Dominions 4 | Ak, dėl mano meilės!

Gali rinktis standartinį strategijos žaidimą su trimis – keturiomis frakcijomis. Gali rinktis ėjimų strategijos žaidimą, bet tada arba gausi tas pačias tris – keturias frakcijas, arba kokias aštuonias, bet labai nežymiai skirtingas. Arba gali prisėsti prie „Dominions 4“, kuris yra suskirstytas į tris epochas, kurių kiekviena turi po dvidešimt civilizacijų, esančių vienokiomis ar kitokiomis ankstesniųjų įpėdinėmis. Tik čia dar taikais tapti naujuoju dievu, o pusę tavo armijos sudaro molio žmonės, monstrai iš už žvaigždžių ar vorai su ranka (tik viena).

O jei dar toje rankoje galėtų kardą nešt, tai visai paklaikčiau iš džiaugsmo.

O jei dar toje rankoje galėtų kardą nešt, tai visai paklaikčiau iš džiaugsmo.

Pasiknisus giliai giliiai – gal net ir jo atskirai parduodamoje 400 puslapių instrukcijų knygoje – „Dominions 4“ turi savo istoriją. Visų pirma, buvo dievas, dažniausiai Pantokratoriumi vadintas. Ir dingo vieną dieną. O dievo – Dievo – dingimas sukuria nemažą galios vakuumą. Tad dabar iš visokių pakampių pradėjo lįsti pusdieviai pretendentai: ar dvasios, kurias Pantokratorius įkalino vienokiais ar kitokiais sumetimais, ar šiaip galios prisirpę burtininkai, ar, galų gale, tokie marginalai kaip kraujo fontanus apsėdusios dvasios ar stabai, įgavę sąmonę nuo nuolatinio garbinimo. Ir, aišku, kiekvienas toks pusdievis pašlemėkas turi savo pasekėjus, ir nori tapti nauju Pantrokratoriumi. Teprasideda žaidynės!

Tada telieka atsiversti atskirai parduodamą keturių šimtų puslapių spausdintą instrukciją, ir galbūt laimėsi, vieną dieną. Bent jau apmokymams instrukciją tikrai reikia turėti atsispausdinus – tą ir pats žaidimas tau pasako. Aš, kita vertus, perskaičiau vieną kitą let‘s play ir nusprendžiau, kad viską aš moku, tik duokit man armiją ir atlaisvinkit kelią iki sosto danguje.

Kitaip negu visuose 4X žaidimuose, kur visi paknopstomis skuodžia tyrimu takeliu, kad gautų lankininką +1, „Dominions“ nėra skirstymų į eras ar pastatų statymo (daugiau mažiau). Vietoje to, žaidimo pradžioje pasirenki erą, kurioje žaisi, o tada renkies iš tos eros civilizacijų. Atspindėtas dalinių pasirinkimuose bei kalnuose teksto yra vienas įdomiausių žaidimo bruožų: civilizacijos vėlesnėje eroje yra ankstyvesnės eros tautų įpėdinės, atskalos ar uzurpatorės.

Atskalas uzurpuoti daug lengviau, kai esi drakonas ar drakono įpėdinis

Atskalas uzurpuoti daug lengviau, kai esi drakonas ar drakono įpėdinis

Išsirinkus civilizaciją ir atsižvelgiant į jos privalumus bei trūkumus (dažniausiai magijoje) teks susikurti dievą. Tiksliau, pirma išsirinkti šabloną, kurių bent pusė visada priklausys nuo tautos, tad ne visi galės gauti kraujo fontanėlius, sfinksus ar povandeninius monstrus, tuo tarpu, protingi seni kriošės, ambicingos raganos ir skrajojančios kaukolės pasitaiko daug dažniau. Šablonas nulemia tavo dievo rolę žaidime: ar jis sėdės sostinėje ir vystys magiją, ar keliaus po žemėlapį ir degins netikius. Pats žaidėjas gali koreguoti tik jo magiškus įgūdžius ir dominions (tikėjimo/dieviškos įtakos sferos) efektus – aišku, už taškus. Jei nori sukurti super tironą, gali rinktis kaip tik negatyvius dominion efektus, nuo kurių kentės ekonomika ir valstybė, bet, na, kam tai rūpi, jei esi žaibais ir ugnim besimėtantis drakonas? Šiek tiek labiau nuotykių ištroškę piliečiai gali pasirinkti pradėti su miegančiu ar įkalintu dievu – šie žaidimo lauke pasirodys daug vėliau, bet užtat kiek taškų gausi!

O tada ir pradedi žaidimą. Turi sostinę, kurios niekad nereikės vystyti (visi įmanomi ir reikalingi pastatai jau ten), vieną žvalgą, viena karvedį ir saujelę karių. Ir, aišku, save, jei neįkalintas ar nemiegantis. Ir tuomet belieka plėstis – visos teritorijos yra pilnos neutralių pašlemėkų, kuriuos reikės nugalėti. Ir galiausiai žaidime neliks neutralių žemių, ir prasidės karas tarp pusdievių!

Kartais „pusdievis” reiškia „milžiniškas aštuonkojis”

Kartais „pusdievis” reiškia „milžiniškas aštuonkojis”

Tiesa, toks nelabai tiesioginis, nes žaidėjai mūšio nevaldo. Taip yra dėl sinchroniško ėjimų režimo: visi žaidėjai duoda komandas savo pajėgoms tuo pačiu metu, ir baigus eilę jos visos vykdomos vienu metu. Tai pasidaro kiek problematiška, jei tarp tavo ir varžovo teritorijos yra neutralus plotelis ir jūs abu pasiunčiat ten savo armijas. Žaidime taikos nėra, o taip kartais ir priešo dievą užmušt galima…

Mano sparnuotieji kareiviai pakrovė malkų Cthulhu!

Mano sparnuotieji kareiviai pakrovė malkų Cthulhu!

O priešo dievai užmušami savo ėjimo metu „programuojant“ armijas – nustatant jų pradinį išsidėstymą, prioritetus ir veiksmus mūšio pradžioje. Tiek kareiviams, tiek armijos vadams galima duoti paprastus nurodymus keliems ėjimams ir labai plačiai apibrėžtus prioritetus, pavyzdžiui, nieko nedaryti tris ėjimus, o tada, pagal savo nuožiūrą, pulti priešo užnugaryje esančius karius (vadinasi, vadovybę ir magus). Gal iš pradžių tai ir ne taip svarbu, ypač jei geros kokybės kariai ir juos vedantys herojai gali sutriuškinti viską, ką pamato, bet va magija…

Magija — rimtas reikalas. Tam žaidime ir vykdomi tyrimai – kad greičiau galėtum priešo armiją užtvindyti liepsnomis, kad sudarytum siaubingų hibridų armijas ar iš pomirtinio pasaulio ištrauktum kokį mirusį pusdievį, kuris galiausiai ištrūktų iš tavo pančių ir nuniokotų kontinentą. O kur dar globalūs užkeikimai, magiškų artefaktų gamyba ar tai, kad aukščiausio lygio magija gali pribaigti tavo burtininką, tad jam reikia prikabinti keletą pakalikų… Magija yra neįtikėtinai svarbi „Dominions“ ir žaidimo eigoje iškviesti pusdieviai užkerėtais šarvais ir liepsnojančiais kardais tampa svarbesni nei paprastos armijos. Ir tai visai suprantama – jeigu jau žaidimo pradžioje gali pirkti absoliučiai visus savo rasės kareivius (ir įvairovę papildai pašlemėkais iš užkariautų provincijų), tai žaidimas gali ir kiek pabosti.

Žaidimo kūrėjai manė, kad tiesiog paprastas netikras vardas, o mums, va, pramoga išėjo.

Žaidimo kūrėjai manė, kad tiesiog paprastas netikras vardas, o mums, va, pramoga išėjo.

Aišku, šitoje medaus cisternoje yra ir keletas šaukštų deguto. Turbūt didžiausia ir nenuginčijama žaidimo problema yra vartotojo sąsaja, kuri atrodo labai primityviai ir nėra labai patogi. Svarbu ir tai, kad žaidime nėra įdiegtų apmokymų – tam reikia turėti žaidimo instrukciją. Galima pasiskųsti ir tuo, kad nemažai karių žaidime yra pertekliniai ir nekažkiek naudingi, net palyginus su kitais tos pačios rasės kariais. Ir galiausiai toks pakankamai silpnas priekaištas: 2015 mūsų Viešpaties metais „Dominions 4“ vis dar naudoja 3D žemėlapyje lakstančias 2D sprites turinčias gal vieną ar dvi animacijas. Tačiau! Padaryti 3D modelius visiems žaidimo daliniams būtų beprotybė ir, turint minty žaidimo biudžetą, vargu ar būtų pralenktas „Age of Mythology“ grafikos lygis. Galiausiai tai būtų krūva perteklinio darbo, kuris yra visai nereikalingas, nes nėra tokių žmonių, kurie pažiūrėtų į 400 puslapių instrukcijų knygą, paskaitytų apie visą sudėtingą magijos sistemą ir tada nežaistų žaidimo tik todėl, kad jame nėra 3D modelių.

Malonu bent tai, kad nieko negaliu prikišti muzikinei pusei – garso takelis yra tobulas, net jei ir pradeda kartotis. Tačiau taip atsitinka su visais 4x žaidimais, nes juose praleidžiame tiek daug laiko.

„Dominions 4“ yra puikus žaidimas kovojant prieš DI ir dar geresnis žaidžiant su draugais. Jis turi krūvą potencialo ir begalę žaidimo elementų kombinacijų. Ir, turint minty, kad šis žaidimas yra atgijusi legenda, reikia labai rimtai traktuoti viską, ką jame perskaitai. Nes, va, vieną dieną į tavo armiją pasisiūlo Baba Jaga (iš namelio ant vištos kojelės), o jos aprašyme mini gandus, kad ji turi puodą, kuriame nuolat verda šviežia vaikų mėsa. Sakytum tiesiog šiaip šposas, bet ne, Baba Jaga gali išmaitinti dvidešimt kareivių…

 

Komentarai

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *