Ass kickers unite! | Brütal Legend

Aš „Brütal Legend“ laukiau ne dėl galimų žaidimo dizaino sprendimų. Ne dėl to, kad jis kažkaip siejamas su Jack Black. Ne dėl to, kad jis turėjo labiausiai žaidimų istorijoje nurautas ESRB išvadas. Ir tik dalinai dėl to, kad jį darė Tim‘as Schafer‘is. Labiausiai aš jo laukiau dėl garso takelio. Nes kažkada buvau prijaučiantis metalistas ir ši tema man aktuali iki šiol. Gal todėl mano lükesčiai buvo kuklüs, o žaidimas nurovė taip, kad aš nė neketinu rašyti konstruktyvios apžvalgos.

Cause I don‘t give a sh*t bout all that sh*t!

Man prireikė gal kokio pusvalandžio su žaidimu, kad suprasčiau, — tai meno kürinys. Šedevras. Ir man visiškai nusispjaut, kad žaidimo eiga lėkštoka, o strateginė dalis monotoniška ir išbalansuota. Jei „Brütal Legend“ vertinčiau kaip žaidimą, tai hm… Na toli jis neeitų. Sakyčiau toks vidutiniškas gan eksperimentas ir tiek. Tai koks velnias apsėdo man galvą ir visiškai blokavo seilėtekį reguliuojančių organų darbą? Na tie velniai iš esmės yra trys. Vienas jų harmonija, kitas nostalgija, o trečias plačiau žinomas kaip Heavy Metal.

Pradėkim nuo to, kad beveik nė vienas žaidimo elementas (išskyrus garsą) čia nėra padarytas gerai. Man širdis plyšta narpliojant juos atskirai, na bet yra kaip yra. Tarkim grafika ypatingai daili, tačiau technologiniu pobüdžiu prastai optimizuota. Kadrų kaitos greičio nuosmukiai pasitaiko nuolat, draw–distance streikuoja, tekstüros vėluoja ir t.t. Žaidimo eiga… Hmz. Jei vertint pagrindinę veiklą tai ji prastai subalansuota, strateginės kovos nuobodžios, bet jei jų nebütų, žaidimas smarkiai sutrumpėtų, o tam tikros scenos stokotų epiškumo. Valdymas. Vėlgi, kürėjo ambicijos didesnės, nei mygtukų ant pultelio kiekis. Čia gali ir kautis, ir vairuoti, ir skraidyti, ir plėšti gitaros solo, ir vadovauti mažam savanorių büriui, ir vesti į müšį milžinišką armiją, ir reguliuoti naujų kovinių vienetų gamybą, ir dar bala žino ką daryti. Sąlyginai galima teigti, kad visi valdymo klausimai išspręsti optimaliai ir įgyvendinti patogiai, bet realiai tai žaidėjas verčiamas įsitempti kai jis nori atsipalaiduoti. Juokingiausia tai kad žaidimo metu, tarp pasaulio, siužetinės linijos, garso takelio, personažų ir manęs užsimezgė labai harmoningi santykiai. Aš taip viską supratau ir man viskas buvo taip neišpasakytai gražu, kad aš elementariai nusispjoviau į visą kitą. Aš išėjau.

screen8_large

„What do you do with a bunch of kids that just wanna bang their heads all the time?.. You start a revolution Lars...“

 

Apakintas harmonijos

Nežinau kas nulėmė tą išėjimą… Kartais pagalvoju, kad viskas prasidėjo dar nuo ultra stilingai pateikto meniu. O gal ir ne… Antrą smügį sudavė siužetas. Po paraliais, žaidimas privertė suvokti, kad jis yra apie tai kas man vis dar brangu. Senąją metalinę sceną, sunkų, bet tuo pat metu melodingą skambesį. Tai ko mes Lietuvoje, tam tikra prasme, niekad neturėjom. Ne dėl to, kad nesugebam ar kažką tai… Tiesiog tais laikais, kai visame pasaulyje nuo dangaus žengė sunkiojo metalo apaštalai, dar sunkesnė betoninė uždanga čia jų neįleido. Ir nors Lietuvoj daug kas klausė „AC/DC“, „Iron Maiden“, „Motörhead“ ar „Kiss“, nieko panašaus nuosavo mes neturėjom. O ir dabar kažką panašaus rasti sunku. O kartais taip norisi tos galios ir pulsavimo kuris büdingas sunkiai 60/70 muzikai. Šalia to dar pridėkime maištingų ir jaunų dienų nostalgiją. Prisimenamą (menamą?) ideologiją ir tikėjimą, kad mes buvom kur kas tikresni ir nuoširdesni metalistai už dabartinius.

screen40_large

Kalbant apie žiaurumą žaidimuose... PINK MUST DIE! (Visą kitą pasakė ESRB!)

Viso to ilgisi ir pagrindinis žaidimo herojus Eddie Rigs. Jis dirba visų galų auksinių ranku meistru kokiai tai jaunimo grupei kurie tipo labai rimti metalistai. Tie „Kabbage Boy“ man kažkodėl sukėlė asociaciją su „Linkin Park“, bet greičiausiai tik todėl, kad iš panašiai grojančių juos vienintelius ir težinau. Ne esmė. Žodžiu Eddie stato jiems scenas, derina gitaras, jungia aparatürą ir daro viską idealiai. Na beveik idealiai, nes kai kurios scenos dalys nėra ypač tvirtos, ko pasekoje Eddie miršta. Na ne visai miršta. Jis patenka į paslaptingą Ormagöden‘o pasaulį, kuriame valdo senas geras metalas. Tiksliau valdė. Dabar ten irgi viskas griüna, tikri ir nuoširdüs headbangeriai (aš juos vadinu bujokliais) yra paimti vergovėn, juos išnaudoja begėdiški ee… white metal dievai vadovaujami Lordo Dovikuluso. Aišku ne visi į tą vergovę pateko. Yra bürys žmonių kurie priešinasi blizgučių invazijai ir nuoširdžiai kaunasi už senųjų metalo dievų idealus. Atvykėlis Eddie netrukus tampa pagrindiniu jų ginklu ir pranašu… Toliau žaidimo siužetas tiesiog rauna stogą. Kalbama, kad šiuo žaidimu Tim‘as Schafer‘is iliustruoja savo santykį su muzika ir jei tai tiesa, aš galiu pasakyti, kad tam tikra prasme mes išgyvenam panašias emocijas. Greičiausiai tas neregimo ryšio su kürėju atsiradimas ir turėjo daugiausiai įtakos mano išgyvenimams žaidime. Nes viskas jame man atrodė ypač teisinga ir harmoninga. Pradedant žaidimo aplinkomis, baigiant personažų išvaizda, balsu, kalbos maniera. Tokiu büdų „Brütal Legend“ man tapo žaidimu kurį į priekį varo išskirtinai du dalykai. Atmosfera ir Istorija. Buvau pavergtas. Nepaisant to, kad dabar be vargo galėčiau išvardinti dešimtis žaidime aptiktų klaidų, tada jų nemačiau ir man jos nerüpėjo. Sakyčiau visa tai priminė kažkokį vienkartinį, keistą, nelabai prognozuojamą ir šiek tiek neblaivų nuotykį. Leidiesi nešamas, mėgaujiesi kiekviena akimirka, o paskui prisimindamas šypsais sau į üsą. Va… Kaip fokusas! Pirmą sykį jis užburia, bet antrą kartą neparodysi. Todėl man ir rašyt apie jį kvaila, bet kad niekas kitas nerašo…

screen9_large

Ir dar jis turėjo romaną su mergiote, apie kokią svajoja kiekvienas penkiolimetis metalistas, su visom iš to išplaukiančiom parkėm.

 

Plokštelių galerija

O, bet, tačiau, šalia visko kito, tai dar ir „Sandbox“ stiliaus žaidimas. Kuris greičiausiai buvo padarytas toks, koks yra ne dėl deklaruojamos ir iliuzinės laisvės, ne dėl galimybių paįvairinti žaidimo eigą ar sukurti šalutinės veiklos, o dėl to, kad jis atspindi metalo pasaulį, taip kaip jį mato Tim‘as. Ir dar bürelis dailininkų. Vieni iš jų prieš 40 metų paišė iliustracijas vinilams ir taip įkvėpė milijonus žmonių paišyti kardus, dalgius, kaukoles ir kryžius sąsiuvinių paraštėse. Taip jie prisidėjo ir prie žaidimo kürimo, nes realiai visas žaidimo pasaulis tai klasikinių heavy metal vinilų viršelių fragmentai. Todėl žaidimo aplinkos mainosi taip pat staigiai ir nuostabiai, kaip evoliucionavo ir metalo muzika bei kultüra. Jei žaidime nebütų daugiau nieko, tik va toks pasaulis, Hot-Rod‘as kuriuo po jį važinėji ir garso takelis, to pakaktų, kad jis sujauktų man smegenis. Nes jis nepaprastai gražus. Ir jame gausybė žymių vietų kurias norisi aplankyti, apžiürėti, palikti ramybėje, o paskui vėl grįžti… Dumi sau pajüriu, o tau prieš akis šast, į krantą išplautas, milžiniško banginio dydžio motoras! O piečiau auga žiauriai nordiškas ir žiauriai didelis pasaulio medis, nuo kurio jau galima regėti pragaran vedantį plentą. Abipus jo iš po žemių auga akmeninės gitaros, kalavijai ir kryžiai. Dešinėn pasuksi, aplankysi „Rockmore“ kalną, kuriame tavo prašymu, pats Ozzis išskaptuos mėgstamų ar nemėgstamų veikėjų abrazdėlius. Jei trauks į kairę.. Aptiksi įkalintas sirenas, nuo kurių kelias ves šiauriau, ten kur stovi paminklas bičui kardu nukirtusiam kažkokio monstro galvą… akį. Galvaakį!

Mano supratimu tai naujas tobulo „sandbox“ pasaulio standartas. Kur viskas yra paprasčiausiai f*ckin gražu. GTA yra standartas tam, kaip tokie pasauliai turi büti poliruojami. O „Brütal Legend“ rodo, kaip jame galima derinti skirtingų pakraipų ir laikmečių aplinkas, sukuriant vieną didingą ir žiauriai realistišką visumą. Po žaidimo aš alternatyvinio Heavy Metal pasaulio egzistavimu tikiu labiau nei rojum. Nuff said.

screen14_large

No Stage diving allowed!

 

In your face Guitar Hero!

Garso takelis. Oh Boy! Aš nebepasakosiu apie garsinimą. Visi žinot, kad Eddie buvo sukurtas žiürint į Jack Black. Nepaslaptis, kad jis pats savo personažą ir įgarsino. Ozzis tapo senųjų metalo dievų pranašu, šizofrenišku ir labai vienišu kalviu/meistru/prekeiviu, kuris minta šiknosparaniais. Gal ir ne, bet daugiau maisto jo urve aš nemačiau. Lemmy iš „Motörhead“ yra afigennas basistas healer‘is kurio groovy ritmai panaikina pagirių efektą, suaugina ištraiškytus šonkaulius ir net gydo dvasinę negalią. Išskyrus atvejus su gotais ir emo žinoma. Judas Priest garsina net porą veikėjų, vienas jų sukurtas kaip Judas Priest atspindys, o kitas kaip jo kontra. Abu skamba neįtikėtinai. Žaidime yra ir daugiau žvaigždžių, ne tik iš muzikinės scenos, bet kaip minėjau tai ne esmė. Esmė, kad savo darbą visi atliko tobulai. Tie bevardžiai garsintojai, kurių titruose visada büna daugiausiai, irgi.

Kas mane tikrai pribloškė, tai muzikos kiekis. Žaidime yra 107 metaliniai, ugnimi ir greičiu alsuojantys küriniai. ŠIMTAS SEPTYNI! Ritmo žaidimai, kuriuose be muzikos daugiau praktiškai nieko nėra tiek neduoda! Vien dėl to, aš visiškai ramiai toleruoju dešimtis kvadratinių kilometrų atviros erdvės. Nes sėdi į Hot Rod, inkali muzoną ir pjauni pievomis traiškydamas nerudyjančio plieno dygliakiaules.

Vien tai, demonstruoja, kad „Brütal Legend“ yra tyras, gimęs iš aistros, o ne iš reikalo. Žaidime galima išgirsti 70 metalinių grupių kürinius. Dalis jų girdėta, dalis ne. Dalis tebegroja, dalis senai išsiskyrė ale vis tiek visiems reikėjo prisiskambyt ir gaut visų leidimus. Žaidimo kürimo procese, apie tai daug rašė ir spauda. Tim‘as tikrai turėjo rüpesčių, tiek derindamas savo „žvaigždžių“ santykius, tiek licencijuodamas medžiagą, tiek tvarkydamas reikalus su leidėjais.

screen22_large

Normaliam turui, reik normalaus buso... Lėktuvai sux.

 

Šalia viso to!!! Dar daugiau nei valanda originalaus garso takelio, kurį parašė Peter‘is McConnell‘is. Tai nestebina. Peter‘is buvo ilgametis „Lucas Arts“ darbuotojas, yra dirbęs su keliais Tim‘o žaidimais, jų tarpe ir legendiniu „Grim Fandango“. Stebina tai, ką jis parašė šiam žaidimui. Atmosferinė, papildanti, raminanti ir tobulai deranti su pasauliu muzika. Kuri čia groja, čia ne, bet tu jos niekada negirdi. Ji ateina kaip jausmų visuma.

Tu dar čia?

Skaitytojau. Tu dar čia? Norėdamas išvengti įvairiausių įmanomu kaltinimu savo adresu iškart prisipažįstu. Tai nesubalansuota, nekompetentinga ir grynai emocijomis paremta mano nuomonė. Ji yra todėl, kad po daugelio metų pertraukos, aš vėl žaidžiau žaidimą, kurio pagalba girdėjau kaip su manimi šnekasi jo kürėjas. Ir mes tikrai turėjom apie ką pasikalbėti. Nepaisant visų kliurkų, „Brütal Legend“ myliu už tai, kad jis buvo skurtas MAN. Aš jo paprasčiausiai nevertinu kaip žaidimo. „Brütal Legend“ man daugiau nei šiaip žaidimas. Tai SMS‘as iš praeities ar leidimas mesti akį į nostalgijoje skendinčią ir jau užmarštin grimztančią paauglystę. Trumpas sukrėtimas, kuris pagimdė įdomiausią, po to sekusių įvykių grandinę. Ir už tai aš irgi dėkingas Tim‘ui. Ketinau parašyti jam „Ačiü“ asmeniškai. Dabar kai jau visi taškai ant „ü“ sudėlioti, gal taip ir padarysiu.

screen28_large

P.S. „Kraugery, jei dar nebandei „Brütal Legend“, turį šansą tai padaryti per šias Kalėdas. Call me :). Kaimynai, marš pirkti PS3. You‘re next!“.

 

Komentarai

16 komentarų
  1. Trolius 2009/12/17 Atsakyti
  2. drago 2009/12/17 Atsakyti
  3. Nowitzkis 2009/12/17 Atsakyti
  4. ZZ1 2009/12/17 Atsakyti
  5. Paniurelis 2009/12/17 Atsakyti
  6. Dovydas 2009/12/17 Atsakyti
  7. Patarejas 2009/12/17 Atsakyti
  8. Xanthus 2009/12/17 Atsakyti
  9. drago 2009/12/17 Atsakyti
  10. Artojas 2009/12/18 Atsakyti
  11. Epikus 2009/12/18 Atsakyti
  12. Toxis 2009/12/18 Atsakyti
  13. Kaimynas 2009/12/18 Atsakyti
  14. Kraugerys 2009/12/18 Atsakyti
  15. drago 2009/12/18 Atsakyti
  16. Kaimynas 2009/12/21 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *