Call of Juarez: The Cartel | Galva kilpoj, akys užverstos į dangų

Ar jau sakiau kaip mėgstu western‘us? Aišku, kad sakiau… Modernius irgi mėgstu. Tiesą sakant simpatizuoju visiems vesterno subžanrams ar jų įkvėptoms eksperimentinėms juostoms. Tai, ką mėgstu kine, tiesiog dievinu žaidimuose, todėl „Call of Juarez: The Cartel“ buvo laukiamų vasaros žaidimų sąraše. Nes prieš tai išleistas serijos žaidimas „Bound in Blood“, kad ir labai vidutiniškos kokybės, man vis tik patiko labiau, nei nepatiko. Tam žinoma reikšmės turėjo keli kritiniai niuansai — western‘o tematika, sąlyginai rami (gerokai ramesnė nei ši) vasara ir ryškių atspirties taškų nebuvimas. Ta prasme „Call of Juarez: Bound in Blood“ galėjau lyginti su keletu pranašesnių žanro atstovų, bet tai nereiškė, kad pulčiau juos žaisti vietoj COJ.

„Call of Juarez: The Cartel“ jau nebestebina gerų idėjų kratiniu ir tragišku jų išpildymu. Tai tampa serijos karma ir vizitine „Techland“ kortele. Mano galva, kartelis taps paskutine vinimi į IP karstą, o jei ir ne, lenkams teks pasiieškoti naujo leidėjo.

Vairavimo scenose tragiškai griūna dialogų ir vaizdo intarpų logika, jei žaidi už personažą kuris vairuoti neturėtų.

Didžiausias „The Cartel“ skirtumas nuo pirmtako tas, kad šį kartą žaidimą iki vidurio perėjau tik todėl, kad daugiau iš esmės neturėjau ką veikti. Tai ryškiausias skirtumas, nes pagautas vesterniškos emocijos anas dvi dalis pradėdavau su įkvėpimu ir prievartą sau taikydavau tik nuotykiui baigiantis. Siužeto migracija į šiuos laikus veikiausiai pastatė scenaristus į svetimas vėžes, tad iki žaidimo vidurio jie važiavo „kaip išeina“. Šiuolaikinio ir spageti vesterno mišinys turėjo užkabinti nuo pirmų akimirkų, bet prasti dialogai, blogai išvystyti veikėjų charakteriai ir bendra techninė netvarka neleido įsijausti. Žaidimas labiau panašėjo į eilinį, biudžetinį, debiutinį, mėgėjišką „šūterį“.

„Techland“ gan akiplėšiškai griebėsi pamėgtos gudrybės skolintis tikrą moterį jos nesiskolinant. Praeitą kartą Penelopė Krūz, dabar Heil Beri.
Vienas iš pagrindinių veikėjų trijulės — LAPD pareigūnas Benas McCall yra tiesioginis ankstesnių dalių protagonistų palikuonis, išsaugojęs ne tik pavardę, bet ir būdo, aprangos bruožus. Vėliau paaiškėja, kad ir keli antagonistai turi tam tikrų sąlyčių su senomis dalimis ir mano nuomone slėpti šį faktą buvo klaida. Reikėjo stačia galva nerti į meksikietiškų novelių temą ir nuo pradžių statyti istoriją į kičinio vesterno vėžes, užuot kaišiojus kažkokius keistus, vietos sau taip ir neradusius užpildus apie Vietnamą ir šeimų dramas.

Revolverių populiarumo nuosmukio dėka, „Team Entry“ numutavo iki standartinio slo–mo.

Žaidimą galima įveikti su visais trim personažais ir čia „Techland“ eilinį sykį kyšteli smagių sprendimų. Žaidžiant su DI veikia tik viena jų, žaidžiant Co-op kažkiek turbūt išnaudojamos abi, bet aš to niekada nesužinosiu.
Visų pirma tai asmeniniai kiekvieno herojaus reikalai. Į krūvą jie susimeta ne savo valia ir kiekvienas atstovauja skirtingą agentūrą (LAPD, DEA, FBI). Kiekvieno jų bosai, draugai, šešėliai iš praeities — turi savų interesų trijulės kelyje į kartelio išvaikymą, tad techniškai nesudėtingi telefoninių pokalbių intarpai iš tiesų smarkiai praturtina siužetą ir peržaidimo vertę. Žaidimo pabaiga dalinai atskleidžia didesnę „nežinomų“ faktų dalį, bet visko iki galo nepasako, tad interesas peržaisti žaidimą tikrai yra. Na bent jau man atsirado, nes padariau lemtingą klaidą pasirinkdamas mergiotę iš FBI. Jei apie minimalią klasės įtaka žaidimo eigai būčiau žinojęs iš anksčiau, be jokios abejonės žaisčiau už Beną, kurio istorija greičiausiai ir yra įdomiausia.

Nepaisant to, kad kiekvienas herojus turi video įvadus, mano galva „Techland“ galėjo kur kas anksčiau užkabinti žaidėjus, tutorialo forma sukurdami po vieną trumpą priešistorės misiją. Tai padėtų susipažinti su kiekvienu jų, atrasti koks vesterniškas yra Benas, nesumauti pirmo įspūdžio ir nesigailėti žiūrint pabaigą. Beje žaidimo pabaigoje siūlomas ir moralinis pasirinkimas, kur vesterno dvasia tikrai juntama, gan užtikrintai galiu pasakyti, kad nepaisant kelių valandų abejingo žaidimo, paskutinėmis akimirkomis vis tik patyriau satisfakciją. Jos pakanka tam, kad daryčiau prielaidų dėl kitų kritikų nesugebėjimo prisiversti eiti iki galo.

Komentarai

4 komentarai/-as/-ų
  1. Nowitzkis 2011/08/03 Atsakyti
  2. M 2011/08/04 Atsakyti
  3. hmm 2011/08/09 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *