HAWX 2 | Ereliukas ant steroidų

Kas liečia HAWX 2 tai teko išgyventi visą emocijų grandinėlę. Niekaip negalėjau suprasti kokio velnio buvo anonsuota antroji žaidimo dalis, nes pirma buvo, švelniai tariant, nelabai. Ubi sako, kad tokį sprendimą priėmė įvertinę žaidimo pardavimus (1mln + cross platform). Mano galva tai ne žaidimo kokybės, o rinkoje esančios sausros rodiklis, bet tai vis tiek reiškia, kad žmonės ir toliau pirks lėktuvėlius.

Paskui buvau gerokai pakibęs ant „8 bitų“ reklaminio „flash žaidimuko“ ir vienbalsiai pritariau visiems sakantiems, kad galėtų padaryt tokį ir ant šios kartos konsolių. Ir padarė.

Aš to nesužinočiau jei ne duotas pažadas apžvelgti HAWX2 į games.lt. Savo malonumui tikrai nebūčiau lietęs šio žaidimo. Tokiu būdu būčiau praradęs savaitę malonumo.  O gal ir daugiau. Vakar užbaigiau kampaniją, ryt pradėsiu tyrinėti „multiplayer“ vandenis, tai dar nežinau kiek tęsis ta mūsų draugystė. Tiesiog šią akimirką konstatavau sau, kad antra dalis man patiko lygiai tiek, kiek pirma nepatiko. HAWX2 toli gražu ne tobula skraidyklė, bet pasižymi aukštu „fun“ faktoriumi, kurio vietą pirmoje dalyje buvo užėmusios įvairaus plauko frustracijos.

Mane šiaip sužavėjo pati mintis, kaip prastas žaidimas virto toleruojamu vien dėl žaidimo dizaino sprendimų. Klaidų niekas per daug netaisė, kažkiek pasikrapštę šen bei ten, kūrėjai savo dėmesį nukreipė į mechaniką ir žaidimo eigą. Senos ligos liko, bet pasikeitus aplinkybėms jos neatrodo labai kenksmingos. Įvyko kokia tai parazitų asimiliacija, apie kurią trumpai papasakosiu čia, nes būtent čia kažkada sudirbau pirmą dalį.

ideas

Pirmas dalykas kuris paliko ypač teigiamą įspūdį tai misijų dinamika. Tiek pačių misijų, tiek jų eigos ir įvairovės. Akivaizdu, kad pamoka paimta iš „Call of Duty“ serijos. Mechaniškai „HAWX“ serija yra tolygi bet kokiam „run and gun“ nobrainer’iui, tad vienas iš vinių į pirmos dalies karstą buvo monotonija. „Call of Duty“ savo žanrui būdingą monotoniją prigesino:
A. Sumaišydami kelias kampanijas į vieną daiktą, kas leido dažniau keisti lokacijas ir žaidimo eigą (raudonieji zerg rušino, britai stealth’ino, amerikiečiai demonstravo heroizmą).
B. Pakeisdami gameplay iš esmės (AC130 pilotavimas, snaiperių misijos).

HAWX2 drąsiai pasinaudojo abi šias savybes ir vualia — turim „Call of Duty“ ore. Viena vertus nėra ko džiaugtis, kita vertus… Pirmo asmens šaudyklės turi daug konkurentų, o nesveikos arkadinės skraidyklės jų neturi išvis. Na turi… „Ace Combat“ kurio paskutinė dalis kurią esu bandęs buvo ant „PS2“. Realiai tai daugeliu prasmių „Ace Combat“ man labai patiko, bet jei niekas nepasikeitė, tai ir dabar ten skraidoma išgalvotais lėktuvais ir išgalvotame pasaulyje. HAWX2 greta autentiškų (vizualiai žinoma) lėktuvų, pasiūlo Maskvą. Got my attention there.

Man vis dar apmaudu, kad po Tom Calncy’s vardu pakištas žaidimas, visiškai nepanašus į tuos kitus Tom Clancy’s pavadinimą turinčius žaidimus. Siužetas banalus ir dar mažiau įtikimas nei bet kuris kitas šio lable’o žaidimas. Istorijos vystymas nuobodus, personažai nuobodūs, dialogai lyg būtų paimti iš aštuntojo dešimtmečio filmų. Žinia, kad didesnę dalį žaidimo siužetų už Tom’ą parašo jo vergai, tad svarstau galimybę kreiptis tiesiai į lable’o bendravardį su pasiūlymu ištremti HAWX2 chebrą į cukranendrių plantaciją. Ten jiems seksis geriau.

screen1_large

Va taip suktis DI dabar gali ir dešimt minučių jei reiks. Anksčiau jis pasiduodavo po keliasdešimt sekundžiu.

Nepaisant autorių nekompetencijos, žaidimo dizaineriai iškeltą užduotį suprato tobulai. Misijos tapo ilgesnės, dinamiškesnės, kūrėjai nespjovė net į tokius absurdus, kaip naikintuvų surengtos pasalos, kurios netikėtai pakreipia žaidimo eigą. Skrendi sau laimingas virš savo šalies, o čia šast ir užpuola radarų pražiopsoti, kažkokiam teroristų garaže sukonstruoti, paskutinės kartos MIG’ai. Skamba idiotiškai, bet žaidimo eigai prideda pliusų. Patiko ir tai, kad atsirado daugiau mišrių kautynių, mišrių taikinių, mažiau visiškai išbalansuotos ginkluotės. Šį kartą teko pašaudyt ir iš patrankos, kas pirmoje dalyje neturėjo jokios prasmės. Vykdant dalį misijų teks pačiam pakilti arba nutūpti, pasipildyti kuro atsargas ore, „tag’inti“ taikinius sparno broliams, ar pastačius lėktuvą į autopiloto būseną atlikti „precision bombing“ ataką. Visa tai padaroma labai paprastai ir arkadiškai, bet tuo pat metu tai kažkokia kitokia veikla. Dabar suprantu kaip jos trūko pirmoje dalyje.

Tiesa tūpti galima ir išjungus ERS pagalbas, kas greičiausiai skirta žaidėjams su „hardcore“ mąstysena, bet šioje vietoje reik pripažinti, kad turint tiesias rankas, be pagalbos tūpti paprasčiau. Net ir tada kai tupiama ant lėktuvnešio denio.

Tas pats liečia ir misijų eigą. Visų pirma jos šokinėja, nuo vieno herojaus prie kito. Teks paskraidyti ir už rusus, ir už amerikiečius ir už britus. Tiesa šioje sferoje skirtumų ne per daugiausiai, nes lėktuvų charakteristikos kaip buvo panašios visiems, taip ir liko. Pirmoje žaidimo dalyje JAV lyg ir aiškinasi kas per bėdos dedasi jų saugomame pasaulyje, tad sulauksim daugiau „Recon“ ir „Support“ tipo misijų. Smagiausia tai, kad šiose misijose pilotuojami ne naikintuvai, o žvalgybiniai dronai, ar tas pats smagiai pagarsėjęs AC130. Gerai išlaikyta misijų kaita, galbūt nublėsta artėjant finalui, bet čia savo ruožtu pakyla sudėtingumo lygis. Atsiranda keletas gudručių DI pilotų, sudaromas antžeminių pajėgų ir tiksinčio laiko spaudimas. Galų gale rusai išsitraukia pew, pew lazerius ir suorganizuoja jų šou atvirame ore.

screen5_large

Yay! „A–10 Thunderbolt“ — vienas mano mylimiausių. Yra ir mylimiausias „GR9 Harrier“, bet čia jis nebeturi kintamos variklių padėties, todėl ir mylėti jo nėra už ką.

Kalbant apie DI. Na jis liko bukas. Šią klaidą kūrėjai kompensuoja kiekybe. Žaisdamas HAWX2 jau pradėjau naudotis raketas nukreipiančiomis priemonėmis, kurių pirmoje dalyje nereikėjo. To priežastis ta, kad dabar vietoj vieno ant uodegos tupinčio oponento, kūrėjai patupdė tris. Skrendačius rikiuotėje. Pirmą žaidimo pusę jie per daug grėsmės dar nekelia, bet vėliau tampa įkyrūs. Gaila, kad labai greit radau jų elgesio „exploit’ą“. Esmė tame, kad artimoje kovoje, toks trijų vienetų sparnas praktiškai nepagaunamas į patrankų ugnies zoną, o raketas jie dodge’ina kolektyviai. Jei anksčiau DI išsisukdavo nuo dviejų raketų, dabar jis gali išsisukti ir nuo šešių, jei jos paleistos įsivėlus į artimą „dogfight“. Bėda tame, kad užtenka pakeisti taikinį, padidintį greitį, luktelėti kol jie atsikabins ir susikaus su DI sąjungininkais, o tada grįžti. Nuo raketų paleistų iš 3–5 kilometrų atstumo, DI kažkodėl nė nemėgina bėgti.

Vis tik iššūkio trūkumą man kompensavo veiksmo gausa. Šaudyti yra į ką. Yra ir kas šaudo į tave, o taip pat ir pataiko. Užsienio kritikai peikia HAWX2 už tyliai veikiančią „Lock On“ įspėjimo sistemą, bet aš sakau, kad taip net geriau. Galų gale taip į tave kartais pataiko, kartais net nuima tiek gyvybių, jog esi priverstas susikaupti. Tokių akimirkų turi būt kiekvienam žaidime.

Žaidimo lygiai kurti remiantis tais pačiais komercinių „GeoEye“ palydovų duomenimis, bet skirtingai nei tada, dabar ant fotkių jau primėtyta modelių. Namukų, tankiukų ir medelių dabar žaidime gal tūkstantį kartų daugiau nei pirmoj dalyje, todėl skutamieji skrydžiai jau neatrodo tokie tragiški. Maskva atrodė įspūdingai. Dar labai patiko Gruzijos kalnai ir Norvegijos pakrantė. Visa kita „more of the same“, bet visumoj dabar lygių dizainui priekaištų neturiu. Iš didelio aukščio ir pirma dalis atrodė stulbinančiai, tad šioje sferoje pokyčiai jei ir yra, tai jie nežymus.
A taip. Sprogimus ore padidino ir paryškino. Grynai kinematografinis priėjimas sakyčiau. Šiuo atveju labai tinka.

screen15_large

KABOOM!

 

Dar „Ubi“ labai didžiuojasi „HAWX2“ kompozitoriumi Tom’u Salt’a. Tai turiu paminėt garso takelį. Didžiąją laiko dalį jis neblogas, bet šiaip garso inžinerija šluba. Kai kurie Saltos gabaliukai labai puikiai tinka misijų įvadui, bet absoliučiai nelimpa jos eigai. Labiausiai aišku suerzino tai, kad ir vėl nesigirdi variklių darbo. Aišku, kai samdai TOKĮ kompozitorių, negi gaiši laiką kurdamas ausis užgulantį turbinų darbą. Gi muzikos nesigirdės.

Nepaisant visų pastabų, „HAWX2“ jau patenka į kategoriją žaidimų kuriuos apibūdinu paprastu žodžiu „neblogas“. Kai anonsuos trečią dalį neignoruosiu. Trenktai arkadinė žaidimo eiga kažkaip sukėlė nostalgiją ir aš supratau, kad labiausiai mane žaidime trikdo tai, kas labiausiai ir patinka. Tikri lėktuvėliai virš motinos žemės. Netikėtai prisiminiau vakarus su „X–Wing’u“ ir pagalvojau, kad ant dabartinės „HAWX“ bazės galima pastatyti labai vykusią kosminę skraidyklę. Su normaliais lazeriais, meteorų laukais, nardymais po mirties žvaigždės vidurius ir t.t. Apie tai pagalvojau dar prieš įveikdamas paskutinę „HAWX2“ misiją, kurioje visa tai buvo.

screen9_large

Alpha Romeo Tango 1 reporting. Golf Oscar Oscar Delta, Golf Alpha Mike Echo. Over and Out.

 

Komentarai

5 komentarai
  1. ZZ1 2010/09/11 Atsakyti
  2. Artojas 2010/09/11 Atsakyti
  3. ZZ1 2010/09/11 Atsakyti
  4. Artojas 2010/09/11 Atsakyti
  5. Agnyz 2010/09/11 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *