Catherine | Maskulinizmas

Sakei kažką?

Labai įdomu ir tai, kad dažnai girdimas vidinis Vincento balsas, pastato žaidėją į savotišką stebėtojo poziciją. Na, ne ta prasme, kad tampi iškrypėliu lovugalyje laikančiu žvakę (nors kartais gal ir norėtųsi), bet labiau angelo sargo prasme. Todėl mano nuotaikos, nuomonės ir elgsena žaidime blaškėsi it švytuoklė. Rytę palaikau jo ryžtą skirtis su viena, vakare su kita, per piet sutinku su jo noru prisipažinti kažkuriai iš jų dėl neištikimybės, bet vienintelis dalykas kurį mes padarom kaip planuota — tai priliuobiam viskio su sake iki žemės graibymo. Taip ir suktųsi tas ratas visas 8 žaidimo paras jei ne…

Dėmesio!  Šopenas, Marche funèbre (tiesiog atsidarykit kitam lange)!

—    Vincai aš laukiuosi… — Katherine šypteli, vos, vos kilsteldama patį dešiniausią lūpų kamputį. Vincentas išpūčia akis, galvoje uraganu skrieja mintys, kurių patį nagliausia išlenda tarp eilučių „KĄ DARYT?“. Į pagalba skuba pati Katherine:
—    Vincai, sakyk ką nors — balsas šaltas kaip ledo karalienės, tik dabar suprantu, kad jį visą laiką nervingai ir valdingai barbena į stalą.
—    Ee.. aaaa… eeeee… aš… jaučiuosi…. eee… laimingas?

Pauzė, nutyla ir Šopenas. Katherine vėl šypteli… (Fuuuu) Visi lengviau atsikvėpiam. Akimirkai.

Telefonas (o kartu su juo ir Šopenas)!

—    Vincai susimatom, aš šalia tavo darbo! — iki šiol mielai valiūkiškas Catherine balsas, dabar skamba kaip patyčia. Šopenas įsisiūbuoja, Vinco galva sukasi, aš maigau pultą, duokit nors kokį mygtuką paspaust, aš PRIVALAU IŠGELBĖT DRAUGĄ!
—    Kas čia? — Įtariai (???) klausia Katherine.
—    Eee… kažkas iš darbo…
—    Ne, blet! Tavo rankoj! Pirkai naują telefoną?

Šopenas supratęs, kad per ausis jo nebus gana ima skverbtis tiesiog per odą…

—    Ar tu manęs klausai? Dabar kai mes laukiamės tu turi nustoti pirkinėti daiktus, reikia taupyti. Tiesą sakant aš perimu mūsų sąskaitų valdymą. Taip pat tu nemėtysi rūbų ant žemės. Ir tavo vakarojimas su draugais… Žinai, alkoholis irgi kainuojaaAAAaaAAaAAa….

Tu pirkai naują telefoną!?

Įdomu tai, kad tokio pobūdžio scenose, kaip ir tet-a-tet su Catherine, Vincentas atsakymus parenka pats. Kažkiek juos įtakoja jo būsenos matuoklis, tačiau dažniausiai tai būna nerišlus veblenimas. Grubiai šnekant kūrėjas atima iš žaidėjo galimybę kažką spręsti tada, kai herojus yra labai susijaudinęs (galvoja kita galva), arba labai išsigandęs (negalvoja nė viena galva). Tai irgi labai gyvenimiška ir teisinga. Žaidėjas, negali „sužaisti“ ir yra priverstas suvemti kažką nuo liežuvio galo. Ir šiaip, tas žaidybinis santykis yra žiauriai įdomus, nes…

Visiškai nesvarbu koks žmogus yra žaidėjas ir kaip jis reaguotų į draugės nėštumą ir agresiją (čia reiktų pabrėžti, kad kitame kontekste Katherine elgesys atrodytų visiškai normalus ir natūralus, agresyvumo jam suteikia simpatiška ir su viskuo sutinkanti alternatyva) savo gyvenime, nes žaidime visada dar yra žaismo faktorius. Niekas nesėda prie konsolės tam, kad žaidimą pralaimėtų, todėl tiek uber jautrūs vyrai, tiek kiaulės šovinistai žaidybinėje aplinkoje būtų linkę rinktis visuotinas elgesio normas atitinkančius, „teisingus“ sprendimus. Kai to padaryti negali, žaidybinė situacija tampa kur kas asmeniškesnė. Paradoksalu, bet tai eilinį sykį parodo, kad laisvė žaidimuose yra pervertinta — siekiant natūralumo, ją reikia riboti.

Komentarai

8 komentarai/-as/-ų
  1. badboyyy 2012/05/04 Atsakyti
  2. ufas 2012/05/04 Atsakyti
  3. Originalas 2012/05/04 Atsakyti
  4. Valtiel 2012/05/05 Atsakyti
  5. Simauskas 2012/05/07 Atsakyti
  6. Valtiel 2012/05/07 Atsakyti
  7. Originalas 2012/05/08 Atsakyti
  8. Linxmas 2012/06/09 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *