DeadEnd: Cerebral Vortex | pagaminta Lietuvoje

Situacija būtų buvusi visai kitokia, jei tarkim tie patys dažai būtų ne randami, o duodami iš karto. Nežinau, juos galima buvo pavadinti apgailėtinais blaivaus proto likučiais ir leisti jais nuteplioti 50 žingsnių, bet tada, kada žaidėjas mano, kad to reikia. Lempos galėtų būti renkamos ir aktyvuojamos, o sutaupytos pernešamos iš lygio į lygį, beje tai ne tik padėtų rasti jėgų įveikti žaidimą iki galo, bet ir sukurtų pridėtinės vertės įveiktiems lygiams į kuriuos gryžtum tam, kad įveikti juos be lempų kurių mirtinai reikia kažkur kitur. Galų gale „DeadEnd: Cerebral Vortex“ taptų kiek patrauklesnis jei jame būtų bent šiek tiek istorijos. Patys lygiai ir jų pavadinimai lakios fantazijos žmogui suteiks kažkiek peno apmąstymams, bet ne per daug. Jausmai — atšalę, nuleisti kanalizacijon. Taip. Atsidavimas — ofisai, CCTV. Na, taip, taip. Ko gero kiekvienas žaidžiantis akimirkai susimąstys ar žaidime yra simbolizmo ir ką mėginama juo perteikti, bet… Net jei patiems nesirašo, kokios pusiau atsitiktiniu principu, bet į temą parinktos citatos čia būtų ne pro šalį. Prieš kiekvieną lygį, tikintis, kad jos stumtels žaidėją į tą būsena kuri būtų kuo artimesnė žaidimo atmosferai. Priimtume projektą kaip vienintelį patikimą būdą išganymui ir būtų visai smagu.

Įsijausk į laužimo skysčio esybę kai „Bioshok“ žaidžia apsispręsti negebantys veikėjai.

Arba… Arba galima buvo daryti viską kiek paprasčiau, kiek akivaizdžiau, palikti daugiau užuominų, inventoriaus ir intuityvių pagalbų, bet… Įvesti žingsnių skaičiuoklę ir taip generuoti high–score. Aišku tokiu būdu smuktu žaidimo vertė tiems, kam taškai nė motais, bet man sunku įsivaizduoti ne žaidėją kuris su „DeadEnd“ ištvertų 15 minučių ir nepradėtų vapėti melsdamas atleidimo.

Nepaisant viso to, ką čia prikeverzojau — Membranas vis tik norėčiau pagirti. Už tai, kad darė, padarė, pabaigė, rado kaip parduoti ir tikrai turi ne patį prasčiausią produktą. Grafiškai žaidimas gal kiek per asketiškas, per mažai psichodelinis, bet kas mes tokie, kad spręstume kaip ten toje pasąmonėje viskas iš tikrųjų. Svarbu, kad vaizdas ne atgrąsus, momentais net ypač mielas pažiūrėti, pats žaidimas techniškai tvarkingas, o muzikinis ambient‘as tikrai pakankamai taiklus. Tiesą sakant labai nesumeluosiu teigdamas, kad vaizdo ir garso derinys čia bene geriausiai įgyvendintas elementas. Valdymas keistas, bet prie jo įprantama, erzina gal tik tai, kad norint žengti žingsnį reik spragtelt pele. Kas kartą. Push to run? Būtų gerai su sekančia pataisa…

„DeadEnd: Cerebral Vortex“ parduodamas per „GamersGate“ ir kainuoja apie 20 litų. Ne tai, kad būtų labai pigu, šiais „viskas po vieną eurą“ akcijų laikais, bet kišenių tikrai neišplėšys. Kiekvienas norintis ir galintis įmesti savo monetą į taip ir neištrykštantį lietuviškojo gamedev fontaną, būtinai tai padarykite. Kad būtų dar progų sugrįžti taip sakant.

Buy on GamersGate

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. MODE 2013/02/24 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *