FAQtualijos | Žaidžiame Partizanus

Sakoma, kad jei pirmąją jaunaties naktį nueisi prie Lampėdžių ir giliai įsiklausysi, išgirsi iš tolumos aidint raudą. Tai Artojas apverkia „Six Days in Fallujah“ ir praleistą galimybę šviežią istorinę atmintį įamžinti žaidimo formoje. Kad ir visokie civiliokai, kuriems atrodo, kad kare amerikiečiai nieko neveikia, tik vaikus šaudo (tai yra vienintelis būdas, kuriuo, jų manymu, žūsta civiliai), suprastų, kad „Fallujah“ nei vakarėlis, nei kermošius nebuvo. Bet kad sukils mamos ir kiti apie žaidimus nesuvokiantys žmonės, kad sudrums vandenis… Ir sėdim, laukiam, kol „Fallujah“ bus pakankamai toli praeityje, kad „Battlefield 9“ vilkėdami savo Okulus Pants tame mūšyje šimtą fragų uždirbsime. Tačiau jei amerikiečiai susimovė, tai nereiškia, kad reikia jų klaidas kartoti. Kodėl mums nepadarius žaidimo apie partizanus?

 

„Eastern Front“ mod'e yra paraudonavusių partizanų, bet niekas dėl to nesiskundžia

„Eastern Front“ mod’e yra paraudonavusių partizanų, bet niekas dėl to nesiskundžia

Jei būčiau labiau pretenzingas žmogus, tai pasakočiau ką nors apie “šventas karves” ir panašiai būčiau nesukalbamas bei nemielas. Tačiau turbūt galima teigti, kad nusprendus kurti žaidimą apie partizanus Lietuvoje susilauktum vienokios ar kitokios priešpriešos, ypač kai atitinkamais žiniasklaidos kanalais tą informaciją ištransliuotų prasčiausiai tam tinkami asmenys. Pasakokit ką norit apie draugus ir artimuosius, bet žaidimai dažnam vis dar yra mistika, nepraleidžianti progos kartais mūsų vaikų patvirkinti ir kitaip Mariją iš jos žemės varyti. Vis dėlto, galima sakyti, kūrėjui tai į naudą: didelio lobizmo tokių pasipiktinusių pusėje nėra, o ir šiaip toks pasipiktinimas tarp regresyvių ar suklaidintų elementų sužadintų smalsumą visokioms tikslinėms grupėms – jaunimui iki (ir apie) 30 metų.

 

Be to, iš po jų kojų būtų išmuštas pats paprasčiausias kiekvienam kaimiečiui suprantamas argumentas: Žaidimas Apie Partizanus nebūtų „vamzdis“. Apskritai nebūtų joks „shooter“. Kažkaip sunkoka būtų perteikti partizanų istoriją su vaistinėlėmis ar sveikatos regeneracija, o be jų – sunku parduoti publikai. Bet jai sunku parduoti ir žaidimą, kurio grafika geriausiu atveju keturių metų senumo, o gameplay – penkerių. Nereikia daryti tos klaidos, kurią daro visokios mažos kompanijos. Mums daug palankesnis strategijos žanras, kuris, ypač žiūrint į indies, pakankamai atlaidžiai reaguoja ir į 2D grafiką (ar jos imitavimą „Xenonauts“).

 

Tik atimk šarvus, ir galima sakyt, kad stribų einam medžiot. Stribai, kaip žinia, nedaug tesiskiria nuo pokvailių reptilijų iš kosmoso.

Tik atimk šarvus ir galima sakyt, kad stribų einam medžiot. Stribai, kaip žinia, nedaug tesiskiria nuo pokvailių reptilijų iš kosmoso.

Bet pereidami prie gameplay vėl susiduriame su didžiule problema: žaidimas, kuriuo siekiama pamokyti apie partizanus, neturi mokyti apie partizanus. Dideli teksto blokai yra priešas visame kame: net jei patinka man, patinka tau (mes užaugome su auksiniais „BioWare“ žaidimais ir „Morrowind“), tai dar nereiškia, kad patinka pirkėjui. O sausa propagandinė funkcija neretai pakiša koją žaidimo esmei, t.y. buvimui žaidimu. Mums reikia žaidimo kažkur tarp „Fire Emblem“ ir „Banner Saga“, su daugiau mažiau tiesine istorija, netikėtumo elementais, pilno veikėjų dramos ir bendravimo.

 

Partizanai, kaip žinia, negali laimėti (palikus net mažytę galimybę, tą iš karto padarytų Paradox žaidėjai, o tada ir turnyro lentelę išvestų, kuris greičiau), užtat pralaimėjimo laipsnis gali skirtis. Žaidėjui reikia balansuoti tarp kovos poreikių ir tarp grėsmės užrūstinti Sąjungą taip, kad partizanai paskęstų po „tankais išvaduotojais“ ir „šturmovikais“. Partizanams reikia rinktis, ar atimti grūdus iš valstiečio: viena vertus, tavo kariams reikia, kita vertus, argi taip neprarandamas moralinis kovos pagrindas? Juk tas vargšas ir taip blaškosi tarp vilko miške, kuris gali nužudyti ir meškos, kuri jau išvežė jo pažįstamus į Sibirą, sudegino gretimą vienkiemį, nes komisarui dukra bučkio nedavė, o dar ir kaimo turgų dekoruoja miško brolių lavonais.

 

Kalbant apie Sibirą... Vaikystę sudrebinęs „PSI: Sibiro konfliktas“ net kartotinį stendą knygyno lange turėjo. O dabar nei kas prisimena, nei demo „Windows 8“ veikia, nei kas ką smarkiai ambicingesnio sukūrė.

Kalbant apie Sibirą… Vaikystę sudrebinęs „PSI: Sibiro konfliktas“ net kartotinį stendą knygyno lange turėjo. O dabar nei kas prisimena, nei demo „Windows 8“ veikia, nei kas ką smarkiai ambicingesnio sukūrė.

Taip, žiūrėk, gal ir vaikus išmokysi. Ir ne šiaip nusaldintos istorijos, greitai peržvelgiamos vadovėliuose, bet ir apie rimtus, tikrus iššūkius, kai sėdėdamas miške kauniesi su galingiausia pasaulio karine jėga. Drama tarp veikėjų, resursų trūkumas, moraliniai sprendimai, taktinės realijos ir visa kita geriau perteiktų desperatišką to meto kovą, nei kelios eilutės, kuriomis pranešama, kad vienu metu pereita nuo didelių būrių ir susirėmimų iki rimtos kovos. Prastumk tai užsieniečiams – per Steam, per Paradox ar iš bėdos Slitherin – ir va tau kultūros sklaida, ir gal keletas ne taip saldžiai miegos, jei Putinas naują „tankų išvaduotojų“ kartą į Lietuvą pasiganyt leis.

 

Užduotis – titaniška, bet ne neįveikiama. O „Partizanų Žaidimas“ būtų kaip tik tai, kas palaikytų jų istoriją mūsų atmintyje daug geriau, nei knygos ar paminklai. Ypač jei įveiktume save ir leistume pažaisti mokyklinukams.

Komentarai

2 komentarai/-as/-ų
  1. Artojas 2014/08/30 Atsakyti
  2. DvigubaiPiktas 2014/09/02 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *