Confessions | beveik Karamazovai

Confessions, arba išpažintys, vienas iš tų keisčiausių kūrinių, kuriuos derėtų įamžinti savotiškoje raudonoje knygoje. Ir ne šiaip įamžinti, o įkalti kūju.

Pagrindinis išpažinčių išskirtinumas – jo gebėjimas įpakuoti solidų turinį į nūdien taip mėgstamą, paauksuotą pakuotę. T.y. po paprasčiausiu psichologiniu trilleriu slepiasi visas įmanomas žmogiškų emocijų kratinys, nesąlygotas jokių madingų veiksnių, kuriais tapo taip įprasta dangstytis šiandien (sveiki, Pone Behringai).

Virš 5 tūkstančių sekundžių praleistų su išpažintimis papasakos apie jauną mokytoją, kurios gyvenimas sudužo  į šipulius be jos pačios kaltės. Apie klasės vaikus,  atsidūrusius „paauglio amžiaus krizėje“. Apie fanatizmą. Apie savigailą. Apie radikalizmą. Apie norus ir kančias. Net simpatijoms ir meilei čia atsirado vietos.

Įstabiausia yra tai, jog juosta nesipuikuoja nuvalkiotu šokiravimu – jokių netikėtinų siužeto posūkių, vardan posūkio; jokių šokiruojančių scenų vardan šokiravimo; galop nieko nepaaiškinamo, vardan nepaaiškinamo. Viskas paprasta, įtartinomis aplinkybėmis žuvus mokytojos dukrytei, ši išsiaiškina kas yra tikrieji kaltininkai ir suprasdama, jog įstatymai nepadės, imasi savo keršto plano. Taip ima aiškėti pagrindinių personažų motyvai. Iš čia ir pavadinimas – filmas lyg ir suskaidytas į keletą pasakojimų; bet įdomu yra tai, jog parodomi ne įvairūs žvilgsniai į vieną įvykį; o į įvykio progresiją – vėlesniam papildant ankstesnį, t.y. kiekvienas pasakojimas, atidengdamas savo niuansus, lyg ir tęsia filmo siužetą. Labai keistas iš pirmo žvilgsnio metodas, bet labai veiksmingas – visi veikėjai, jų motyvacija atveriami be jokios žalos visai juostai (ar kartais nesusimastėt, kad jus tą patį filmą verčia žiūrėti n-kartų?). Išpažinčių metu parodomos veikėjų  rolės, ir maža to – į tas 5 000 sekundžių sutilpo jų paaiškinimai, kaip, kada, kodėl ir kam jie elgėsi vienaip ar kitaip. Ir tik išklausius visas išpanžintis imi suprasti visos situacijos sudėtingumą – visi jie teisus, vienaip ar kitaip pateisindami  savo veiksmus …

Galop, jau po juostos peržiūros imi suvokti, kad čia slepiasi ženkliai daugiau.  Šalia šaltai pateikiamo keršto vienaip ar kitaip įsipaišo tokios sąvokos, kaip vaikų „neliečiamybė“, neadekvatus žiaurumas tarp jaunimo, asmeninė tragedija,  netgi tokie įsireiškimai, kaip „liberalumo žala visuomenei“, pradeda įgauti visai kitą atspalvį.  O ką jau kalbėti apie Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ savotišką vertinimą?  Ir tik po kelių valandų susimąsčiau – o kas iš tikrųjų buvo teisus? Sielvarto apimta moteris, išdykę ir akivaizdžiai neadekvatūs vaikai, sistema, o gal Mikė Pukuotukas, kuris savo medaus stiklainį mokė mylėti labiau nei bet ką kitą?

Mano akimis, tai daugumos ilgą laiką siektas ir pagaliau pasiektas absoliutizmas kine, unikumai čia ramiai sau tupi ant kiekvieno kampo. Ir kas svarbiausia, kinas nėra akiplėšiškas, ne taiko pataikyti kiekvienam į akį, širdį ar į šlapimo pūslę. Filmas tiesiog yra išskirtinis ir be jokių idiotiškų scenų ir siužeto posūkių (ahoj, Twin Peaks;  ahoj ART HOUSE) sugeba padaryti tai, kas iki šiolei pavyko tik nedaugeliui – juosta gali visiem priimtina maniera parodyti visai nepriimtinus dalykus ir dar tokioje jų gausoje.

Komentarai

Vienas atsakymas
  1. Draugas Vadas 2011/07/26 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *