Heavenly Sword: Gone Platinum. Vertas dėmesio.

Petras Mulinjė pastaruoju metu dalina labai daug interviu. Dažniausiai kalba apie žaidimų pramonę apskritai ir kalba protingai, bet… Visada įvelia ką nors apie save ir Fable, kas palaipsniui jau ima virsti komedija. Dauguma užsienio portalų, Mulinje pareiškimus jau pravardžiuoja basniomis, sagomis ir kitais bla, bla, bla terminais… Ir tiesą sakant negaliu su tuo nesutikt. Va, kad ir dabar, rašydamas apie Heavenly Sword, prisiminiau Mulinjė pareiškimą, kad PS3 neturi žaidimų kurie apibrėžtų ją kaip konsolę.

Mulinjė tikisi, kad tokiu žaidimu taps Little Big Planet (X360 be abejo apibrėžia Fable :)). Mano suvokimu tai labai paviršutiniškas požiūris. PS2 platformą apibrėžė estetiški, tvarkingi, iki blizgesio nupoliruoti ir stilingi žaidimai (daugumos jų niekas niekada nežaidė). PS3, nors ir sunkiai, bet seka pirmtako pėdomis. Mano nuomone, šiai dienai mes turime minimum tris Sony konsolę apibrėžiančių žaidimų pavyzdžius. Uncharted Drake‘s Fortune, Ratchet and Clank ir Heavenly Sword. Viena vertus tai niekuo neypatingi žaidimai. Kita vertus, nepaisant ganėtinai paprasto techninio jų išpildymo ar sąlyginai trumpo gameplay laiko, analogų kitose sistemose jie neturi. Kuo jie išskirtiniai? Dėmesiu detalėms ir visapusišku projekto subalansavimu ir stiliumi.  Jie paprasčiausiai skanūs. Tame tarpe būtina paminėti dramatišką istorijos pasakojimą kuri paprasčiausiai panardina žaidėja visą galvą nepamirštamam, nors ir gan trumpam nuotykiui. Ir kai manęs klausdavo už ką aš myliu PS2, aš visada ir atsakydavau — už žaidimus kurių kitur nėra. Kaip bebūtų keista, net ir šiais, Sony labai nevaisingais metais (PS3 gyvavimo metais), tokių žaidimų vis dar galima rasti. Ir jie išskirtiniai ne tik todėl, kad jų neperleido ant kitų sistemų, bet ir todėl, kad nors užmušk, man nešauna į galvą, kas gali pakeisti Uncharted arba Ratchet‘ą. Heavenly Sword iš šios trijulės silpniausias, bet vis tiek vertas išskirtinio dėmesio.


Va, kad ir Nariko… Tiesiog simpatiška mergina. Lyg ir turi visus skiriamuosius bruožus kuriuos privalo turėti Bitchy CG beauty, bet tuo pat metu tokia nėra. Simpatiška ir tiek.

Žaidimą gavau Platinum leidime nuo kolegų savo khem khem gimtadienio proga. Gal ir nebūčiau nieko rašęs apie jį nes tai senas projektas, bet kadangi parduotuvėse įmanoma rasti ir Platinum leidimą (kaina svyruoja tarp 110-160lt) tai sakyčiau verta apie jį pakalbėti.

Heavenly Sword žaidžiamumo prasme yra posilpnis projektas. Jame galime rasti nuostabias gražias aplinkas ir inirtingas kovų scenas. Tai vienas tų retų žaidimų kuriame visai smagiai išnaudotos Six-Axis funkcijos, bet… Bet žaidimą dugnan tempia keli labai nemalonūs dalykai.

Visų pirma tai žaidimo trukmė. Du vakarus žaidžiau ir perėjau visą žaidimą. Trečią vakarą gerokai pasikankinau kol užmušiau paskutinį bosą, kurio niekaip nesugebėjau įveikti iš karto. Viskas. Peržaidimo vertė? Yra šiokia tokia. Vardan orb‘ų kurių pagalba galima atrakinti filmukų ir nuotraukyčių iš žaidimo kūrimo proceso. Tai aktualu toli gražu ne kiekvienam. Gal antrą kartą žmogus užsimanys jį pereiti kai ir jeigu žaidimui bus išleista pataisa su trofėjais. Bet iš esmės, tai Heavenly Sword tai kaip smagi knygiukštė. Perskaitei, padėjai į lentyną. Yra tikimybė, kad po metų, ji užklius tau už akies ir greičiausiai tada ją perskaitysi dar kartą.


Kai. Ji taip pat yra valdomas personažas. Labai savotiška ir charizmatiška butybė… Sakyčiau tokia, hm, barbariška Bjork :).

Kitas šiek tiek nemalonus aspektas tai monotoniška žaidimo eiga. Na ji monotoniška iš tos pusės, kad žaidimas įveikiamas ne nuosekliai keliaujant iš lygio į lygį, bet šokinėjant iš hm… arenos į areną. Vienos arenos ir yra kaip arenos tikrąją to žodžio prasme, kitos tuo tarpu primena mažą žaidimo lygį. Žaidimo siužetui tai neturi jokios neigiamos įtakos, nes kiekvienas perėjimas yra lydimas nuostabių CG filmukų, kurie tobulai užpildo tarpus. Iš esmės aš monotonijos net ir nepajutau, bet vėlgi… Na kokia dar monotonija kai su žaidimu praleidai vos kelias valandas ir jis baigės. Tačiau visiškam casual‘ui gali susidaryti kitas įspūdis. Žaidimas atrodys ilgesnis ir nuobodesnis.
Tai visos blogos naujienos susijusios su žaidimu. Visa kita jame tobula ir todėl liūdesys dėl žaidimo trumpumo tampa tik dar gilesnis. Žaidimo istorija pasakoja apie mergiote vardu Nariko paveldėjusia Dangaus Kalaviją. Juo kažkada buvo nugalėtas baisus blogis. Priimdama kalaviją Nariko stojo į kovą su naujuoju baisiu blogiu, karaliumi Bohanu. Tiesa prieš paimdama kalaviją į rankas Nariko supranta, kad tai bilietas į vieną pusę, mat atitarnavęs jam skirtą laiką, kalavijas pasiims jos gyvybę. Tiesa šis momentas nėra dramatizuojamas, Nariko dėl to per daug nesigraužia iki tos akimirkos, kol kalavijas nenusprendžia kad jau gana. Nariko miršta lemiamo mūšio su Bohano armija metu ir patenka į… žaidimo meniu. Žaidėjas valdo personažą jos prisiminimuose. Tarpuose tarp aktų, Nariko kovoja su kalaviju rėždama jam adresuotus liepsningus monologus. Tiesą sakant ji juos rėžia spoksodama į ekraną, tiesiai man į akis ir nuo kelių jos prakalbų, prisipažinsiu, pasijutau nejaukiai.


Yra masinių scenų. God Mode režime… Where’s fun in that? Eeee… Tai siužetinis sprendimas. Neveltui ir pats žaidimo aktas pavadintas The Godess.

Kitas iš proto varantis žaidimo aspektas tai filmukai susukti ant žaidimo varikliuko. Visų pirma, kiekviena filmo scena buvo suvaidinta tikrų aktorių ir naudojant mocap‘ą perkelta į žaidimą. Tas pats buvo padaryta ir su aktorių veidais, mimikomis. Galutinis rezultatas verčia iš koto. Kitas dalykas, tai pačių scenų kokybė. Jas režisavo (ir pats karaliaus Bohano rolę atliko) Andy Serkis, visiems geriau pažystamas kaip Golum‘as. Nežinau kiek gabus ar žinomas tas Serkis yra, bet faktas tas, kad jo, kaip žmogaus susidūrusio su kinu, prisilietimas prie Heavenly Sword, turi magišką galią. Kiekvienas žaidimo personažas turi tobulą, unikalų charakterį, kalbėseną ir elgesio modelį. Kiekviena scena kupina emocijų ir veiksmo. Žaidimui nereikia jokių priešistorių ar paaiškinimų, nereikia jokių personažo pristatymų, nes žiūrėdamas filmukus gali suprasti kas yra kas, vien tik iš personažo laikysenos. Karalius Bohanas į žaidimą perkeltas tobulai. Blogio, bailumo ir protu nesuvokiamo iškrypimo mišinys prieš kurį nublanksta ir visos persijos beigi pasaulio imperatorius iš 300. Kodėl? Nes Bohanas šalia visų aukščiau paminėtų savybių dar valdo ir puikų humoro jausmą. Nors ir teko finale jį labai, labai nuskriausti, manau, kad šis karaliūkštis prašyte prašosi į mano mylimiausių personažų sąrašą.


Vienas iš žaidimo bosų. Įkyrus tipas iki negalėjimo. Labai norėjau, kad mirtų, labai džiaugiaus kai mirė.

Būtent šios žaidimo savybės paverti Heavenly Sword tuo žaidimu, kuris liks mano kolekcijoje net ir tuo atveju, jei aš atsisveikinsiu su PS3. Kaip ir dauguma knygų kurias turiu ir niekad neskaitysiu.

Neverta pirkt žaidimo: Jei mėgsti žaidimus kuriuos galima ilgai drožti. Jei paprastai žaisdamas prasuki filmukus.
Verta jei: Esi PlayStation fanas (Tau patiko Mark of Kri, Sly Cooper ir kiti panašūs), mėgsti žaidimus/filmus t.y. žaidimus su išbaigta istorija ir tobulu kinematografiniu išpildymu.

Komentarai

6 komentarai
  1. Foxiz 2008/09/24 Atsakyti
  2. artojelis 2008/09/24 Atsakyti
  3. Aventura 2008/09/24 Atsakyti
  4. artojelis 2008/09/24 Atsakyti
  5. Aventura 2008/09/24 Atsakyti
  6. Zpat 2008/09/25 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *