodžiai, jis visai ne apie tai kalbėjo. Bobis kalbėjo prezentacijoje investuotojams, kurią organizavo Deutshe bankas. Jos metu Bobis Kotikas bendravo su didelėmis investuotojų kompanijomis, pasakojo jų atstovams, kad investuoti į žaidimus nebaisu, kad žaidimų kompanijos gali dirbti stabiliai ir kad tam tikslui pasiekti jis sunaikino visą fun faktorių, top management sluoksniuose. Tai palietė tokius darbuotojus kaip pavyzdžiui finansų direktorius ar pardavimų direktorius. Tau pačiam nebūtų keista, jei 5 milijardų dolerių apyvartą turinčios kompanijos finansininkai, darbo metu pramogautų?

DR: Jų darbas skaičiuoti, jei jiems dėl to dar ir linksma aš ne prieš, bet jie juk nekuria žaidimų…

Ivolgamus: Negalvojam, kad tai būtų gerai, jai jie dar ir žaidimus kurtų… Kas liečia patį žaidimo kūrimą, be Fun toli nenueisi — tai faktas. Tik išprotėjęs žmogus, gali sugalvoti atimti pramogos jausmą iš kūrėjo.

DR: Hm… Patčeris apie šį niuansą su Deutche banku atsiliepė panašiai. Neva žodžiai išimti iš konteksto. Čia jus 2 prieš vieną, tad turėsiu nusileisti.
Vis dėl to, žaidėjus įaudrino konkreti frazė „to take all the fun out of making video games“. Jai juk nereikia konteksto. Ar gali būti, kad problema slypį tame, kaip žaidėjai ir dalis spaudos priima žodį „making“? Darymas ir kūrimas yra du skirtingi dalykai. Kartais man atrodo, kad žmonės kurie romantizuoja ir idealizuoja žaidimų pramonę (pavyzdžiui aš) yra laikomi naiviais lunatikais. Ką jūs į tai?

Ivolgamus: Mes vis gi už tai, kad frazės kontekstą irgi reikia turėti omeny. Tai buvo pasakyta prieš investuotojus, ir į tai negalima neatsižvelgti!

DR: Tarp kūrėjų šiuo metu neretai įsiplieskia diskusijos apie tai, kad žaidimuose trūksta ir būtinai reikia tokių elementų kaip laisvė ir teisė rinktis. Neva sekantis žaidimų raidos žingsnis būtų įsivaizduojama ar reali pasirinkimo laisvė, su visomis iš to pasirinkimo sekančiomis pasekmėmis. Kalbama, kad moralinė žaidėjo veiksmų pusė privalo įtakoti žaidimo eigą, ar net atrakinti papildomas siužetines linijas. Kokie jūsų nuomonė apie šiuos žaidimų elementus ir jų reikšmę žaidimams?

Ivolgamus: Oi, net nežinau ką ir atsakyt. Manau, kad žaidimas visų pirma turi būti įdomus, — tai svarbiausia, o jau po to visa kita. Geometry Wars — žiauriai įdomus žaidimas, o nieko tokio apie ką čia kalbam ten nėra. Iš kitos pusės, niekada nepamiršiu pirmų akimirkų su Fahrenheit — tai buvo kultūrinis šokas. Mano galva tai buvo vienas pirmų žaidimų su paralelinėmis siužeto linijomis, aiškiai apčiuopiama pasirinkimo laisve ir t.t. Nepaisant to, esu tvirtos nuomonės, kad įdomi žaidimo eiga kol kas yra pats svarbiausias elementas!

DR: Su tokiu atasakymu labai sunku ginčytis, nes pradėsiu prieštarauti pats sau. Keičiam temą. Diskusijos apie RRP, Fun žaidimų kūrimuose ir pasirinkimo laisvę nublanksta prieš esminę. Piratavimas. Iki šiol atrodo, kad industrija neturi vienareikšmiško požiūrio į patį piratavimo reiškinį. Yra įvairių išvedžiojimų apie tai, kokia jūsų nuomonė apie šį reiškinį?

Ivolgamus: Mes griežtai prieš piratavimą. Net nežinau, ką dar galėčiau čia pridurti.

DR: Aš taip pat! Ir net turiu ką pridurti. Pernai buvo teigiama, kad žaidimų industrija atspari recesijai. Šiemet, paaiškėjo, kad nelabai, nors kai kurios kompanijos (pavyzdžiui THQ, kurios mirtis buvo prognozuojama rugsėjui) su reiškiniu tvarkėsi tikrai šauniai. Kaip pastarieji metai atsiliepė Ivolgamus? Kalbant su jumis susidaro įspūdis, kad radot būdą ne tik atsispirti recesijai, bet ir įkinkyti ją savo labui.

Ivolgamus: Gal nuskambės banaliai, bet recesija tiesiog parodė kurie biznio modeliai veikia, o kurie ne. Negaliu teigti, kad krizė mūsų išvis nepalietė, bet vien tai, kad mes jaučiamės puikiai ir judam į priekį įrodo, kad iš esmės mes einam teisingu keliu ir viską darom gerai.

DR: Ačiū už interviu.

Komentarai

9 komentarai
  1. ZZ1 2009/11/05 Atsakyti
  2. Patarejas 2009/11/05 Atsakyti
  3. ZZ1 2009/11/05 Atsakyti
  4. ZZ1 2009/11/05 Atsakyti
  5. artojas 2009/11/05 Atsakyti
  6. Patarejas 2009/11/05 Atsakyti
  7. Artojas 2009/11/09 Atsakyti
  8. Vykintas 2010/01/05 Atsakyti
  9. juza 2010/08/23 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *