Catherine | Maskulinizmas

Su pavadinime naudojamu terminu susipažinau nesenai ir visiškai atsitiktinai. Šiek tiek skaitinėjau apie įvairias šito.. hm judėjimo formas, bet tada į rankas pakliuvo Catherine, kuri kaip tyčia tapo tikrojo maskulinizmo simuliatorium.

Wikipedia rašo, kad maskulinizmas radosi kaip atsakas į feminizmą. Galbūt, kažkam atrodė, kad tai būtina, bet tai kvaila. Kaip kvaila ir nemenka dalis ekstremalesnių feminizmo formų. Na, bet tokia jau ta žmogaus natūra ir giliau į tai lysti neketinu, tiesiog… Na Catherine man padėjo identifikuoti kelis dalykus. Pavyzdžiui, kad vyrai — avinai (in general). Dominuojantys ar ne jokio skirtumo, faktas tas, kad dauguma jų avinai, tik individualiai aišku nė vienas to nemato.

O feminizmas kvaila. Visų pirma dėl to, kad kvaila (nors ir altruistiška), norėti stovėti ant vieno laiptelio su avinu. Antra dėl to, kad pasaulyje visada bus ji — Catherine.

...tikiuosi tu ne prieš, kad aš vilkiu tik tavo marškinėliais.

Mūsų herojus, eilinis trisdešimtmetis vyriokas, kuris kaip ir dauguma tokio amžiaus vyrų dar nežino ko nori iš gyvenimo, arba jau yra nepatenkintas tuo, ką jame nuveikė.

Jo draugė Katherine — moderni moteris. Turi geresni darbą nei jis, svaigesnę karjerą ir aiškų gyvenimo planą.

Dar yra Catherine. Dešimčia metų jaunesnė, tobulos (Vincento) moters įsikūnijimas, metanti iššūkį jo ir taip menkiems įsipareigojimams. Taip, tai žaidimas apie neištikimybę ir į dvigubo žaidimo pančius įpainiotą vyruką. Maskulinizmo simuliacija žinoma prasideda kiek vėliau, kai siekdamas išsivaduoti iš problemų raisto, per santykių su artimu žmogumi prizmę, Vincentas suvokia, kad yra avinas. Tai tampa pirmuoju žingsniu į savęs (o kartu ir visos vyrijos) išvadavimą, bei vyriškosios tapatybės identifikavimą.

Būtent!

Apmaudžiausia visos šios istorijos dalis aišku ta, kad pusės savo neištikimybės aktų dorai ir neprisimeni. Na bent pradžioj. Vincento pečius slegia viso pasaulio kaltė, kurią kitomis aplinkybėmis kažkiek palengvintų prisiminimai apie šėtonišką naktį, bet ne… Jis nė velnio neprisimena, o ir aš nemačiau to ko jis nepamena, tad mudu draugiškai velkam kaltės ir apmaudo kryžių ėsdami save… Skirtingais žaidimo etapais, skirtinga ir savigrauža, net keista, kaip kinta kontekstas ir mintys ekrane pasirodant tai vienai, tai kitai moteriai. Vieną akimirką tikrai įsijauti ir pergyveni dėl Vinco traumos ir griūnančių santykių, o po minutės žiūrėk vis neini iš baro, nes tikiesi, kad ateis Cathy. Lauki jos. Labai gyvenimiška ir žmogiška emocija, kai norisi nusidėti, tačiau sąžinės balsas neleidžia, tad vienintelis būdas kažką padaryti — nedaryti nieko.

Kai ji galiausiai ateina, žaidimas vėl imasi krėsti pokštus. Visų pirma, žaidėjui lyg ir aiškiai ištransliuojama mintis, kad reikia saugoti santykius su Katherine, tačiau „romaną užrišančios“ dialogo eilutės atrodo tokios sumautai grubios. Per grubios, kad jas dedikuotum tokiai švelniai ir trapiai būtybei kaip Catherine. Tada ateina rytas ir vėl nieko neprisimenantis Vincas nutaria tarti griežtą NE. Catherine savo ruožtu imasi iniciatyvos ir švelniu, žaismingu prisilietimu ištempia Vincento pėdas… Jis išspaudžia duslų „of fuck“ ir ekranas užtemsta. Tai buvo bene erotiškiausia žaidimo scena — tos pėdos. Čia turbūt pats metas įterpti pastabą, kad „Catherine“ buvo reklamuojamas kaip erotinis, galbūt kažkiek „dating sim“ primenantis žaidimas, bet jis toks nėra. Tiesą sakant tai labai dailus, subtilus ir minimalistiškas anime nuotykis, pagal old school manierą svarbiausius elementus paliekantis išimtinai tik žaidėjo vaizduotei.

Komentarai

8 komentarai
  1. badboyyy 2012/05/04 Atsakyti
  2. ufas 2012/05/04 Atsakyti
  3. Originalas 2012/05/04 Atsakyti
  4. Valtiel 2012/05/05 Atsakyti
  5. Simauskas 2012/05/07 Atsakyti
  6. Valtiel 2012/05/07 Atsakyti
  7. Originalas 2012/05/08 Atsakyti
  8. Linxmas 2012/06/09 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *