Borderlands 2 — Octoberfeeeeest! (solo edition)

Visa tai perteikta solidžiu „cel–shading“ stiliumi, kautynės gausiai iliustruotos skaičiukais ir masyviu užrašu „CRITICAL“ (Akstonas šį tekstą palydi ne mažiau solidžiu „Idiot“ ar „Cool story bro“, bet pavyzdžiui Zero sudėlioja greitą haiku). Žaidimo lygiai atviri, matomumas nuo horizonto iki horizonto. Aišku tai privertė kūrėjus spręsti priešų atsiradimo ir savigynos problemą, nes didesnę jų dalį būtų galima išguldyti kilometriniais atstumais šaudančiais snaiperio ginklais nuo „Jakobs“ staklių. Monstrai, idiotai ir psichai kaip įprasta lindi urvuose ar lūšnose, vėliau pasirodantys desantininkai, robotai žudikai ir išvis laiką leidžia mėnulyje. Tokiu būdu tikros kautynės užverda tik tada, kai jos užverda, kai žaidėjas neturi kur trauktis ir privalo stoiškai priimti visus Pandoros iššūkius. Antra vertus… Kartais vis tik gali rasti kampą, iš kur matosi „Ultimate Super Badass“ mutantas (šis apibūdinimas atitinka nuobodžius mini bosus visuose kituose žaidimuose) ir per daug nerizikuodamas jį nukneckinti.

Tave tas pats liečia, pupule

Vienintelis didingo pasaulio trūkumas — kelionių sistema. Ji čia tokia, kokia buvo „Diablo II“ laikais. Milžiniški plotai, juose ganosi nieko gero nežadanti fauna, o mirties ar klaidos atveju sugaišti valandą eidamas į niekur. Aš galbūt šiek tiek prieštarauju sau, tačiau tai kas taip puikiai veikė žaidžiant Diablo, ne visai gerai dera su šaudyklės dinamika ir žaidėjo spurdėjimu. Tiesos ir teisingo kelio paieškose aš visiškai ne prieš vėl ir vėl žudyti tuos pačius monstrus, bet visas šis reikalas tampa gerokai nuobodus, kai jų lygis nebeatitinka tavojo. Čia kūrėjai galėjo pamėginti šiek tiek timptelti juos aukštyn, grynai tam, kad pačios kautynės išliktų smagios. Tiesa finale aš radau sprendimą — snaiperio šautuvas su durtuvu. Eini sau, ignoruoji aplinką, papjauni tik tuos kurie įkyriai prašosi. Tačiau visų bėdų tai neišsprendė, nes truputėlį kreivai padarytas ir užduočių žinynas. Visos užduotys žymimos viena spalva, o įvykdžius šalutinę, žurnalas automatiškai ima sekti siužetinę misiją. Tokiu būdu labai sunku tik metus žvilgsnį įvertinti jų sudėtingumo lygį. Nepatogu, vėlgi ne dėl to, kad kartais gali patekti ten, kur sunku, o todėl, kad kartais viena ar kita misija žurnale užsiguli per ilgai, jos lygis krenta, apdovanojimai ir kovos praranda reikšmę, žaidimas ima panašėti į pirmą dalį.

Kas per?.. Kodėl tiek mažai, žąsie!?

Antra vertus, žemo lygio monstrai, kitą syk gali tapti pakankama paskata pažaisti su ginklais. Pirmoji dalis buvo kritikuojama dėl to, kad nepaisant milijardų skirtingų ginklų, jie visi buvo kaip vienas. Kūrėjai atkreipė į tai dėmesį ir… Na aš asmeniškai esu šokiruotas kaip subtiliai išspręstas šis klausimas. Po kelių dešimčių žaidimo valandų, aš vis dar krykštauju radęs kažką naujo, apžiūrinėju, testuoju ir džiaugiuosi atradęs, kad kiekviena patranka — kitokia. Stebina tai, kad skirtumai pastebimi visame kame. Ginklai atrodo skirtingai, elgiasi skirtingai, turi skirtingus statistinius parametrus, kurie nors ir yra matematiškai teisingi, dažnai nieko nesako be praktinio testo. Tokiu būdu žaidimas žengia net giliau, nei standartinė grobiu paremta kapoklė, nes čia statistiniai rodmenys yra tik bendram įsivaizdavimui ką turi rankose. Kaip ginklas veikia ir kaip jis tinka kovai su konkrečios rūšies priešu, sužinai tik jį testuodamas. Pavyzdžiui galingą rūgšties užtaisą ir aukštą papildomos žalos rodiklį turintis automatas popieriuje atrodo tobulas mechaninių taikinių žudymui, tačiau praktikoje svarbu ir dėtuvės dydis, ir taikiklio tipas, ir šaudmenų sunaudojimo tempas. Domėjimasis ginklais tampa fetišu, jų pasirinkimas kelionėms po Pandora — ritualu. Jei kažkurioje vietoje susimauni, atsiduri akistatoje su oponentais kurių tavo ginklai paprasčiausiai neima. Tada kratai kuprinę, testuoji įvairų šlamšta ir bam! Atrandi, kad viskas ko trūko gyvenime yra clusterfcuk tipo granatos, arba suvoki, kad tavo žaidimo stiliui tinka tik tai, ką pagamina „Jacokbs“.

Dieve, kaip seksualiai jos atsiveria ir parodo savo grožybes...

Tiesa ir patys kūrėjai ne kartą pabrėžė, kad „Borderlands 2“ skirs išskirtinį dėmesį ginklų gamintojų brand‘ams, tad galima rištis ir prie jų, tačiau verta atminti, kad to paties Jacobs revolveriai yra gerai, bet automatiniai ginklai nelabai. Tas pats liečia ir „Tediore“. Taip tai „Borderlands“ visatoje veikianti „Cento“ parduotuvė, bet yra situacijų kai jų produkcija tiesiog nepakeičiama. Aišku išimtis yra „Call of Duty“ gerbėjai, kuriems nereikia nieko ieškoti ar eksperimentuoti, nes visus jų lūkesčius patenkina Vladof varstotas.

Komentarai

10 komentarai/-as/-ų
  1. Originalas 2012/10/04 Atsakyti
    • Nowis 2012/10/04 Atsakyti
      • Originalas 2012/10/05 Atsakyti
        • Nowis 2012/10/06 Atsakyti
        • Tomas 2012/10/06 Atsakyti
  2. Nolgorath 2012/10/06 Atsakyti
  3. Originalas 2012/10/06 Atsakyti
  4. Trečias Varnas 2012/10/08 Atsakyti
    • Artojas 2012/10/08 Atsakyti
  5. Nickas 2012/10/20 Atsakyti

Komentuoti: Tomas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *