Fable III | Sudie, Andersenai. Sveikas, Haufai!

Kuris laikas vis bandžiau prisiversti prisėsti ir aprašyti naujausią Peterio Molyneux’o darbą – „Fable 3“. Ir vis rasdavau kitų užsiėmimų. Kodėl? Nežinau, aš pats savęs to klausiu jau kelintą dieną iš eilės. Gal būt dar yra prisimenančių, kaip aš seilėjausi nuo antro fable’o (http://www.geimeris.com/?p=622 ). Naujosios pasakėčios aš ir laukiau ir nelaukiau.

Šį kartą kaip galima labiau vengiau visų Molyneux’o kalbų ir multikų apie busimąjį žaidimą(Patarėjas: „Hei, aš kaip tik turiu vieną„), nes po vienos iš jų, kurioje jis gyrėsi, kaip jie ištaisė viską, kas buvo blogai „Fable II“, aš tik susinervinau – antroje mano manymu jei ir buvo kas blogai, tai labai, labai nedaug.

Taigi, į trečiąją fabulą pasinėriau su dideliu nerimu širdyje, nes jutau, kad taip priblokšti kaip antroji, šita matyt nesugebės. Kaip aš sugebu būti teisus klysdamas – neįsivaizduoju, bet… neužbėkime už akių.

Trečioji pasaka yra visai kitokia. Visų pirma, „Lionhead Studios“ kažkodėl atsisakė daugumos „klasikinių“ „Fable“ siužetinių ypatybių, tokių kaip vaikystė, paauglystė, branda. Bei visų blizgančių daikčiukų (na, beveik visų). Žaisti mes pradedame už princą, arba princesę, kurie jau yra brandaus jaunuolio amžiuje.

Iš "Fable II" paletės "iškrito" dalis spalvų, todėl "Fable III" pasaulis tamsesnis ir pilkesnis

Iš "Fable II" paletės "iškrito" dalis spalvų, todėl "Fable III" pasaulis tamsesnis ir pilkesnis

Manau, daug nepri’spoil’insiu atskleisdamas, kad jūs pabėgsite iš rūmų ir jums teks nuversti piktąjį tironą savo tikrąjį brolį karalių Loganą. Tam jums reikės daugelio veikėjų pagalbos – pradedant prasčiokų karaliumi ir baigiant… na,  siekdamas išlaikyti nežaidusius nežinioje, neminėsiu.

Žaidimas kaip visada labai gražus. Istorija šį kartą suręsta labai neblogai. Net nežinau, kaip apie tai papasakot neatskleidžiant detalių, bet artėjant žaidimo pabaigai aš bėgiojau parūkyt ir keikiau Molyneux’ą visais įmanomais būdais, nes jis  vertė mane būti tironu, kad ir kaip to nenorėčiau. Vienu žodžiu – jokiu būdu neužmeskit žaidimo jo nebaigę, nes atsikovojus sostą, jis toli gražu nesibaigia.

Įpusėjus žaidimą, aš spaudžiau sau menamą dešinę sakydamas, jog buvau teisus: trečioji pasaka mano skalėje tikrai nėra tokia gera kaip antroji, bet aš klydau.  Trečioji dalis nusikratė beveik visų savo pasakiškų drabužėlių  – ji estetiškai nebetokia graži. Grafika nepakito, ji gal net pagerėjo, tačiau žaidimo dvasia, pati nuotaika yra daug niūresnė. Pasaulis pilnas skurdo, neteisybės ir sunkių pasirinkimų, tad teisingiausias trečiosios dalies apibūdinimas būtų –  „Fable“ subrendo.

Žaidimo mechanika supaprastėjo – nebėra skirtingų  patirties taškų už skirtingai padarytą žalą. Net ir stipriai nenuklydus į pašalinius kvestus, galima tapti beveik viso-ko meistru. Bet ir tą atlikt galima tik dėl pasiekimo, nes gavus antrą burtų pirštinę ir pirmą kartą užsidėjus viesulą ir ugnį – nieko daugiau nebereikia (tiesą pasakius, gal yra dar pavojingesnė kombinacija, bet aš jos net neieškojau).

Tačiau tai leido pagerinti modelių detalumą ir vaizdo efektus.

Tačiau tai leido pagerinti modelių detalumą ir vaizdo efektus.

Taigi, kautynių atžvilgiu žaidimas tapo dar paprastesnis, kas matyt nėra labai blogai, nors šiek tiek daugiau iššūkio tikrai norėtųsi. Labai gražus žaidimo papildymas yra specialūs užbaigiamieji veiksmai, kurie įvyksta atsitiktinai – kai mano princesė staiga remdamasi rankomis apsivertė, užšoko ant šunsnukio sprando ir savo dailiomis kojytėmis nusuko bjaurybei galvą aš tesugebėjau išlementi ‘wow’.

Atsirado  labai smagūs ginklų patobulinimai, gaunami įvykdžius tam tikras sąlygas(pvz. užmušk x hollow man ar permiegok su 15 vyrų). Dar labai patikęs dalykas yra tas, kad „Fable II“ aš irgi žaidžiau už moterišką veikėją, tad šiame visi sutikti žmonės pasakojo apie mano motiną, karalienę. Kas yra smulkmena, bet smagu.

„Fable III“ įgarsinimas vertas atskiro pagyrimo – viskas atlikta pasakiškai. Taip pat atskiro paminėjimo verti šalutiniai quest’ai. Vien ką duoda trys nunešti rpg’eriai, ar gnomų medžioklė. Aš kelias minutes stovėjau ir klausiau gnomo rant’o ir krizenau, o kur dar du mirę broliukai ir begalės kitų. O dar visi rašteliai, knygos, nuneštos demonų durys.

Labas, gražuole, ką tik iš lovos, kad ševeliūra piestu, kaip pasibaidęs arklys?

Labas, gražuole, ką tik iš lovos, kad ševeliūra piestu, kaip pasibaidęs arklys?

Buvo keli dalykai kurie mane erzino. Pirmas – bugas, kuris vos nesugadino viso žaidimo potyrio: pagrindiniame mieste negalėjau išsitraukti ginklo, ir, tiesą pasakius, apskritai nieko padaryti – daryti questų ir apskritai tęsti žaidimo. Jau buvau pradėjęs žaist iš naujo, kai nusprendžiau iš naujo užkrauti žaidimą ir .. tiesiog ‘pabendraut’ su šunimi. Tai ir „atkabino“ visą reikalą.

Antras – tai absoliučiai kvailos, simsų lygio emocijos. Aš suprantu, kad tai hiperbolė, bet kai suaugusi moteris pradeda skleisti garsus kaip devynmetis vaikas, o norėdamas pabendraut su kitais turi klausyt kaip ji elgiasi ir gagena kaip imbecilas…

Trečias dalykas tai, na, mano supratimu tai „Lionhead Studios“, o matyt ir pats Moulyneux tikrai persistengė su simplifikacija. Taip, aš suprantu koncepciją: kuo mažiau dėmesio mechanikai ir šarvų, ginklų etc. skaičiukams, ir kuo daugiau dėmesio naratyvui. Bet čia, mano nuomone, jie žengė keliais žingsniais per toli ir ne ten…

Vienaip ar kitaip, nepaisant visų mažų trūkumų, „Fable III“ aš ir šį kartą rekomenduoju visiems. Taip, tai nėra rimtas RPG, tačiau „Fable“ atveju, tai matyt yra pliusas. Jei galima būtų išvest tokia paralelę, tai „Fable III“ yra nebe infantiliškas ir saldus Anderseno pasaulis. Savo atmosfera žaidimas daug artimesnis tamsioms ir šaltoms Hauff’o pasakoms.

Komentarai

8 komentarai/-as/-ų
  1. Pjovėjas 2010/11/06 Atsakyti
  2. Toxis 2010/11/06 Atsakyti
  3. Patarejas 2010/11/06 Atsakyti
  4. eNyu 2010/11/08 Atsakyti
  5. Pjovėjas 2010/11/08 Atsakyti
  6. Artojas 2010/11/08 Atsakyti
  7. Patarėjas 2010/11/08 Atsakyti
  8. Toxis 2010/11/08 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *