Happy Action Theater | Sakiau, kad chaltūra, bet paskui prasiskėliau pakaušį į lubas

Eilinį savaitgalio vakarą, nugrimzdęs į „Facebook“ limbo užmačiau, kad „Double Fine“ jau išleido „Happy Action“ theater. Nors studija pastaruoju metu džiugino tokiais perlais kaip „Costume Quest“, „Stacking“ ar „Iron Brigade“ aka „Trenched“, nė vienas šių žaidimų nebuvo Tim’o. „Happy Action Theater“ pirmas jo darbas nuo „Brutal Legend“ laikų ir tai žiauri chaltūra…

Užsklanda nekelia abejonių, kad tai „Double Fine“ darbas.

Jei iš „Happy Action Theater“ išmestume užsklandas, niekada ir į galvą nešautų, kad toji nesąmonė yra iš „Double Fine“ dirbtuvių. XBL servise už šį kūriuką manęs paprašė 800MS taškų kuriuos sumokėjęs, o netrukus pabandęs patį žaidimą pasijutau… „paturėtas“. Tiesą sakant aš nelabai supratau ką pirkau ir kaip su tuo pirkiniu elgtis, po 10 minučių jį išjungiau ir pasistengiau pamiršti.
Po dienos apie jį priminė vaikai, jie pas mus irgi jaučia silpnybę „Double Fine“ žaislams, tad pabandėme dar kartą ir… o blemba kaip nurovė.

Kamuoliai gimę tam, kad džiugintų...

Vaikai (pirmą syk abu kartu) padėjo suprasti, kad „Happy Action Theater“ yra žaislas, o ne žaidimas. Aš įjungiau, o jie žaidė. Ne tiek su žaidimu, ne tiek siekdami jį įveikti ar pereiti, o šiaip sau, patys su savim. Šoko, dainavo, klykė ir nuolat tempė mus į kambario vidurį aiškindami vis naujas interakcijų taisykles. Juokingiausia tai, kad daugybė jų niekaip neatsispindi ekrane. Ypač klykimas taip, kad girdėtų pusė miesto, „Happy Action Theater“ nors ir naudoja mikrofonus, daro tai nepastebimai, vaikai klykė nes jiems karšta, arba jie galvojo, kad riksmas įtakoja iš žvaigdžių gimstančių žvaigdžių gimimo greitį. Ir tada aš supratau. Tai žaidimas vaikams ir skraidantiems.

Vyrukas kairiau, tas su daug plaukų... Jis į nuotrauką pateko tam, kad apibrėžtų tikslinę grupę nr2. Spėkite ką galiniam plane delnu dengia afroamerikietis, kuris tikėjos, kad jo nepamatys „Kinect“.

Ne rimtai. Ar bandėte prijungti „Kinect“ ir sėkmingai paleisti žaidimą būdami lengvai apsvaigę. Na nuo poros taurių vyno ar tiesiog įkopę į 8 kilometrų aukštį. Tai nėra paprasta procedūra, ypač jei greta yra daugiau apsvaigusių kurie nuolat makaluojasi ir numušinėja meniu parinktis. Tas pats liečia ir žaidimus vaikams. Mano keturmetis puikiai susidoroja su pačiu žaidimo procesu, tačiau vis dar stringa kai reikia kažką pasirinkti, ar klajoti po meniu. Vaikus erzina meniu langai ir taisyklės, ypač jei šios dorai nepaaiškintos. Tai štai „Happy Action Theater“ viso to nėra. Nes kaip minėjau tai ne žaidimas, o labiau praturtintos realybės žaislas, akcentas žaidimui, kuris vyksta kambaryje.

Ant slieko nė vieno nepaimė, bet ant picos lupo tik daina...

„Double Fine“ gan išmaniai pasinaudoja „Kinect“ galimybėmis sukurdami erdvė kurioje yra sekami žmonės, kurie visada tampa žaidimo dalimi. Net ir tie kurie pasitraukia tolėliau, gali virsti butaforiniu stulpu balandžiams ar šerkšnui. Šis žaislas nesinervina kai žaidėjai ateina arba išeina už ekrano ribų, jam nusispjaut, kad kažkas atsitūpė, atsigulė, pradėjo eiti imtynių ar bando apžioti Kinect‘ą. Šiuo atžvilgiu taisyklės paprastos, užėjai — tapai žaislo dalimi, išėjai — na ir staltiesė tau kelias.

Ir tai veža vaikus. Taip pat juos veža faktas, kad čia nėra taisyklių. Dėmesio, dėmesio kambarį užliejo lavos upė. Šaunu. Vieną dieną mes tingėjom kažką su ją veikti, todėl murgdėm į ją jauniausią brolį ir žiūrėjom kokias bangas jis sukelia, kitą dieną buvom ugnies valdovai, o trečią dieną aš nežaidžiau nes truputi kabino ligos ir krėtė šaltis. Kai ekrane patvino lavos upė, vaikai natūraliai nusprendė, kad su kelis syk panaudotu „žaiskit vieni, man šalta“ neišsisuksiu. Ir neišsisukau, nutempė, paguldė, sušildė. O dar ten, bent trejetas disko žaidimų, kurie nors ir nemoko šokti, bet išmoko. Pora arkadinių šaudyklių kuriose visada surenkami zilijonai taškų, balandžių šėrykla, sniego karas, monstrų invazija, balionų ir fejervekų šou… Ai žodžiu pažiūrėkit patys.

Jei neturit vaikų iki 5 metų nepriimkit šio įrašo kaip rekomendacijos. Niekas žaidime neatspindi „Double Fine“ braižo ar kokybės standartų, priešingai — išpildymas ganėtinai mėgėjiškas, veikiausiai primena ne vieną „indie“ ar „gamejam“ dalyvių bandymą žaisti su technologija. Įsigyję žaidimą tik sau, jausitės išmetę pluoštą pinigų už neapibrėžtą ir neaiškų kažką. Tiesa… Be vaikų, kurie visada išaiškina tikrą gerų daiktų paskirtį, šis žaidimas dar gali praversti vakarėliams. Nes jis toks. Įjungei, veikia, o skrajojantiems ar šiaip pakilios nuotaikos žaidėjams belieka priminti, kad lūbų aukščio standartas apie 2,5m.

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. Kraugerys 2012/02/07 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *