F2P Antradienis | March of War

Žaidimų apžvalgininkai turi atkreipti dėmesį ne tik į naujausius ir brangiausius nusivylimus, bet ir mažesnius broliukus: AA ar F2P taip pat gali kelti liūdesį, ypač jei paskaitysi Steam Reviews. Tačiau mes norime žvilgtelti į tuos žaidimus, kurie ne tik yra nemokami, bet ir neblogi. Galų gale, prisikentėsime kritikuodami AAA. Tad pradėkime nuo mano mėgstamiausio mod’o „MidEast Crisis“ 2 kūrėjų „Isotx“ ir jų naujausio darbo „March of War“.

 

Afrikietiškai perdažytas Char  tankas bėga, bet ne nuo vokiečių, o nuo milžiniškos gorilos-kurmės.

Afrikietiškai perdažytas Char tankas bėga, bet ne nuo vokiečių, o nuo milžiniškos gorilos-kurmės.

 

Jei dauguma studijos žaidimų vyko steampunk visatoje „Iron Grip“, tai dabar persikelta į dieselpunk stiliaus Antrąjį pasaulinį karą. Pasaulis yra suskilęs į šešis blokus: United Republic (JAV), Shogun Empire (Japonijos Imperija), Soviet Union (na, rimtai, spėkit), European Alliance (Vermarchto stiliaus), African Warlords (visokie afrikiečiai) ir Latin Junta (revoliucinės Pietų Amerikos pajėgos).  Ir jie visi be sustojimo pjaunasi dėl teritorijų. O dabar prie vakarėlio gali prisijungti tu!

 

Pagal balsavimą, šiuo metu populiariausias – Aljansas, o mažiausiai populiarūs – Warlords. Kaip tik už juos pirmiausia ir žaidžiu. Vienas dalykas, kurio galima tikėtis iš visų frakcijų, tai identiški (tik japonų turi papildoma ataką) pagrindiniai kareiviai. Keista, kaip vargšai Afrikos sukilėliai ar Pietų Amerikos valstiečiai turi identiškus gebėjimus kaip ir Aljanso ar Respublikos kariai, bet taip jau yra… ir svarbiausia, kad ne juose esmė. Kiekviena frakcija turi savo privalumų ir trūkumų, ir, atrodo, Europa laimi savo galingų tankų ir pėstininkų dėka, bent populiarumo varžybose.

Afrika laimi, nes visi vadai yra suvalgę po liūto širdį, storesni - ir likusias dalis.

Afrika laimi, nes visi vadai yra suvalgę po liūto širdį, storesni – ir likusias dalis.

 

„March of War“ kovos vyksta ėjimais, ir visai paprasta sistema. Savo eilės metu, dalinys gali šaudyti, judėti ir šaudyti, arba judėti dvigubai toliau. Tam įtaką gali padaryti įvairūs specialūs gebėjimai. Jokių priedangos sistemų nėra, kaip ir nėra skirtumo, iš kurios pusės pulsi tanką. Viskas priklauso nuo žalos tipo! Žiūrint bendrai, tai „March of War“ pagrindai buvo atkalti liepos mėnesį sustabdytame „Iron Grip: Marauders“, turint omeny, kad ir ten karyba buvo tokia pakankamai paprasta.

 

Tik kitaip nei Marauders, čia reikia taikytis šalia savos frakcijos. Man gerai pažįstami Warlords yra, rodos, nuskriausti dalinių įvairovės prasme (tik vienas orlaivis, nors mainais gauname kitur nematytą klasę „žvėris“, gorilomis prasidedančią ir mumakilais besibaigiančią), ir kenčia nuo efektyvių prieštankinių dalinių trūkumo. Aišku, yra motociklininkai su granatomis, bet jie yra laikomi pėstininkais, vadinasi, tie patys pėstininkai, jau nekalbant apie dažnus kulkosvaidžiais ginkluotus automobilius, kelią nemažą pavojų. Šalia to, nemaža dalis atakų vyksta nedideliu atstumu… o štai ten visa japonų frakcija žiba. Kita vertus, Afrika laikosi visai gerai, tad per daug skųstis nederėtų.

 

Kulkosvaidžio į gabalus draskomi pėstininkai taip pakėlė sunkvežimio vairuotojo ūpą, kad tas nusprendė galintis dar pasivažinėt savo ėjimo metu.

Kulkosvaidžio į gabalus draskomi pėstininkai taip pakėlė sunkvežimio vairuotojo ūpą, kad tas nusprendė galintis dar pasivažinėt savo ėjimo metu.

Į karą einame pasirinkdami regioną, kuriame vyksta konfliktas tarp dviejų frakcijų – šis dažniausiai išrenkamas iš žaidėjų tarpo kilusių vadų. Šalis, surinkusi tam tikrą pergalių skaičių, laimi, ir jai atitenka regionas. Žaidėjas prie pergalės prisideda kaudamasis (ir laimėdamas) PvE (žaidėjas prieš dirbtinį intelektą) ar PvP (žaidėjas prieš žaidėją) kovas. PvE jos pakankamai paprastos: pradedant nuo Assault režimo (rekia užgrobt visus teritorijos taškus) ir pradedančiojo lygio DI, o kylant žaidėjo patirties lygiui galima atrakinti ir naujų. Ir tai yra labai gerai, nes pradiniai DI pralošdami ne tik beveik resursų neduoda, bet ir nesiskaito kaip iššūkis. PvE, tuo tarpu, gali būti pavojingas. Neradus tinkamos frakcijos žaidėjo, galima gauti varžovą iš kurios kitos (taip kartą puldamas SSRS gavau kautis su japonu). O kartais matchmaking’as visai palūžta ir būdamas šešto lygio Warlord į oponentus gauni dvidešimto lygio sukilėlį. Liūdna, ką be pridursi.

 

Dalinius iš savo armijos/kortų malkos iškviečiame už taškus (gaunami mūšio pradžioje ir už teritorijos zonų užgrobimą), o į armiją įtraukiame visų pirma juos atrakindami tyrimų medyje (už mūšius gauname patirties taškų, aukso ir tyrimų taškų), ir tada pirkdami. Po vieną! Nesibaigiančias atsargas turime tik pačių pagrindinių kareivių, tačiau jie nėra labai geri. Laimei, „March of War“ nėra įžūliai monetizuotas žaidimas, ir į kovos lauką iškviesti kariai, kad ir žuvę, nėra „sunaudojami“, ir vėl gali būti iškviesti kitame mūšyje.

 

Taip atrodo SSRS oro desanto galia. Iš lėktuvo pilbvo krenta pikti, kulkosvaidžiais ginkluoti komunistai. Nelaimei, su parašiutais.

Taip atrodo SSRS oro desanto galia. Iš lėktuvo pilvo krenta pikti, kulkosvaidžiais ginkluoti komunistai. Nelaimei, su parašiutais.

To nepasakytum apie vadovybės galias. Jos, kaip ir daliniai, smarkiai priklauso nuo frakcijos: ne visi turi tunelius (leidžia iškviesti pėstininkus tau patogioje vietoje), „Banzai“ puolimus ar taktines branduolines galvutes (netikėtai gavau vieną po mačo, tai dabar tausoju). Nelaimė, kad panaudojai vieną – ir praradai. Pirk, brolyti, arba tikėkis atsitiktinai gauti po mačo. Aišku, pirkti galima ir už auksą, bet kaip ir už viską kitką, galima susimokėti deimantais. O šiuos gauname tik Isotx ranką tikru pinigėliu pakasę. Sunku pasakyti kokio stiprumo privalumą tai suteikia mokantiems žaidėjams, bet na, žinome posakį apie prastus šokėjus ir kiaušinius.

 

Šalia visokių tokių niekniekių ir armijos paketų galima leisti pinigus ir kosmetiniams dalykams, tačiau dar geras klausimas, ar to labai naudinga. Iš vienos pusės, galima labai brangiai aprėdyti savo veikėją, bet čia tas pats, kaip žaisti popierinėmis lėlėmis karpant brangiausias mamos knygas. Taip pat galima įsigyti alternatyvius skinu kai kuriems daliniams, bet čia realiai mokame už keletą pakeistų spalvų, o ne tai, kad tavo dirižablis labiau primintų numylėtą Kirov vietoje ore plūduriuojančios kojinės. Nemanau, kad „League of Legends“ su tokiais mažais pokyčiais pinigų pasidarytų.

 

Sraigtasparnį (dizainas „įkvėptas" „Red Alert 3") galima perdažyti visaip, net Batiuškos spalvomos, bet baltarusams gal labiau patiktų nuo kulkosvaidžių kabančios šaibos.

Sraigtasparnį (dizainas „įkvėptas“ „Red Alert 3″) galima perdažyti visaip, net Batiuškos spalvomos, bet baltarusams gal labiau patiktų nuo kulkosvaidžių kabančios ledo ritulio šaibos.

Kas dar žaidime džiugina? Grafika yra pakankamai paprasta, bet maloni. Žvėrys – kai kuriuose žemėlapiuose pasitaikanti ir labai mirtina neutrali frakcija – galėtų būti ir geriau nupiešti, kaip ir pėstininkai, bet kovos mašinoms priekaištų neturiu. Smagu ir tai, kad pasaulio žemėlapyje apstu intrigų. Frakcijų vadai ne tik palieka nurodymus, kuriame fronte kautis ar nesikauti: šį rytą Pabaltijo fronte sovietai pykosi su aljansu, nes buvo sutarta atstatyti pradines valstybių sienas (vadinasi, perleisti teritoriją beveik be pasipriešinimo, taip šiandien AW ir EA keitė Turkiją į Balkanus, nes mums jų užduočiai reikėjo), bet kažkuris raudonarmietis ar nepaklausė, ar šiaip girtas buvo…

 

O kas nuvilia? Turbūt garso kokybė. Muzika gal labai ir netrukdytų, bet dalinių įgarsinimas patyrė nemažą nuopolį, lyginant su, tarkim, „MidEast Crisis 2“. Keletas nuobodžiu frazių, ir tiek. Taip pat norėtųsi, kad „Vote4War“ funkcija, kur žaidėjai balsuoja už dalinius, būtų tokia pat aktyvi, kaip „Amplitude Studios“ naudojama „G2G Vote“. Jau pasiskundžiau matchmaking’u, bet dar norėčiau pridėti, kad „March of War“ egzistuoja kaip naršyklinis ir kaip Steam žaidimas… tačiau ne su viena vartotojo paskyra. Gali rinktis vieną arba kitą, tad pradėjęs žaisti naršyklėje, į Steam neperkelsi.

Ir kaip tada varžovui į ausį verkšlent, kad tas turi tanką, o tu - ne?

Ir kaip tada varžovui į ausį verkšlent, kad tas turi tanką, o tu – ne?

 

Apibendrinant ir atsižvelgiant į tai, kokie kiti F2P žaidimai patenka į Steam (nebaigti, tiesiai iš Facebook, ar nebaigti tiesiai iš Facebook), „March of War“ gali būti šitos ekonominės nišos olimpe, kaip koks „BlackLight: Retribution“. Turint minty, kad tai dar ir indie produktas, tai iš viso nuostabu.

 

O dabar tik išsireikalauti iš jų interviu, kad galėčiau primygtinai pareikalauti „MidEast Crisis 3“ kaip pilnaverčio žaidimo…

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. wr 2014/08/25 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *