Asura‘s Wrath | Tu galvoji per daug!

Pažaidęs Asura‘s Wrath žmogus užsimanai atsiprašyti visų COD kalių. Aš gan atvirai pareiškiau, kad tai kas ten padaryta vienam žaidėjui nėra žaidimas ir štai… Asura‘s Wrath — irgi ne žaidimas, bet jam namuose pastatysiu mažą altorėlį. Tą patį padarysiu ir COD, bet tik po to, kai plikom rankom išrausiu požeminį Zakaškos Kakaškos bunkerį iš amžino sibirietiško įšalo. Išrausiu su visom šaknim ir raketinėm šachtom, o tada atsivedėjęs spirsiu taip, kad jis skristų į mėnulį.

Asura‘s Wrath vienu metu yra ir šedevras, ir neapykantos objektas. Žaismingas, bet ne žaidimas per se. Tiesa aš sutinku su teiginiu, kad ne mums spręsti kas iš esmės yra žaidimas, o kas ne, tačiau Asura prašyte prašosi kitokio apibūdinimo. Absurdas? Taip tiktų… Bet tu galvoji per daug!

Paviršiuje lėkštas ir tiesmukas Asura nesiekia griauti veiksmo tėkmės pamokymais, tačiau... Istorijoje gausu užmaskuoto teologinio ar filosofinio simbolizmo. Norintys ieškoti — ras, bet greičiausiai tik išjungę žaidimą.

Asura‘s Wrath tai šėlsmas, žaismas ir chaosas kuris išvaduoja. Apie jį sunku pasakoti, nes žmonės galvoja per daug ir per retai tada kada reikia. Nes realybė sumautai paradoksali — žmogus kasdien ignoruoja gausybę jį supančių realių absurdų, bet per retai toleruoja juos fikcijoje. Be reikalo, nes kur gi daugiau, jei ne žaidime mes galime patirti tikrą absurdą? Išdaužyti snukį planetos branduoliui, užsiauginti 6 rankas, ar skraidyti po kosmosą varomi vien neapykantos? Kurgi dar galime pajusti Azijos dydžio nykščio svorį ant savų pečių… Po šimts ne tik pajusti svorį, bet ir taip atbaladoti vieną to piršto lastelę, kad 30 planetų dydžio piršto savininkas išsitaškytų į skutus…

…o jau po akimirkos, taikus žemės rutulys visa savo skaisčia žydrybe šauks — „not a single fuck was given tonight! Do it again, bitch!“.

Utiutiu kur tiu, Asura pakirkšnuti?

Aš suprantu, kad kino ekrane pamatę 380000 kilometrų kardą, atsistotumėt ir išeitumėt iš salės, o perskaitę apie tokį knygoje nutartumėt, kad tai korektūros klaida, bet blemba… Žaidime tą kardą reikia gaudyti rankomis ir būti juo prismeigtam prie sumautos ir kiaurai (bet matomai, ne per branduolį) pervertos planetos. Visa tai fone skambant Dvorakui, prabėgus vos akimirkai nuo to momento kai nukrenti iš mėnulio. Tai sumautas ir netoleruotinas absurdas! O tu galvoji per daug!

Aš irgi galvojau per daug ir Asura‘s Wrath man kėlė trejopus jausmus. Tiesą sakant po pirmojo pusvalandžio jau dėjausi žinąs verdiktą ir toliau žaidžiau tik norėdamas sužinoti kokių dar marazmų prigalvos tie balvonai. Žinoma truputį nustebau, kai paaiškėjo, kad matytos scenos tėra švelni interliudija… Lyg taurelė porto, prieš suleidžiant dantis į daugiatonę virtą dešrą.

Visų dievų dievas Deus ir atrodo kaip visų dievų dievas.

Kaip bebūtų keista, nuomonę apie žaidimą pakeičiau verčiamas paties Asuros. Vizualiai, bukaprotis teliukas ir vienas iš aštuonių dievybių. Tai tas padangių psichas, šventasis hitmanas kuriam tikėjimo vardu galima pavesti, bet kokią užduotį. Svarbu tik pabrėžti, kad tai kas daroma yra teisinga ir teisėta, visa kita padarys fanatiškas Asuros įniršis. Kai jį išduoda, šis pasiunta ir gryno siuto varomas eilę kartų išlipa iš pragaro šviesybių. Išlipa, nuniokoja velniop planeta ir būna parbloškiamas atgal. Bet jis lipa ir lipa, ir lipa, o sunerimusių kolegų Dievų paklaustas „Kodėl“, per dantis iškošia „Tu galvoji per daug!“ ir pila į dūdą.

Turiu pastebėti, kad tai labai nuoseklu, nes  Asurai senai viskas aišku. Ta prasme niekas išskyrus jo įsiūtį maitinantį keršto troškimą jam nebeįdomu. Tuo ir daug kuo kitu jis primena Kratos, o ypač blogiausius jo karjeros momentus. Ir štai šioje vietoje žaidybinio faktoriaus nebuvimas, paverčia Asura‘s Wrath geresniu žaidimu. Turiu galvoje tai, kad ten, kur praėjo Asura, epinės proporcijos įgavo epinius ir sunkiai pakartojamus mąstus. Ne todėl, kad kažkam būtų sunku nupaišyti galaktikos dydžio subinę, bet todėl, kad niekas nesiryš to daryti.

Ir tada aš supratau, kad išties, aš galvoju per daug. Aš atsilošiau ir išėjau.

No! I'm not! Now DIE!

Tik tada aš pamačiau ir deramai įvertinau religinių kultūrų maišalynę. Tai tik vizualus ir simbolinis niuansas, be jokios didesnės prasmės tiesiog vienijantis azijos religijų dievybes, sukryžminantis jas su kryžiumi ir moderniu sci–fi. Armija auksinių krišnų ir monolitinių višnų bado mirtinguosius strypais ir žada išganymą, skraido po kosmosą ir transformuojasi į savaeiges automatines patrankas. Paradui vadovauja skustas šiva iš akies kalantis tokią lazerinę iškrovą, kad masefekto rėlės su savo pew pew gali ilsėtis. Visame tame žinoma  nėra jokios šventvagiškos minties, tik vizualinė kažkokių pažystamų, bet pernelyg retai sutinkamų vaizdų makalynė. Tokiai spalvingai, gyvai ir nesančią prasmę spinduliuojančiai fejerijai sunku atsispirti, aš jau nekalbu apie kažkokių pretenzijų pareiškimą.

Komentarai

3 komentarai/-as/-ų
  1. Simauskas 2012/04/24 Atsakyti
  2. Pavelas 2012/04/26 Atsakyti
  3. ufas 2012/04/26 Atsakyti

Atsakyk

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *